Svetainėje sukaupta daugiau nei 1000 sveikatos patarimų. Ieškokite patarimų ir ne tik:

Pagrindinis » Kategorija: Kelionės laiku » Peržiūrų: (421) Komentarų: (0) (19.07.2018 - 19:35)

Laiko anomalijos

Vienas iš labiausiai paplitusių klaidingų įsitikinimų apie laiką skelbia: laikas visur yra pastovus. Tačiau tai nėra visiškai tiesa. Yra ryšys tarp įprastinės laiko tėkmės ir "pražūtingų, užburtų" vietų.

Netgi patys tiksliausi laikrodžiai „meluoja“ Tunguskos meteorito kritimo rajone, netoliese NSO nusileidimo vietų, įvairiuose „trikampiuose“, branduolinio ginklo bandymo vietose, šalia Černobylio atominės elektrinės. Šiose vietose dažniausiai laikrodžiai vėluoja keletą sekundės dalių per valandą, tačiau kol kas pagal nesuprastą dėsningumą tam tikrais momentais gali įvykti „laiko trūkis“ (panašiai, kaip išsiveržia susikaupusi energija). Tokiais atvejais pasekmės būna labai įvairios.

laikas, nso, laiko anomalija

Jau daug metų yra pasakojimas prasimanymas ar tikra istorija apie tai, kad į Majamio (JAV) oro uostą leidęsis lėktuvas su 127 keleiviais 10-iai minučių dingo iš radarų ekranų ir radijo ryšio. Po to, atsiradęs „iš niekur“, lėktuvas sėkmingai nusileido oro uoste. Įdomiausia tai, kad tiek lėktuvo, tiek visų ekipažo narių ir keleivių laikrodžiai buvo atsilikę lygiai 10 minučių.

1982 metais viename Juodojoje jūroje plaukiojančiame laive netikėtai sustojo visi laikrodžiai. Tame pačiame Cemeso įlankos rajone vėliau taip netikėtai visiems pritrūko sekundžių, kad garlaivis „Nachimovas“ galėtų atlikti manevrą ir išsigelbėti (šiame rajone tai ne vienintelis nuskendęs laivas).

Laiko trūkio reiškinį galima sukelti ir dirbtiniu būdu, pavyzdžiui, branduoliniu sprogimu. Semipalatinsko poligone (Rusija) S. Aleksejenka su dviem kariniais specialistais buvo šalia gręžinio, kai tiesiai po jais 3 km gylyje buvo susprogdintas branduolinis ginklas. Štai ką papasakojo šio įvykio dalyvis: „Staiga mane kažkas pakėlė, priekyje manęs buvę žmonės atsidūrė kažkur apačioje ir tarsi sumažinti. Aš po savimi nejutau žemės, atrodo, kad išnyko visas Žemės rutulys... Po to pasigirdo tarsi kažkoks labai sunkus įkvėpimas kažkur iš apačios, o po to aš atsidūriau gilios duobės dugne -Ivanovas dingo iš regėjimo lauko, o Konstantinovas buvo šalia skardžio krašto. Aš jį mačiau tarsi per keletą kartų didinančią linzę!

Po to sprogimo banga nurimo, mes vėl visi stovėjome ant lygaus paviršiaus, kuris vis dar judėjo tarsi koks kisielius... Po to tarsi staiga kažkas užtrenkė duris į kitą pasaulį, drebėjimas nurimo, žemė vėl tapo tvirta, sugrįžo svorio jėgos pojūtis...“

XVIII amžiuje Sicilijoje, Takonos miestelyje gyveno visų gerbiamas amatininkas Albertas Gordonis. 1753 m. gegužės 3 d. amatininkas ėjo rūmų kiemu ir staiga dingo lygioje vietoje, „išgaravo“ žmonos, grafo Zanečio ir daugybės liudininkų akyse. Nustebę žmonės viską aplinkui iškasinėjo, tačiau nerado jokios duobės, į kurią būtų galima prasmegti.

Praėjus 22 metas Gordonis atsirado. Jis pasirodė toje pačioje vietoje, kur ir dingo - rūmų kieme. Pats Albertas tvirtino, kad niekur nebuvo dingęs, todėl jis buvo patalpintas į silpnapročių namus, kur tik po septynerių metų su juo pirmą kartą ėmė kalbėti gydytojas tėvas Marijus. Amatininkas vis dar teigė, kad tarp jo dingimo ir sugrįžimo praėjo visiškai nedaug laiko.

