Nemirtingi žmonės: kas jie tokie?

Ar egzistuoja nemirtingi žmonės? Šis klausymas kai kam gali pasirodyti visiškai kvailas, tačiau dar gilioje senovėje daugelis tikėjo, kad Žemėje yra žmonių, kurie gyvena amžinai, ir netgi egzistuoja ištisos šalys su nemirtingais gyventojais. tokių šalių aptikti nepavyko, taip pat nėra jokių įrodymų, kad pavieniai asmenys kažkokiu tai būdu sugebėjo gauti amžinojo gyvenimo dovaną.

Mitinės šalys su amžinai gyvenančiais žmonėmis

Senovėje daugelis tikėjo, jog egzistuoja tokios šalys, kuriose gyvena nemirtingi žmonės. Pavyzdžiui, kinų mituose pasakojama, kad Pietinėje tuštumoje gyveno busiminių tauta, kurios nariai buvo nemirtingi. Šioje šalyje ant Juancio kalno augo stebuklingas ganmu medis („saldusis medis“), kurio vaisiai juos suvalgiusius žmones paversdavo nemirtingais. Po kalnu čiurleno stebuklingas Cičiuanio šaltinis (Raudonasis šaltinis). Pakako tik gurkšnelio šaltinio vandens, kad žmonės pasidarytų ilgaamžiai. Nieko keisto, kad šią šalį mirtis apleido visiems laikams.

Buvo dar viena šalis, kuri vadinosi Sanmianibiu - Triveidžių ir vienarankių žmonių šalis. Mituose pasakojama, kad ši šalis buvo Vakarinėje tuštumoje, o jos gyventojai taip pat buvo nemirtingi. O štai Chuženyje, dar vienoje šalyje, gyveno gana keisti žmonės, kurių galva buvo mums visiškai įprasta, o štai kūnas - žuvies. Jie galėjo skristi oru, atsiplėšdami nuo žemės be jokių prietaisų. Šios keistos būtybės taip pat buvo nemirtingos.

Dar viena mitinė šalis, kurioje gyveno nemirtingieji, buvo Šiaurės vakarų tuštumoje. Ši šalis vadinosi Uci, arba Žmonių be palikuonių šalimi. Keisčiausia buvo tai, kad šioje šalyje gyvenantys žmonės nebuvo skirstomi į moteris ir vyrus. Šalies gyventojai vis tik mirdavo, tačiau jų širdys nesustodavo plakti netgi kape. Praėjus 120 metų po mirties, žmonės išlipdavo iš kapo ir vėl džiaugdavosi gyvenimo teikiamais malonumais. Taigi, jų mirtį galima greičiau pavadinti ilgalaikiu miegu, nes iš esmės jie buvo nemirtingi. Nors šalies gyventojai neturėjo palikuonių, šalis klestėjo. Tiesa, aptikti šios šalies bei kitų kinų mituose aprašytų šalių, kuriose gyveno nemirtingi žmonės, niekam taip ir nepavyko.

Amžinasis klajoklis Agasferas

Nėra jokių įrodymų, kad kam nors pavyko sukurti nemirtingumo eliksyrą ir gauti amžiną gyvenimą, tačiau istorijoje yra minimi asmenys, kurie, atseit, yra nemirtingi. Vienas tokių žmonių yra Pitagoro mokyklos filosofas Apolonijus Tianietis, kuris savo laiku apsilankė daugelyje antikinio pasaulio šalių. Yra teigiama, kad filosofas nemažai laiko gana sėkmingai studijavo indų ir babiloniečių žynių pasiekimus. O šie žyniai, kaip pasakojama, mokėjo daryti tikrus stebuklus.

Ko gero, pačiu garsiausiu legendiniu nemirtinguoju yra judėjas iš Jeruzalės Agasferas, kuris žinomas kaip Amžinasis Žydas. Kai Kristus ėjo į Golgotą, nešdamas sunkų medinį kryžių, jis, netekęs jėgų, atsirėmė į Agasfero namo sieną. Tačiau šeimininkas nepareiškė nė krislelio užuojautos ir Kristų nuvarė tolyn. Būtent tuomet Kristus ir pasmerkė Agasferą amžinoms klajonėms be ramybės ir mirties. Atrodo, kad tai tik legenda, tačiau kartas nuo karto vis atsiranda liudijimų apie susitikimus su Agasferu. Pavyzdžiui, 1223-iais metais Ispanijos karaliaus rūmuose jį sutiko italų astrologas Gvidas Bonatis.

