Fenomenas: pasaulis šyla, bet Antarktida šąla. Kodėl?

Didžiąją metų dalį šiltnamio efektą sukeliančios dujos šaldo Antarktidą. Kaip taip gali būti?

Naujas tyrimas rodo, kad pasaulį šildančios šiltnamio efektą sukeliančios (ŠES) dujos didelę metų dalį Antarktidą vėsina. Tokia keistenybė fizikos dėsniams neprieštarauja, bet pabrėžia piečiausio Žemės kontinento keistumą.

© Matt Palmer | Unsplash

Antarktida – daugelio ekstremumų vieta. Tai aukščiausias pasaulio kontinentas, kurio vidutinis aukštis beveik 2300 metrų. Ir nors dengiama ledo, dėl kritulių trūkumo tai iš esmės didžiausia dykuma.

Šis drėgmės trūkumas yra vienas iš svarbiausių regiono „neigiamo šiltnamio efekto“ faktorių, sako Sergio Sejas, atmosferos tyrėjas iš NASA Langley tyrimų centro Hamptone, Virdžinijoje, vadovavęs neseniai publikuotam tyrimui, kur ši atmosferos keistenybė buvo tiriama.

Šaltos ŠES dujos aukštai Žemės atmosferoje sulaiko šilumą, sugerdamos šilto planetos paviršiaus spinduliuojamas infraraudonąsias bangas ir neleidžia jos pasiekti kosmoso.

Dėl žmogaus veiklos išskiriamas liūdnai pagarsėjęs anglies dioksidas (CO2) yra vienos iš tokių dujų, bet vandens garai irgi kuria stiprų šiltnamio efektą. Atmosferoje jų netrūksta, tad bendras efektas daug stipresnis.

© Pixabay

O kai vandens garų nedaug, kaip tai yra centrinėje Antarktidos dalyje, žemyno šiltnamio efektas apsiverčia, sako Sejas. Pridėkite tai prie kito orų fenomeno – vadinamo temperatūros inversija, kai kylant aukštyn, oro temperatūra auga, o ne žemėja, ir reikalai išties pasidaro keisti.

„Antarktida yra vienintelė vieta pasaulyje, kurios paviršius šaltesnis už stratosferą,” sako Justus Notholtas, atmosferos fizikas iš Vokietijos Bremeno universiteto. Žemyno paviršiaus temperatūra paprastai būna 20°C žemesnė, nei kelių šimtų metrų aukštyje, paaiškino jis.

Dėl nuolatinės temperatūros inversijos aukštai esančios šiltnamio efektą sukeliančios dujos daugiau šilumos išspinduliuoja į kosmosą, o ne sulaiko, sako Sejas. Nauji tyrimai aptiko šį atvirkštinį ŠES dujų poveikį virš Antarktidos, bet šios analizės įprastai vertina tik CO2 poveikį, pažymi Sejas.

Tad jis su kolegomis analizavo, kaip prie aušinimo efekto gali prisidėti vandens garai. Bendrai žiūrint, CO2 dujos atmosferoje pasiskirsčiusios tolygiai.

Dėl to, kaip išsiaiškino Sejas su kolegomis, Antarktidoje dalį CO2 žemesniame aukštyje į kosmosą spinduliuojamos šilumos sulaiko aukščiau esantis anglies dioksidas.

© Pixabay

Bet to negalima pasakyti apie vandens garus, praneša tyrėjai šį mėnesį npj Climate and Atmospheric Science. Nors Antarktidoje mažame aukštyje vandens garų labai mažai, aukščiau esančioje stratosferoje jų dar mažiau, sako Sejas.

Žemiau esančių vandens garų į kosmosą spinduliuojama šiluma sklinda taip, lyg kas vidurnaktį būtų nuo žemyno nutraukę šiltą antklodę. Šis atvirkštinis šiltnamio efektas veikia maždaug 9 mėnesius per metus, praneša tyrėjai.

„Man patinka, kaip komandos atlikta analizė padalina šį efektą” tarp CO2 ir vandens garų, sako su tyrimu nesusijusi Karen Smith, atmosferos tyrėja iš Toronto universiteto Kanadoje. Taip aiškiai parodomas Antarktidos unikalumas, pridūrė ji.

Deja, šiltnamio efektą sukeliančių dujų gausėjimas Antarktidos atvirkštinio šiltnamio efekto nesustiprins, pažymi Sejas.

Šylant pasauliui, stratosferoje vandens garų pagausės globaliai, tad galiausiai kontinente šiltnamio efektas pasireikš šiltėjimu, kaip ir visoje planetoje.