„Kitokio“ regėjimo stebuklas

Teiginys, kad akis veikia panašiai, kaip fotoaparatas, nėra be pagrindo. Mes žinome, kad yra ir kitokių optinių prietaisų, kurie "mato" kažką kitą - tai mikroskopas ir teleskopas. tad kodėl mes įvertiname tik vieną realybę ir atmetame kitas?

Žmogus-mikroskopas

Taip buvo vadinamas amerikiečių dailininkas Džodis Ostroitas, kuris be jokių optinių prietaisų pagalbos sugebėjo matyti smulkiausias detales, kurios paprastai matomos tik pro mikroskopą. Mokslininkai, norėdami įsitikinti dailininko sugebėjimus, paprašė jį nupiešti vieno augalo lapo struktūrą. Tai buvo padaryta nepaprastai tiksliai. Įtikinamai paaiškinti šio fenomeno niekas iki šiol nesugebėjo.

Vienintelė hipotezė, kuri verta bent kiek dėmesio, yra ta, kad Ostroitas, norėdamas pasiekti profesinių aukštumų, treniravo savo regėjimą ir tai jam leido pasiekti tokį lygį, kad matė tarsi per mikroskopą. Kitas tokių sugebėjimų pavyzdys - rusų rašytojo N.Leskovo sukurtas personažas Levša, kuris be jokių optinių instrumentų ne tik pakaustė blusą, bet ir ant pasagų išgraviravo savo vardą.

Tačiau hipotezė apie treniruotas akis ir išvystytą regėjimą neveikia kitais, atrodytų labai panašiais, atvejais. Pavyzdžiui, inžinierius V.Maniachinas iš Novosibirsko nebuvo dailininkas, jis netreniravo savo regėjimo, tačiau be jokių optinių prietaisų galėjo matyti įvairių daiktų molekulinę struktūrą.

Tai, kad žmogaus regėjimas gali prilygti žiūronams ar net teleskopui, patvirtina kitas pavyzdys. Dar XX amžiaus pradžioje vienas žmogus be jokių optinių prietaisų sugebėjo nustatyti dviejų Jupiterio palydovų padėtį, o Saturnas jam pasirodė šiek tiek „suplotas“. Visa tai vėliau patvirtino astronomai, atlikę savo stebėjimus.

Rozos Kulešovos fenomenas

XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje buvo labai rimtai tyrinėjami paranormalūs Rozos Kulešovos sugebėjimai. Visa tai vyko tuo metu, kai tuometinis šalies mokslas tokių fenomenų
visiškai nenorėjo pripažinti. Tačiau paslaptį, kaip galima matyti be fizinio regėjimo, moteris nusinešė su savimi į kapus.

Pirmą kartą apie šią mažai išsilavinusią moterį, gyvenusią Urale, tapo žinoma 7-ame dešimtmetyje. Jos sugebėjimai tiesiog sukrėtė mokslo visuomenę. Nuostabą kelia ir tas faktas, kad sovietinė cenzūra, labai skrupulingai filtravusi visus pranešimus apie tai, kas nepažinta, praleido informaciją apie taip vadinamą „regėjimą oda“. Sensacingas pranešimas, kad galima matyti ne tik akimis, buvo ne tik stimulas pradėti mokslinius darbus šia kryptimi, bet ir daugybės diskusijų gyventojų tarpe tema.

Štai ką apie nepaprastą sugebėjimą papasakojo pati Kulešova. 1960-ais metais ji dirbo aklųjų draugijos dramos būrelio vadove. Ji susidomėjo neregių sugebėjimu skaityti tekstą, pirštų galais liečiant iškilias Brailio abėcėlės raides. Moteris nusprendė pati tai išbandyti ir jau po dviejų savaičių lengvai „skaitė“ pirštais.

Moters smalsumas tuo nesibaigė - ji pabandė užrištomis akimis perskaityti įprastą spausdintą tekstą, ir jai tai pavyko padaryti. Praėjus beveik dviem metams Roza jau lengvai skaitė bet kokį tekstą, jo net nematydama. 1962-ais metais ji netgi dalyvavo Nyžnij Tagilo cirko pasirodymuose, kurių metu demonstravo savo sugebėjimus.

Po kelių metų moteris persikėlė gyventi į Sverdlovską, kur įsidarbino neregių mokykloje. Ji ėmė vaikus mokyti skaityti pagal savo metodiką ir pasiekė gana neblogų rezultatų. Roza laisvai skaitė jai nežinomą tekstą ne tik pirštų galiukais, kaip tai daro neregiai, bet ir alkūnėmis bei sėdmenimis.

Vienintelis tuo laiku egzistuojantis paaiškinimas buvo tas, kad moteris sugeba skirti spalvą ir šviesą odoje esančiomis labai jautriomis nervų galūnėmis. Ji pati šį sugebėjimą pavadino odos optiniu regėjimu. Kaip paaiškėjo vėliau, mokslininkai buvo neteisūs, bandydami paaiškinti šį fenomeną. Vien tas faktas, kad Roza galėjo skaityti tamsoje, per neperregimus daiktus ar net tekstą, parašyta nematomu rašalu, visiškai paneigė hipotezę apie regėjimą oda. Tačiau kitos hipotezės tada nebuvo ir negalėjo būti.