Praėjus penkeriems metams po šio susitikimo šv. Albano (Anglija) abatijos kronikose buvo parašyta, kad abatijoje lankėsi armėnų arkivyskupas, kuris užsiminė apie savo susitikimą su Agasferu Armėnijoje. Šventikas tvirtino, kad Amžinasis Žydas puikiai prisimena visus įvykius, nors šie vyko daugiau kaip prieš tūkstantį metų, papasakojo jam apie apaštalų išvaizdą, įvairias to meto gyvenimo detales, apie kurias XIII amžiaus pirmosios pusės žmonėms nebuvo žinoma. Arkivyskupas buvo visiškai įsitikinęs, kad bendravo su Agasferu, kurį buvo prakeikęs Kristus.

1242-ais metais Agasferas pasirodė Prancūzijoje. Po to du su puse amžiaus apie jį nėra jokių žinių: gali būti, kad jis keliavo po nelabai civilizuotus kraštus. 1505-ais metais Agasferas trumpam buvo užsukęs į Bohemiją, vėliau buvo pastebėtas arabų šalyse. 1547-ais metais jis apsireiškė Hamburge, kur susitiko su vyskupu Pauliumi fon Eitzenu (1522-1598). Vyskupas aprašė šį susitikimą ir tvirtino, kad Agasferas žino praktiškai visas pasaulio kalbas bei kalba jomis be akcento. Amžinajam keliautojui nereikėjo jokio turto, jis pats buvo gana uždaro būdo ir gyveno labai asketiškai. Pinigai jam visiškai nieko nereiškė, vos tik gavęs pinigų, juos išdalindavo vargšams.

1575-ais metais Agasferas pasirodė Ispanijoje. Apie tai liudija popiežiaus legatai Ispanijos karaliaus rūmuose Kristoforas Krauzė ir Jokūbas Holšteinas, kurie kalbėjo su keliautoju. 1599-ais metais klajūnas buvo sutiktas Vienoje, iš kur jis planavo keliauti į Lenkiją, o po to dar toliau. XVII amžiuje Agasferas gana dažnai buvo sutinkamas Europoje. Jis buvo pastebėtas Liubeke (1603 m.), Paryžiuje (1604 m.), Hamburge (1633 m.), Briuselyje (1640 m.), Leipcige (1642 m.), Stamforde (1658 m.).

Įdomu tai, kad Agasfero pasirodymas Liubeke 1603-iais metais buvo aprašytas miesto kronikoje. Burmistras Koleris kartu su istoriku ir pamokslininku Kmoveru dokumente parašė: „Praėjusiais metais sausio 14 d. Liubeke pasirodė nemirtingasis žydas, kurį Kristus, eidamas į nukryžiavimo vietą, pasmerkė amžinoms kelionėms“.

XVII    amžiaus pabaigoje Agasferas vėl atvyko į Angliją, tačiau šį kartą skeptiškai nusiteikę britai nepatikėjo keliauninko žodžiais ir jam surengė tikrą egzaminą, kuriame dalyvavo Oksfordo ir Kembridžo profesoriai. Tačiau mokslininkams teko pripažinti, kad keliautojo žinios apie senovės istoriją ir įvairių šalių geografiją tiesiog stebina savo tikslumu ir platumu. Netgi tuo atveju, kai netikėtai buvo užduotas klausimas arabų kalba, Agasferas net nemirktelėjo ir be jokio akcento atsakė ta pačia kalba. Paskutinį kartą Amžinasis Žydas buvo pastebėtas toje pačioje Anglijoje 1830-ais metais, po to jo pėdsakai dingsta. Kas žino, gal ir šiandien jis kažkur klaidžioja mūsų pasaulyje?

