Pasiaukojimas šeimoje: meilė ar parazitizmas?

Daugelis žmonių pasirenka aukoti savo karjerą ir asmeninį gyvenimą vardan šeimos gerovės, tikėdamiesi, kad jų partneriai tai įvertins. Tačiau ar šis pasiaukojimas iš tikrųjų atneša laimę, ar jis slepia gilias problemas, tokias kaip parazitizmas ir nesugebėjimas kovoti už gerą gyvenimą? Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip pasiaukojimo kultūra veikia santykius ir kodėl ji gali būti ne tokia sveika, kaip atrodo.

Daugelis vyrų ir moterų, tariamai „statančių ant savo ‚pusės‘, iš tikrųjų tik randa gražų figos lapelį savo parazitizmui ir nesugebėjimui kovoti už gerą gyvenimą.

Jis manęs nevertina. Daryti visada dėl vyro viską - viską, ko jis nori. Visada jam pataikaujanti, visada geriausia ir dėl jo. Priėjau prie to, kad jis manęs nevertina. Tokius nusiskundimus dažnai girdžiu konsultuodama poras. Spręsdamas šeimos konfliktų subtilybes, labai dažnai susiduriu su tokia situacija.

Paaukojau savo karjerą dėl šeimos ir tavęs

Daugelis vyrų ir moterų sąmoningai kuria šeimas su labiau išsivysčiusiais ir sėkmingesniais partneriais... tam, kad nesivystytų patys!

Tai reiškia, kad vyras ar moteris atvirai tingi įgyti aukštąjį išsilavinimą, tingi siekti sėkmės darbe, tingi uždirbti padorius pinigus. Todėl jie ir kuria tokias meilės ir (ar) šeimos sąjungas, kad galėtų gyventi „neįtempdami savęs“.

Būtent tokiose porose dažniausiai sutinku liūdesio atodūsių, verksmų ir raudų dėl to, kad: „Aš viską paaukojau dėl šio žmogaus, padėjau jai (jam) visur, buvau šalia, mokiau ją (jį) tinkamai elgtis, vedžiau ją (jį) per gyvenimą, atsisakiau karjeros... o dabar tu turi būti toks nedėkingas šunsnukis ir palikti mane kaip tik tada, kai ji (jis) buvo sėkmės viršūnėje! „Na, argi tai ne žvėriška ir argi ne kiauliška?! Jis manęs nevertina!“

Kai tokių „šeimos nedėkingumo aukų“ vyrų ir moterų paklausite: „Pasak jūsų, jūs nusprendėte pasiaukoti savo vyrui (žmonai). Ar jūsų partneris (-ė) prašė jūsų taip pasielgti? Gal jis (ji) kaip nors aptarė šią situaciją, pasakė jums, kad dabar pagrindinė užduotis - viską užkrauti ant ko nors iš šeimos, o tada viskas išeis šimteriopai ir t. t.?“. Paprastai sulaukiate stereotipinio atsakymo: „Žinai, mes tokių pokalbių neturėjome. Nusprendžiau aukotis visiškai savanoriškai, iš didelės meilės jausmo. Ar tokiais atvejais būtina dėl ko nors derėtis? Juk yra tam tikros nerašytos taisyklės, pagal kurias visi gyvena...“.

Štai ką noriu apie tai pasakyti. Žinoma, kad yra nerašytų taisyklių. Meilės ir šeimos santykiuose yra nerašytų taisyklių. Bet jūs puikiai žinote, kad net ir oficialiai parašytų taisyklių pažeidimą yra nepaprastai sunku įrodyti, o ką jau kalbėti apie jų ištaisymą. Ko tada reikalauti iš nerašytų taisyklių! Tačiau svarbiausia yra štai kas:

Daugelis vyrų ir moterų, tariamai „statydami ant savo ‚pusės‘, iš tikrųjų randa tik gražų figos lapelį savo parazitizmui ir savo pačių gebėjimų kovoti už gerą gyvenimą trūkumui pridengti.

