10 senovės civilizacijų paliktų pėdsakų

Skeptikai tvirtina, kad praeityje neegzistavo jokios civilizacijos, turinčios išsivystytas technologijas ir statančios neįtikėtinus statinius. Kiekvieną keistą artefaktą ar praeities pėdsaką jie bando paaiškinti savo požiūriu: visa tai sukurta žymiai vėliau arba tai iš viso yra natūralus gamtos kūrinys. Tačiau yra tokie akivaizdūs įvairių senovėje egzistuojančių civilizacijų liudijimai, kad net užkietėję skeptikai jų negali paneigti.

Saharaslingos kompleksas

Saharaslingos archeologinis kompleksas yra ant Šalmalos upės kranto Kartanakos valstijoje Indijoje. Kai ateina vasara ir vandens lygis upėje nukrinta, į šias vietas suplūsta šimtai piligrimų. Iš vandens išnyra įvairios paslaptingos akmens figūros, iškaltos neatmenamais laikais. Tie, kas matė šias figūras (internete yra nuotraukų), tikrai patvirtins, kad rankomis jas padaryti yra neįmanoma.

Barabaro urvai

Barabaras - tai bendras urvų grupės, esančios netoliese Gajos miesto Biharo valstijoje Indijoje, pavadinimas. Oficialiai teigiama, kad šie urvai iškalti III amžiuje prieš mūsų erą, ir tai buvo atlikta rankomis. Tačiau šis teiginys kelia labai daug abejonių. Padaryti tokius statinius kietoje uolienoje - aukštomis lubomis, lygiomis sienomis, siūlėmis, pro kurias nepralenda skutimosi peiliukas - netgi mūsų dienomis labai sudėtinga.

Pietų akmuo Baalbeke

Baalbekas - senovinis miestas, esantis Libane. Jame yra nemažai lankytinų vietų. Tačiau labiausiai stebina Jupiterio šventykla ir Pietų akmuo (dar vadinamas Nėščios moters akmeniu) - lygiai nutašytas blokas, sveriantis daugiau kaip tūkstantį tonų. Kas ir kokiu būdu neatmenamais laikais galėjo padaryti tokį monolitą ir kokiems tikslams jis buvo naudojamas - mokslas į šiuos klausimus dar negali atsakyti.

Barajaus vandens saugykla

Vakarų Barajus - dirbtinė vandens saugykla Ankore (Kambodža). Vandens telkinio dydis yra 8 x 2,1 km, o gylis - 5 m. Vandens telkinys sukurtas neatmenamais laikais. Tiesiog stulbina vandens saugyklos krantų tikslumas ir atliktų darbų apimtis. Yra manoma, kad vandens saugyklą įrengė senovės khmerai. Netoliese yra ne mažiau nuostabūs Ankor Vato ir Ankor Tomo šventyklų kompleksai, kurių išplanavimas taip pat stebina savo tikslumu. Šiandien mokslininkai negali pasakyti, kokias technologijas panaudojo senovės statytojai.

Štai ką apie tai rašo Osakos (Japonija) Geologinio tyrimo instituto direktorius Jošinoris Ivasakis: „Ankore nuo 1906-ųjų metų dirbo grupė prancūzų restauratorių. Praėjusio amžiaus 6-ame dešimtmetyje prancūzų specialistai pabandė vėl užkelti akmenis ant stataus pylimo. Kadangi stataus pylimo kampas yra 40º, po to, kai buvo pastatyta pirmoji 5 m aukščio pakopa, pylimas sugriuvo. Galiausiai prancūzai atsisakė idėjos pasinaudoti istorinėmis technologijomis ir piramidės viduje pastatė betoninę sieną, kad būtų išsaugoti pastatai. Šiandien mums nėra žinoma, kaip senovės khmerai sugebėjo pastatyti tokius aukštus ir stačius pylimus“.

Kumbė Majo akvedukas

Kumbė Majo yra Peru, netoliese Kachamarkos miesto, maždaug 3,3 km aukštyje virš jūros lygio. Čia galima pamatyti senovinio akveduko likučius, kuris aiškiai buvo padarytas ne rankiniu būdu. Yra žinoma, kad akvedukas buvo padarytas dar prieš atsirandant inkų imperijai. Įdomu tai, kad Kumbė Majo pavadinimas kilo iš kečua genties indėnų kalbos „kumpi mayu“, kas reiškia „gerai padarytas vandens kanalas“. Nėra žinoma, kokia civilizacija sukūrė šį statinį, tačiau manoma, kad jis buvo pastatytas apie 1500 metų prieš mūsų erą. Kumbė Majo akvedukas yra vienas seniausių statinių Pietų Amerikos teritorijoje. Jo ilgis yra apie 8 km. Senieji statytojai, tiesdami akveduką ir kelyje sutikę uolas, jas ne apėjo, tačiau pačiose uolose iškirto tunelius.