Aiškiaregys Vedas Mechta ir kiti

Sovietinė spauda skaitytojams Rozos Kulešovos fenomeną pateikė taip, tarsi ji vienintelė pasaulyje turėjo tokį sugebėjimą. Iš tikrųjų žmonių su panašiais sugebėjimais buvo ir daugiau.

Ypač įdomi indo Vedo Mechtos istorija. Jis buvo aklas nuo pat vaikystės. Šis žmogus dar 6-o dešimtmečio pabaigoje tapo žinomas visame pasaulyje. Vedas apako po susirgimo meningitu, kai jam buvo treji metai. Tėvai nebeturėjo vilčių, kad jų vaikąs kada nors vėl atgaus regėjimo dovaną. Tačiau gana greitai jie įsitikino, kad vaikas kažkokiu stebuklingu būdu puikiai orientuojasi ne tik namuose, bet ir jam nežinomoje aplinkoje. Jam nereikėjo lazdelės, kuria paprastai naudojasi neregiai, berniukas su bendraamžiais žaidė futbolą ir laisvai dviračiu važinėjo gatvėmis, kuriose buvo gana intensyvus eismas. Vėliau Mechta įstojo mokytis į koledžą, kuriame visai gerai mokėsi. Vyras taip pat daug keliavo vienas pats, skaitė knygas, netgi išmoko vairuoti automobilį.

Prieš 15-ka metų panaši istorija nutiko Kinijoje. Daugelyje pasaulio spaudos
leidinių buvo rašoma apie berniuko Hu Sin Ju fenomeną. Jis gimė aklas, tačiau bet kokį tekstą galėjo skaityti dantimis, nosimi ar net ausimis. Nepaprastus vaiko sugebėjimus tėvai pastebėjo, kai jam buvo 5 metai. Jie kreipėsi į gydytojus, prašydami paaiškinti tokius berniuko sugebėjimus. Buvo sukurta speciali komisija, kuri nustatė - jaunasis fenomenas tikrai turi nepaprastų savybių, tačiau šiuolaikinis mokslas jų paaiškinti negali.

Mokymas matyti be akių

Kaip rodo patirtis, dauguma aiškiaregių savo dovaną įgavo po smegenų ligos ar galvos traumos, kai kurį laiką balansavo tarp gyvybės ir mirties. Kaip pavyzdį galima papasakoti apie krano mašinistę J.Vorobjovą, kurią 1978-ais metais darbe traumavo aukšta įtampa, tačiau moteris tiesiog stebuklingai liko gyva. Praėjus pusei metų po traumos moteris pradėjo matyti kitų žmonių vidaus organus. Iš pradžių tai ją labai išgąsdino, vėliau ji prie to priprato ir greitai tapo tikra savo miesto įžymybe. Į moterį kreipdavosi netgi gydytojai, kai negalėdavo pacientams nustatyti tikslios diagnozės. O kiek paprastų žmonių kreipėsi - tai niekas dabar jau nebesuskaičiuos.

Tačiau tai visiškai nereiškia, kad reikia patirti galvos traumą, norint tapti aiškiaregiu. 1997-ųjų m. balandžio mėn. vyko L.Vasiljevo vardo Parapsichologijos fondo organizuota tarptautinė konferencija. Be kitų pranešimų, joje buvo pademonstruoti paauglių, kurie buvo apmokyti alternatyvaus regėjimo, sugebėjimai. Ypač didelį susidomėjimą sukėlė moksleivis Denisas Savkinas, kuriam tuo metu bu-
vo 16 metų. Vaikinas užrištomis akimis lengvai skaitė jam nežinomą techninį tekstą, surasdavo po kartono plokštėmis paslėptus popieriaus lapus ir t.t.

Pasirodymą vainikavo vieno iš labiausiai nepatiklių konferencijos dalyvių paruošta užduotis. Jis užlipo ant scenos, iš piniginės išėmė popierinį banknotą ir pasiūlė Denisui užrištomis akimis perskaityti serijinį numerį. Kai vaikinui užrišo akis, konferencijos dalyvis pasitraukė į scenos pakraštį. Atstumas tarp jo ir vaikino buvo apie 5 m. Nepatiklusis dalyvis buvo labai nustebęs, kai visi skaičiai buvo pasakyti teisingai. Salėje pasigirdo aplodismentai. Nieko keisto, nes juk neužrištomis akimis iš tokio atstumo neįmanoma pamatyti numerius ant banknoto!

Kas sudaro matymo be akių pagrindą?

Kaip žinoma, akademinio mokslo atstovai neigia net patį „regėjimo be akių“ teiginį, nes mano, kad jis yra visiškai beprasmis.

Alternatyvaus mokslo specialistai teigia, kad taip vadinama „trečioji akis“, atsakinga už šalutinį regėjimą, yra ne tik epifizis, bet ir kiti su juo susiję po smegenų žieve esantys centrai, kurie pas žmogų paprastai nefunkcionuoja. Norint suaktyvinti šiuos centrus, reikia įveikti tam tikrus nustatymus sąmonėje ir atlikti specialius pratimus.

Yra manoma, kad bet kuris gyvas subjektas gali matyti arba, tiksliau pasakius, regėti (nepainiokime su fiziologiniu regėjimu) visu savo kūnu. Toks regėjimas savo principu visiškai skiriasi nuo fiziologinio regėjimo.