Gal jums teko susitikti grafą Sen Žermeną?

XVIII    amžiuje Europoje į nemirtingųjų vaidmenį pretendavo dvi paslaptingos asmenybės — grafas Kaliostras ir grafas Sen Žermenas. Kalbant apie grafą Kaliostrą, daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų neabejoja, kad tai buvo tik talentingas avantiūristas ir apgavikas. Iš tikrųjų „grafas“ buvo Josifas Balzamas, gimęs Palerme, kuris dar savo jaunystėje pagarsėjo machinacijomis ir avantiūromis. Magijos ir alchemijos žinių įgijo, padedamas armėno Altotaso, kartu su juo apsilankė Egipto šventyklose ir Maltos ordino Didžiojo magistro rūmuose.

Išsiskyręs su Altotasu ir pasiskelbęs grafu, jis pragyvenimui ėmė užsidirbti Europos karalių rūmuose demonstruodamas magijos žinias, skleisdamas žinias apie savo nemirtingumą, ir teigė, kad jam žinoma nemirtingumo eliksyro paslaptis. Talentingas apgavikas sužavėdavo rūmų damas savo manieromis ir pasakojimais apie patirtus nuotykius. Tačiau po kiek laiko fortūna nusisuko nuo apsišaukėlio grafo, jis pateko į inkvizicijos rankas, buvo prikaustytas grandinėmis prie drėgno ir šalto šv. Angelo rūmų Romoje rūsio sienos, kur ir mirė 1795-ais metais.

Iš inkvizicijos protokolų tapo aišku, kad Kaliostras susitikinėjo su kita labai paslaptinga to meto asmenybe - grafu Sen Žermenu. Kaliostras teigė, kad matė pas Sen Žermeną indelį su nemirtingumo eliksyru. Kaip pasakoja Sen Žermeno amžininkai, jis Europoje atsirado 1750-ais metais, niekas nežinojo kada ir kur jis gimė, koks jo amžius, kokiu būdu sukaupė didžiulius turtus. Jis aristokratus žavėjo savo žiniomis apie tolimą praeitį, susidarė įspūdis, kad grafas pats dalyvavo tuose įvykiuose, apie kuriuos pasakojo. Kartais Sen Žermenas tarsi tarp kitko užsimindavo apie savo pokalbius su Seneka, Platonu, Aristoteliu ar su kuriuo nors apaštalu. Suprantama, daugelis abejojo šių pasakojimų teisingumu, tačiau buvo tokių, kurie tikėjo. Kartą grafo vežėjo buvo paklausta, ar iš tiesų jo šeimininko amžius jau siekia 400 metų. Sis atsakė: „To negaliu tiksliai pasakyti. Tačiau per tuos šimtą trisdešimt metų, kuriuos tarnauju savo ponui, jis nė kiek nepasikeitė“. Savaime suprantama, kad Sen Žermenas galėjo būti iš anksto pamokinęs savo tarnus ką sakyti, nes niekam nėra paslaptis, kad būtent iš jų dažniausiai bandoma sužinoti šeimininkų paslaptis.

Tačiau labai sunku paaiškinti, kodėl nemažai pagyvenusių senučių aristokračių atpažindavo Sen Žermeną ir sakydavo, kad būtent jis prieš pusę amžiaus lankėsi jų senelių salonuose ir nuo to laiko nė trupučio nepasikeitė. Sen Žermenas keitė tik savo vardus ir titulus: jis buvo žinomas kaip markizas Montferas, grafas de Belamis ir kitais pseudonimais. Šis paslaptingas žmogus ne kartą buvo pastebėtas Anglijoje, Olandijoje, Italijoje ir kitose Europos šalyse. Tarsi pajutęs, kad susidomėjimas jo persona tapo pernelyg didelis, Sen Žermenas netikėtai išvyko iš Paryžiaus. Jis persikėlė