Prieš 29 metus Albertas staiga pateko tarsi į kažkokį tunelį, kuriu nuėjo prie baltos ir keistos šviesos. Ten nebuvo jokių daiktų, tik labai keisti prietaisai. Vyras pamatę kažką panašaus į nedidelį drobės gabaliuką, išmargintą žvaigždėmis ir taškais, kurie kiekvienas pulsavo atskirai nuo kitų.

Ten buvo būtybė pailga galva, ilgais plaukais, kuri pasakė, kad jis pateko į laiko ir erdvės plyšį, sugražinti jį atgal yra labai sunku. Kol Albertas laukė savo sugrįžimo, „moteris“ jam papasakojo apie „skylutes, kurios atsidaro tamsoje, apie kažkokius baltus lašus ir mintis, judančius šviesos greičiu, apie sielas be kūno ir kūnus be sielos, apie skraidančius miestus, kuriuose žmonės yra amžinai jauni“.

Gydytojas buvo įsitikinęs, kad amatininkas nemeluoja, todėl su juo nuvyko į Takoną. Albertas žengė į kiemą ir... vėl dingo, šį kartą jau visiems laikams! Tėvas Marijus persižegnojo ir liepė šią vietą aptverti siena, teigdamas, kad tai yra velnio paspęsti spąstai.

Iš kur mūsų planetoje atsirado tokios „užburtos vietos“? Juk tam prieštarauja kitas mūsų pačių sugalvotas mitas - laiko neveikia jokie gamtos reiškiniai. Pasirodo, laikas sulėtėja ne tik šalia didžiulių kosmoso kūnų ir judant greičiu, artimu šviesos greičiui. Daugybė bandymų patvirtino ryšį tarp kūno sukimosi greičio ir laiko pokyčio šalia šių kūnų (centre laikas eina lėčiau, o pakraščiuose - greičiau).

Beveik visos vietos, kur pasireiškia anomali laiko tėkmė, mūsų planetoje yra tuose rajonuose, kur sukasi didelės vandens masės. Tai ir didžiuliai (kelių šimtų kilometrų skersmens) sūkuriai Bermuduose, ir jūrų ar požeminių srovių posūkiai, upių vingiai. Pavyzdžiui, didelės energijos laukai, kurie stebimi Volgos upėje Žigulių vingyje (Rusija), jau seniai pagarsėjo savo keistais miražais ir dideliu NSO kiekiu šiame rajone.

Šiek tiek silpnesnį efektą sukelia oro masių sūkuriai (tornadai), tačiau jie irgi daro tam tikrą įtaką laiko pokyčiams: laikrodžių vėlavimas, daiktų svorio pokytis, nepaprastų ekstrasensorinių savybių atsiradimas pas žmones po sūkurių. Tipiškas pavyzdys - garsioji bulgarų aiškiaregė Vanga, kuri po skrydžio viesulo viduje apako, tačiau gavo aiškiaregystės dovaną ir sugebėjimą kalbėti su mirusiųjų sielomis.

1984-ais metais viename Gruzijos rajone siautė viesulas, sugriovęs ne vieną namą. Buvo patikrinti visi nesudaužyti laikrodžiai, aptikti griuvėsiuose. Nebuvo nė vieno laikrodžio, kuris rodytų tikslų laiką, o iš po vieno namo nuolaužų ištrauktas elektroninis žadintuvas skubėjo net 8 minutes.

Yra žinoma apie atvejį, nutikusį per Antrąjį pasaulinį karą. Rusų bombonešis iš kovinės užduoties turėjo grįžti į netoli fronto linijos įrengtą aerodromą, tačiau matomumas buvo labai prastas, per tankius debesis pilotas nepamatė aerodromo ir jį praskrido. Po pusvalandžio šis bombonešis, kažkokiu būdu sugebėjęs nuskristi 1,5 tūkstančio kilometrų, išlindo iš „keisto debesies“ jau už Uralo!

Sero Viktoro Gudardo pilotuojamas lėktuvas 1934 metais pateko į labai stiprią audrą. Tai, kas su juo įvyko, kitaip kaip stebuklu negalima pavadinti. Aplinkui buvo tamsūs tankūs debesys, tačiau priekyje pilotas pastebėjo saulės apšviestą žemės ruožą. Seras Gudardas matė ryškia saulės šviesa apšviestą aerodromą, keistus angarus ir šalia jų stovinčius geltonus lėktuvus. Škotijoje nieko panašaus nebuvo, Gudardas tai tiksliai žinojo! Nusileisti nepavyko, nes lėktuvas vėl pateko į kažkokį keistą debesį.

