Geoinžinerija verta rizikos, jei ją tinkamai reguliuosime

Klimato kaita kelia grėsmę mūsų planetai, o jos pasekmės jaučiamos visame pasaulyje. Nors tarptautiniai įsipareigojimai siekia apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus, nauji metodai, tokie kaip saulės spinduliuotės modifikavimas (SRM), atsiranda kaip galimybės spręsti šią krizę. Tačiau šis metodas kelia daug klausimų dėl savo efektyvumo ir galimų pasekmių. Šiame straipsnyje nagrinėsime SRM potencialą, rizikas ir etinius aspektus, kurie gali turėti didelę įtaką mūsų klimato ateičiai. Kitaip, tariant jei matote, dangų išraišytą baltomis juostomis... tai reikštų... kad jos atsirado geoinžinerijos pagalba ir iš dangaus purškiama chemija. Apie pasekmes gamtai, žmonėms niekam neįdomu. O reiktu susirūpinti.

FT: Tokie metodai kaip saulės spinduliuotės modifikavimas galėtų atlikti svarbų vaidmenį kovojant su klimato kaita.

Rašytojas yra Klimato perviršio komisijos pirmininkas ir buvęs Pasaulio prekybos organizacijos generalinis direktorius

Jei bus įvykdyti visi pasauliniai pasižadėjimai ir įsipareigojimai dėl klimato kaitos, iki šimtmečio pabaigos mūsų klimatas padidės nuo 2,4 iki 2,6C. Tai daug mažiau nei 4C padidėjimas nesiimant kovos su klimato kaita veiksmų, tačiau taip pat daug daugiau nei Paryžiaus susitarime numatytas 1,5C padidėjimas.

Dar blogiau, atrodo, kad šio tikslo viršijimas yra neišvengiamas, nes praėjusiais metais vidutinė metinė temperatūra pasaulyje pasiekė 1,45 °C aukštesnį nei ikipramoninio laikotarpio lygį. Siekiant apriboti skaudžiausius visuotinio atšilimo padarinius, būtina sparčiai mažinti išmetamųjų teršalų kiekį, dėti daugiau pastangų prisitaikyti prie klimato kaitos ir didinti anglies dioksido šalinimą. Tačiau jau dabar rizika yra didelė ir grėsmingai didėja, todėl negalime sau leisti ignoruoti jokių esamų metodų. Tai apima ir tokius prieštaringai vertinamus metodus kaip geoinžinerija, konkrečiai, saulės spinduliuotės modifikavimas (SRM), kai nedidelė dalis saulės šviesos atspindima atgal į kosmosą, siekiant atvėsinti planetą. Per pastaruosius kelis mėnesius SRM įgavo vis didesnį atgarsį mokslo sluoksniuose, tarptautinėje žiniasklaidoje ir tarp įvairių suinteresuotųjų šalių, susijusių su klimato kaita.

SRM yra labai eksperimentinis ir neapsieina be klimato, sveikatos ir etinės rizikos. Jis apima tokius metodus kaip stratosferos aerozolio įpurškimas, kai į viršutinius atmosferos sluoksnius išleidžiamos mažos dalelės, kurios išsklaido saulės šviesą ir imituoja vėsinimo poveikį, pastebimą po didelių ugnikalnių išsiveržimų, arba jūrinių debesų šviesinimas, kai į orą purškiamas jūros vanduo, kad padidėtų žemai esančių debesų atspindžio koeficientas. Taikant šiuos metodus būtų galima greitai ir nebrangiai sumažinti pasaulinę temperatūrą. Jie taip pat galėtų turėti rimtų žalingų pasekmių ir sutrikdyti regioninius orų modelius, pakenkti ozono sluoksniui ir sukelti rūgščius lietus.

Didelį susirūpinimą kelia tai, kad SRM nesprendžia pagrindinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo problemos. Nors SRM galėtų laikinai atvėsinti planetą, jis nesumažintų anglies dioksido kiekio atmosferoje ir niekada visiškai neatstatytų klimato iki priešindustrinės būklės. Be to, SRM gali sukelti „nutraukimo šoko“ scenarijų, kai staiga sustabdžius SRM veiklą prasidėtų staigus ir potencialiai pavojingas atšilimas. Šį susirūpinimą didina rizika, kad šalys ar privatūs subjektai pradės taikyti SRM.

Nors SRM yra prieštaringai vertinamas, todėl mūsų kolektyvinis nesugebėjimas apriboti visuotinio atšilimo iki 1,5 °C nepalieka mums kito pasirinkimo, kaip tik jį ištirti ir atidžiai įvertinti, ar jis gali atnešti kokios nors naudos ir ar galime realiai sušvelninti visą jo keliamą riziką.

Kad šis lošimas pasiteisintų, reikalingi tam tikri tvirti principai. SRM neturėtų būti laikomas išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo pakaitalu ir turėtų būti svarstomas tik atlikus išsamius tyrimus ir atidžiai jį valdant.

Pirma, tai būtų galima padaryti tik sukūrus pasaulinę SRM valdymo sistemą. Šiuo metu nėra jokios privalomos tarptautinės sistemos, kuri reglamentuotų SRM mokslinius tyrimus ar diegimą. Dėl to didėja pavojus, kad šios technologijos bus naudojamos per anksti arba neapgalvotai. Antra, moratoriumą SRM diegimui ir didelio masto eksperimentams, kol nebus pakankamo mokslinio supratimo ir valdymo struktūrų, turėtų įgyvendinti kiekviena šalis. Trečia, būtina išplėsti SRM mokslinius tyrimus, daugiausia dėmesio skiriant skaidrumui (įskaitant išteklių skyrimą) ir pasauliniam dalyvavimui, įtraukiant besivystančias šalis.

Kitais metais vyksiančios JT Aplinkos asamblėja Nr. 7 ir Šalių konferencija Nr. 30 suteikia tinkamas galimybes priimti sprendimus dėl sudėtingos SRM rizikos ir naudos. Iki jų liko daugiau nei metai, todėl yra pakankamai laiko plačioms konsultacijoms, kuriose dalyvautų vyriausybės, tarptautinės organizacijos, pilietinė visuomenė ir kiti suinteresuotieji subjektai, kad SRM būtų sprendžiamas itin rūpestingai, atsakingai ir bendradarbiaujant. Tai nėra trumpas kelias klimato kaitos srityje, o SRM turėtų būti tik kraštutinė priemonė. Tačiau atmesti galimus atsakus į dabartinę pasaulinio atšilimo ekstremalią situaciją būtų labai aplaidu.

Nuotrauka: Iš Boxbergo anglimi kūrenamos elektrinės atsiveria vaizdas į naują saulės energijos parką Nochtene, Vokietijoje © Sean Gallup/Getty Images

Per pastaruosius metus pasaulinėje mokslinėje bendruomenėje buvo surengta keletas diskusijų ir konferencijų apie geoinžineriją ir SRM, įskaitant naujausius tyrimus apie galimus SRM poveikius, kurie paskatino vyriausybes ir tarptautines organizacijas pradėti rimtai vertinti šią technologiją.