Saksahuamanas ir  Oljantaitambas

Saksahuamanas ir Oljantaitambas - tai senovinių statinių likučiai Kusko regione (Peru), didžiulio archeologinio parko teritorijoje. Šio parko plotas yra apie 5 tūkstančiai m2, tačiau didžioji jo dalis prieš daug metų buvo palaidota prieš daugelį metų, nuslinkus lavinai. Yra manoma, kad šiuos miestus pastatė inkai, pasinaudodami primityviais instrumentais. Tačiau nuostabą kelią didžiuliai tvirtovės akmenys, labai tiksliai nutašyti ir puikiai prigludę vienas prie kito, taip pat lygūs supjaustytų akmenų paviršiai abejuose senovės miestuose. Patys inkai stebėjosi šių statinių didybe.

Inkų istorijos tyrinėtojas iš Peru Garsilasas de la Vega apie Saksahuamano tvirtovę rašė: „Ji stebina akmens luitų, iš kurių pastatyta, dydžiu. Tie, kurie nematė savo akimis, nepatikės, kad iš tokių akmenų galima ką nors pastatyti. Vien tik įdėmiau pažvelgus į šiuos akmenis apima pagarbos senovės statytojams jausmas“. Pažvelgus į tvirtovės liekanų ir Oljantaitambo blokų nuotraukas tikrai galima įsitikinti, kad atlikti tai rankiniu būdu, nenaudojant pažangių technologijų, tiesiog neįmanoma.

Mėnulio akmuo Peru

Kusko regione, tame pačiame archeologiniame parke yra dar vienas nepaprastas eksponatas - uola, kuri vadinasi Killarumiyoc. Tai indėnų kečua žodis, reiškiantis „Mėnulio akmuo“. Yra manoma, kad tai šventa vieta. Į ją atvykstama dėl ritualų, meditacijos, norint apsivalyti sielą. Tiesiog nuostabą kelia idealiai simetriška forma ir neįtikėtina apdailos kokybė.

Al Naslaa Saudo Arabijoje

Šio didžiulio akmens pjūvio linija kelia nuostabą - abu paviršiai idealiai lygūs. Didžiulė mįslė kas ir kokiu būdu parpjovė akmenį. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tai yra gamtos darbas -atseit, ši ideali linija atsirado dėl vėjo poveikio. Tačiau ši versija nėra įtikinama, nes kitų analogiškų darinių mūsų planetoje nėra.

Iši no Hodenas

Netoliese Takasago miesto Japonijoje yra didžiulis žinomas megalitas Iši no Hodenas. Jo svoris siekia 600 tonų. Yra žinoma, kad jis sukurtas dar prieš mūsų erą. Akmuo yra traukos taškas. Pakanka pažvelgti į nuotraukas ar senovinius piešinius ir taps aišku, kodėl šis akmuo toks populiarus.

Mikerino piramidė

Mikerino (arba Menkauro) piramidė stovi Gizoje ir yra viena iš Didžiųjų piramidžių. Nors ši piramidė iš jų yra pati mažiausia, tačiau vaizduotę žadina ne mažiau už kitas garsiąsias kaimynystėje stovinčias piramides. Piramidei pastatyti buvo naudojami didžiuliai monolito blokai, sveriantys iki 200 tonų. Iki šiol nėra žinoma kokiu būdu jie buvo atgabenti į statybos vietą. Stebina ir blokų, esančių piramidės viduje ir išorėje, apdailos kokybė, taip pat kruopšti tunelių apdaila.

Šioje piramidėje XIX amžiuje buvo aptiktas bazalto sarkofagas, kurį buvo nuspręsta išgabenti į Angliją. Tačiau pakeliui laivas, kuriuo jis buvo plukdomas, pateko į audrą ir nuskendo netoli Ispanijos krantų.

Ir tai dar ne visas nuostabių lankytinų vietų sąrašas, kuriose apsilankius tiesiog norisi perrašyti istorijos vadovėlius. Apie šias vietas planuojame papasakoti kituose numeriuose.