Praėjus keturiems metams Gudardui vis tik pavyko patekti į šį aerodromą, kur stovėjo ką tik geltona spalva pradėti dažyti lėktuvai. Kaip pasakoja seras Gudardas, vėliau tapęs aviacijos maršalu, jis iš tiesų kažkokiu būdu pamatė šio aerodromo ateitį.

Nepaprasti efektai vyksta besisukančioje įkrautoje plazmoje. Šis reiškinys žinomas kaip kamuolinis žaibas. Sutuoktiniai Artiomovai iš Vladivostoko (Rusija) vienam žurnalui išsiuntė laišką su nepaprasto įvykio aprašymu: „Tai įvyko 1990-ais metais. Kilo audra, pro lango rėmą į kambarį įskriejo kamuolinis žaibas. Laimei, jis nepadarė jokios žalos, sprogo kažkaip tyliai. Šoką mes patyrėme kiek vėliau, kai televizorius ėmė rodyti žinių laidą „Vriemia“, nors visi laikrodžiai bute rodė 20:45, o ši laida prasidėdavo 21:00. Gal nieko keisto, kad elektroninis žadintuvas rodė neteisingą laiką. Tačiau kaip paaiškinti, kad mechaniniai rankiniai laikrodžiai ir netgi sieninis laikrodis su gegute taip pat buvo atsilikę 15 minučių?“

Kas mums yra žinoma apie laiką? Tai, kad jis pastovus ir nenutrūkstantis? Tačiau tikrą laiko diskretiškumo (t. y. nutrūkimo) pavyzdį mums demonstruoja daugelis kosminių objektų, tarp kurių yra nepaprastai keisti - pulsarai.

Beje, šie kosminiai kūnai turi daug dirbtinės kilmės požymių: nedidelis dydis (skersmuo apie kilometrą), didelis greitis (iki 500 km/s), didelis stabilumas. Be to, pulsarai gana dažnai sudaro tikslias linijas, panašias į geometrines figūras.

Ufologijos archyvuose yra užfiksuota nemažai paslaptingų įvykių, vykstančių nepaaiškinamu periodiškumu. Ne kartą įvairiose vietose buvo pastebėtas dėsningumas - NSO pasirodymas danguje po paros, po savaitės ar po metų nuo ankstesniojo vizito: 1913 metų vasario mėnesį virš Toronto (Kanada); 1950 metais virš Farmingtono (Naujosios Meksikos valstija, JAV); 1950 metais Kolymoje (Rusija); 1972 metų rugsėjo mėnesį Taryje (Australija); 1977 metais Naujojoje Gvinėjoje; 1977 metais Vesko provincijoje (Ispanija); 1978 metų gruodžio mėnesį Olonce (Karelija, Rusija); 1982-1983 metais virš Žirnovsko (Rusija); 1985 metais virš Batumio (Gruzija); 1987 metais netoliese Senosios Poltavkos (Rusija).

Ne mažiau neįprastu įvykiu galima laikyti ir žmonių persikėlimo laike atvejus (įskaitant netgi ištisas paras į ateitį ar praeitį).

Viename sename Rusijos armijos archyve yra saugomas dokumentas, kurį pasirašė visi pulko karininkai ir nepaprastosios komisijos nariai: „Pulke buvo laukiama atvykstant paskirtojo pulko vado. Vieną vakarą pamatė, kad naujajam vadui paruoštame bute dega šviesa. Kitą rytą visi karininkai buvo sukviesti į salę, naujasis vadas išėjo iš savo kabineto, pakalbėjo su karininkais, davė keletą nurodymų. Kitą rytą vėl buvo pranešta apie naujojo vado atvykimą. Nustebę karininkai vėl susirinko salėje.

Pro tas pačias duris, kaip ir prieš dieną, išėjo naujas vadas. Jis lygiai taip pat, kaip ir prieš dieną, pakalbėjo su karininkais (visiškai tie patys žodžiai), davė keletą nurodymų (kurie buvo vakar) ir patraukė link savo kabineto. Priėjęs prie durų vadas sudrebėjo ir paklausė: „Ar jūs tai matote?“ Kai karininkai priėjo prie durų, jie pamatė, kad kabinete už rašomojo stalo sėdėjo kitas pulko vadas - jo antrininkas. Tikrasis vadas priėjo prie savo antrininko, pastarasis akimirksniu išnyko, o vadas negyvas griuvo ant grindų“.