Po to, kai vanduo įsiveržė į laivo vidų, panikos apimta komanda nuleido gelbėjimo valtis, tačiau aukštos bangos jas visas nuskandino. Netrukus „Princesė Sofija“ lėtai ir skleisdama gergždesį ėmė nuo rifo slysti į vandenį. Ledinis vanduo pasiekė garo katilus ir sukėlė siaubingą sprogimą. Keleivinis laivas nustojo priešintis ir po truputį ėmė grimzti į dugną. Vis daugiau vandens pateko į apatinę laivo dalį ir skandino visą laivą. Viršutinėje laivo dalyje ryšininkas perdavinėjo paskutinius pagalbos prašymus. Jis savo poste liko iki pačios pabaigos. Žuvo daugiau kaip 350 žmonių, nusinešdami su savimi savo viltis ir norus praleisti žiemą toliau nuo atšiauriosios Aliaskos.

Kai gelbėjimo laivai atplaukė į katastrofos vietą, kapitonai negalėjo patikėti savo akimis - rifas buvo tuščias. Garlaivis visiškai paskendo, tik stiebo viršūnė buvo matoma tarp bangų. Buvo pradėta ieškoti išsigelbėjusių žmonių, tačiau per keletą valandų tokių nebuvo aptikta. Krante buvo aptikta apvirtusi gelbėjimo valtis, šalia jos gulėjo negyvas žmogus. Vėliau buvo aptikta dar daugiau kūnų. Tapo aišku, kad visi žmonės, buvę garlaivyje „Princesė Sofija“, žuvo. Prasidėjo ne išsigelbėjusių, o žuvusiųjų žmonių paieškos. Iš viso buvo surasta 180 kūnų. Tik vienintelis šuo išsigelbėjo iš lainerio. Siaubą kelianti žinia iš karto pasklido po visą regioną. Kompanija „Canadian Pacific Railway“ neteko daugiau kaip 80 savo darbuotojų. Katastrofoje žuvo visuomenės veikėjai ir paprasti žmonės. Visi jie žuvo akimirksniu.

Netrukus po katastrofos buvo nusamdyti narai, kurie turėjo ištirti katastrofos vietą. Jie aptiko seifą ir dar vieno žmogaus kūną. Per mėnesį į paviršių buvo iškelti dar 86 žuvusių žmonių kūnai. Per tris savaites po katastrofos „Princesė Alisa“ į Vankuverį atgabeno dar 156 žuvusiuosius iš „princesės Sofijos“. Jų kūnai buvo perduoti artimiesiems.

Daugeliui tyrinėtojų ši katastrofa buvo nesuprantama, o visuomenė manė, kad garlaivis „Princesė Sofija“ užplaukė ant seklumos, nes plaukė visu greičiu, o kapitonas, nepaisydamas štormo, atsisakė mažųjų laivų pagalbos, nes laukė pagalbos iš savo kompanijos laivų. Vienu žodžiu, dėl įvykusios tragedijos buvo apkaltintas kapitonas Lokas.

Visi buvo įsitikinę, kad jis buvo kaltas, tačiau tyrimas padarė išvadą, kad keleivinis laivas nuskendo dėl nepalankių oro sąlygų. Taip pat buvo nustatyta, kad kapitonas pasielgė teisingai, neevakuodamas keleivių. Kapitonas buvo išteisintas, o jūreivystės taisyklės buvo pakeistos. Po šio įvykio keleiviai iš laivo, užplaukusio ant seklumos, turėjo būti evakuojami nedelsiant.

Garlaivio „Princesė Sofija“ tragedija privertė pakeisti saugumo taisykles. Tai išgelbėjo nemažai kitų žmonių. Tačiau mes niekada nesužinosime, ar buvo galima išgelbėti laineriu plaukusių žmonių gyvybes. Mes dabar galime tik liūdnai paminėti šią siaubingą tragediją, kuri 1918-ųjų metų spalio mėnesį nusinešė daugiau kaip 350 žmonių gyvybes. Parėjus kelioms savaitėms po katastrofos Aliaskos vyriausybė prie Vanderbilto rifo įrengė apšviestą plūdurą, kuris 1921-ais metais buvo pakeistas 11 m aukščio bokštu. Šis bokštas ir dabar stovi - savotiškas paminklas įvykusiai nelaimei.