Deja, šis „figos lapelis“ dažnai pasirodo esąs... figos lapelis visomis įvairiomis šio žodžio prasmėmis. Taip atsitinka, be kita ko, todėl, kad mūsų artimieji nėra akli! Daugelis vyrų ir moterų, žinoma, atiduodami pagarbą toms savo „puselėms“, kurios „savanoriškai aukojasi dėl jų“, vis dėlto suvokia tam tikrą savo parazitizmą, norėdami „šiek tiek paaukoti“, o iš tikrųjų nieko neaukoja (nes dauguma šių „savanoriškai pasiaukojusių“ vyrų ir žmonų VISIŠKAI niekada neįgys prestižinio išsilavinimo ar nepadarys karjeros), kad atplėštų nuo gyvenimo didelį gabalą laimės ir materialinės gerovės. O tai, kaip patys suprantate, gerokai sumažina jų žmogiškojo ir šeimyninio dėkingumo lygį, sumažina pasirengimą „atsilyginti pasiaukojimu“, į kurį tikisi jų „lipšnūs partneriai“, „savanoriškai atsisakę savo karjeros ir finansinio kilimo“.

Kas iš to išplaukia? Kas iš to išplaukia - niekada nelaikyti kitų kvailesniais už save. Būtina suvokti, kad tas pats apskaičiuotumas, kuriuo dažnai taip didžiuojamės, būdingas ir mūsų giminaičiams, žmonoms ir vyrams (ir net vaikams). Štai kodėl gyvenime dažnai susiklosto tokia situacija:

Beveik visada vieno žmogaus žemiškas apskaičiuotumas ir pragmatizmas susiduria su kito žmogaus apskaičiuotumu ir pragmatizmu.

Čia, kaip kreivė jus nuves....

Kažkuris iš sutuoktinių, vis dėlto padaręs svaiginančią karjerą, iki pat savo pinigų galo nuoširdžiai tikėsis, kad jo (jos) pusė „asmeninę sėkmę atnešė aukojant bendrą sėkmę“, kad ją (ją) aprūpintų finansiškai ir iškilmingai atšvęstų „auksines vestuves“.

Kažkas mintyse sau sakys: „Gerai, aš toleruosiu šią įkyrią merginą, kuri nenori nei mokytis, nei dirbti, o tik visur už manęs kabo kaip uodega ir teikia įvairias smulkias paslaugas. Juk kol kas man tai patogu... Bet kai pasieksiu ką nors reikšminga, tada automatiškai jo (jos) atsikratysiu...“.

Kažkieno karjera gali pasirodyti „svaiginanti“ tiesiogine šio žodžio prasme. Tada šis staiga į viršūnę iškilęs žmogus paliks tą, kuris yra šalia jo, nelabai pastebėdamas, kaip ir kada tai įvyko. To priežastis man, kaip psichologui, taip pat bus visiškai suprantama:

Kuo aukštesnis karjeros ir finansinių kopėčių lygis, tuo daugiau talentingų lipšnių ir parazituojančių žmonių.

Vadinasi, mąstymo ir elgesio lygis to, kuris taip uoliai „aukojosi“ ir visais įmanomais būdais „stūmė aukštyn“ savo pusę, gali būti elementariai nepakankamas, kad galėtų konkuruoti su tais gudresniais ir motiniškesniais vyrais ir moterimis, kurie „plaukioja“ pačiame aukštesniame gyvenimo lygyje, kur taip norėjo pastumti savo „perspektyvesnę pusę“ tą (tą), kuris (-i) taip veltui laukė paprasto žmogiško dėkingumo.

Ką iš šios mano aprašytos situacijos turime išpešti? Išvadas:

Išvada 1. Jei (tarkime) už jūsų noro atsisakyti savo mokymosi, karjeros ir finansinio kelio (arba visa tai sumažinti iki minimumo) vardan „padaryti perspektyvų (oi), padėti išeiti į žmones mylimam žmogui (vyrui, žmonai)“ vis dar slepiasi ne kas kita, o netikėjimas savo jėgomis arba elementarus nenoras daug mokytis ir dirbti, nuoširdžiai patariu NEMELUOTI sau ir vadinti daiktus jų vardais.

Psichologai nėra moralistai, mums svarbu, kad kiekvienam žmogui būtų psichologiškai patogu. Todėl jei jums pavyksta sukurti tokią meilės ir šeimos simbiozę, kai jūs ką nors kilsteli aukštyn (ar bent jau imituojate šį žavų procesą), o žmogus už jūsų moralinę paramą atsilygina savo dėkingumu ir ištikimybe jums, ir jūs abu jaučiatės gerai - tuomet ši schema turi teisę egzistuoti. (Apsidairykite aplinkui - kiek daug tokių porų yra!).

Tik šiuo atveju patariu nekurti iliuzijų ir neatsipalaiduoti! Kaip jau minėjau, jūsų artimas žmogus, visų pirma, gali jus „apskaičiuoti“ ir „išnaudoti“ anksčiau, nei jūs patys planavote gauti dividendų iš savo „pusės“. O antra, tapdamas sėkmingesnis, jūsų artimas žmogus neabejotinai pakels reikalavimų kartelę aplinkinių atžvilgiu. Taip pat ir jūsų atžvilgiu (sakyčiau - ypač jūsų atžvilgiu). Ir čia svarbu taip uoliai tenkinti visas pagrindines savo „būsimo“ partnerio užgaidas ir reikalavimus, kad nenusileistumėte sumanesniems šios srities žaidėjams (o jų yra daug).

Išvada Nr. 2. Stengdamiesi neprarasti to žmogaus, ant kurio „statote“, stengdamiesi patenkinti visas jo (jos) pagrindines užgaidas ir reikalavimus, turite būti pasiruošę tam, kad labai stipriai nukentės ir jūsų ego bei pavydo jausmas. Esmė yra tokia:

Žaidime, pradėtame pagal tam tikras taisykles, taisyklėms paklūsta visi žaidėjai be išimties.

Todėl šeimyniniame žaidime „viską suversk ant partnerio“ jūsų partneris būtinai draugaus ir flirtuos su tais žmonėmis, kurių atžvilgiu patirsite arba nemeilę, arba pavydo jausmą (arba ir viena, ir kita iš karto). Juk „viso to reikia dėl reikalo, supranti...“. Ir jums teks tai suprasti ir priimti arba bent jau apsimesti, kad suprantate ir priimate faktą, jog jūsų partneris šeimos santykiuose labai dažnai vakarais būna ne su jumis. Tas planuotojas, tas susitikimas, ta konferencija, tas įmonės vakarėlis, tie svečiai iš aukštesnės struktūros, tas piknikas su vadovybe už miesto, tos stažuotės, tos komandiruotės. Ir jūs visi kantriai ir liūdnai ...

Turėkite omenyje: asmeniškai pas mane į priėmimą atėjo ir ateina tiek daug moterų ir vyrų (ypač moterų), kurie, viską užkrovę ant savo partnerio, paskui tiesiog neatlaikė moralinės įtampos, kartais buvo pasiruošę „mesti į pragarą šį pernelyg daug nešiojantį ir daug ką apie save apie vyrą-šefą pasakojantį“ arba „pasiųsti lauk tą vydūną, kuris taip persistengė, kad vaidina bosą net namuose!“.

Todėl, jei vis dėlto sąmoningai norite neeikvoti gyvenimo proveržiui savo jėgų, proto ir žinių, o siekiate būti „priekabus“ tam, kurį visokeriopai palaikote jo siekyje „iškilti į viršų“, tai linkiu jums šiame kelyje apsirūpinti labai, labai, labai didelėmis kantrybės atsargomis ir net turėti moralinį pasiruošimą, kad galų gale jums ne tik nepadėkos, bet atvirai atsisakys. Ir todėl, remdamasis realybe, kurią per savo psichologinius priėmimus matau beveik kasdien.