Žmonių (arba jų sielų, fantomų) perkėlimas laike, kurio metu keliautojas praeityje ar ateityje nesusitinka su savo antrininku, baigiasi, dažniausiai, be jokių tragiškų pasekmių. Kartą garsusis amerikiečių rašytojas Markas Tvenas keliavo po Kanadą. Monrealyje jo garbei buvo surengti pietūs, kuriuose jis keliais žodžiais persimetė su misis R. Kitos dienos vakare rašytojui viešbučio patarnautojas perdavė laiškelį, kuriame kažkokia ponia norėjo su juo susitikti vestibiulyje. Markas Tvenas labai nustebo, kai pamatė tą pačią misis R., su kuria bendravo prieš parą. Ji buvo apsirengusi tais pačiais rūbais. Moteris buvo labai nustebinta rašytojo pasakojimo, nes ji į Monrealį iš Kvebeko buvo atvykusi prieš valandą!
Panašios istorijos nutiko airių poetui Itsui; vienuolyno abatui Alfonsui de Ligorui 1744 metais; anglų poetui Baironui 1810 metais Graikijoje.

Ar jūs prieštarausite šiam „dėsniui“: laikas teka tik viena kryptimi („laiko strėlės“ principas)? Nėra nė vieno dėsnio, kuris draustų laikui tekėti priešinga kryptimi, visos fizikinės formulės tinka laikui, tekančiam bet kuria kryptimi!

Tačiau kaip galima aptikti tokius „neteisingus“ reiškinius, nes juos atskirti nuo „normalių“ dažnai būna labai sunku? Gali būti, kad specialiai ieškoti net nereikės, pakaks atlikti mintyse eksperimentą: išskleisti laiką jau žinomų paslaptingų ar neįmintų įvykių aprašymuose
ir pažiūrėti, ar jie netaps labiau suprantami.

Rusų profesoriaus N. Kozyrevo bandymai, kurių metu jis matavo iš ryškių žvaigždžių ateinančių spindulių greitį, daugelį mokslininkų pastatė į aklavietę. Eksperimento rezultatai buvo netikėti net pačiam astronomijos profesoriui. Nieko keisto, kad kolegos mokslininkai netrukus jį apkaltino neteisingai atliktu eksperimentu.

Supažindinsime skaitytojus su šio eksperimento esme: į Sirijaus žvaigždę buvo nukreipiamas teleskopas, kurio fokuse buvo sumontuotas spinduliavimo registratorius (pavyzdžiui, kvarcinis generatorius). Rezultatas toks, kad jutiklis užfiksavo spinduliavimą, atėjusį iš kelių taškų: iš taško, kuriame matome žvaigždę dabar; iš taško, kuriame ji buvo prieš 8 metus (šio spinduliavimo greitis lygus šviesos greičiui); iš taško, kuriame žvaigždė yra dabar (spinduliavimo greitis ypatingai didelis); iš taško, kuriame žvaigždė bus po 8 metų!

Paradoksalų rezultatą galima paaiškinti tik tuo, jeigu daroma prielaida, kad paskutinis spinduliavimas atėjo iš žvaigždžių sistemos, esančios ateityje! Tai reiškia, kad signalas sklido... prieš įprastinę laiko tėkmę.

Ufologai pasakoja, kad ne kartą buvo pastebėti sudvejintų NSO atvejai. Kas tai yra? Įsivaizduokite - skrenda danguje du vienodi mums nežinomi skraidantys objektai, priartėja vienas prie kito ir... dingsta. Visiškai nesuprantama! Toks įvykis užfiksuotas 1968 metais Alpėse, kai abu objektai apačioje turėjo cilindrus, o viršuje kažkokius strypus ir buvo tarsi veidrodinis vienas kito atspindys.

Kaip iš dviejų aparatų pasidarė vienas? Vienas įskrido į antrąjį? Šį paradoksą galima išspręsti, darant prielaidą, kad NSO iš pat pradžių buvo vienas. Tačiau mes jį matėme du kartus: kai jis judėjo į ateitį, kaip ir mes, ir kai jis skrido prieš mūsų laiko tėkmę. Tai, ką matome kaip dviejų NSO susijungimo momentą, iš tikrųjų yra jų skrydžio laike krypties pasikeitimo momentas.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!


ŽYMĖS: laiko anomalija, nso, laikas

Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »


//Taip pat skaitykite »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar