Londono bokšto krankliai

"Jei išnyks ar išskris Londono bokšto krankliai, Karūna kris ir Britanija kartu su ja".

Prie Vidinės gynybinės sienos ženklas skelbia: "Atsargiai: Krankliai kerta!"

Siena (13 a.) supo uždarą sritį, kadaise skirtą karališkajai šeimai ir rūmų kilmingiesiems. Apsauginė siena žioji skylėmis, kadaise naudotomis kaip ambrazūros šaudymui iš lankų. Ir būtent už šios vaiduokliškos sienos savo lizdus suka bjaurūs krankliai. Kranklių pamėgta vieta yra Žaliasis bokštas,  buvusi karalių galvų nukirsdinimo vieta. Čia 1536 m. buvo nukirsta galva Anne Boleyn. Kai budelis paėmė nukirstą galvą ir iškėlė, kurį laiką akys ir lūpos tebejudėjo. Pasakojama, kad jos melsva begalvė šmėkla vis dar vaidenasi šiose vietose.

Tradiciškai krankliai laikomi pranašiškais paukščiais ir siejami su bausmių vietomis ir kapinėmis.
Kranklių narvai yra visai greta Kruvinojo bokšto. 1483 m. Mažieji princai (12 m. amžiaus karalius Edvardas V ir jo 9 m. amžiaus brolis Jorko kunigaikštis Ričardas) buvo uždaryti Kruvinajame bokšte ir po to išnyko iš istorijos – daugelis mano, kad jie buvo žiauriai nužudyti. 1647 m. darbininkai, ardydami laiptus, rado dviejų vaikų skeletus. Taigi, klajoja ir Mažųjų princų šmėklos bei girdisi jų verkimas.

Bokšte 13-ai metų buvo įkalintas ir seras Walter Raleigh, kol galiausiai jo galva irgi sulaukė kirvio. Ir jo šmėkla dabar tyliai praplaukia per kambarius. Kartais sakoma, kad po vidurnakčio jaučiamas netgi kepamos jautienos kvapas prie Baltojo bokšto. Sakoma, kad pasirodžius vaiduokliais, krankliai būna neramūs ir netupia. Šekspyro "Ričardo III" motyvais 1962 m. susuktas siaubo filmas "Londono bokštas".

Įdovių pranašavimų apie kranklius ištakos siekia "Linksmąjį monarchą" Čarlį II (1660-1685). 1675 m. birželio 22 d. karalius Londono bokšte įrengė Karališkąją observatoriją – Baltojo bokšto šiaurės rytų bokštelyje. Astronomas John Flamsteed (1646-1719) atseit pasiskundė karaliui, kad paukščiai trukdo stebėti dangų. Karalius įsakė išnaikinti kranklius, tačiau buvo įspėtas pranašautojo: "Jei krankliai paliks Bokštą. Baltasis bokštas sugrius ir didelė nelaimė užklups karalystę". Yra kelios šios legendos versijos, tačiau visose pranašaujama baisi nelaimė, krankliams palikus bokštą. Išgirdęs tokią pranašystę, karalius nurodė, kad bokšte būtų visąlaik laikomi bent 6 krankliai. Dabar paukščių sparnai pakirpti, todėl jie negali išskristi.

O kaip pavyzdį, kai iš pilies bokšto išvyti krankliai "atnešė" nelaimę, paimkime nelaimingo likimo Hapsburgų dinastiją. Jie valdė Šventąją Romos imperiją (962-1806) ir turėjo Šventąją ietį. Senais laikais jų tėvonijos pilies bokšte lizdus suko daugybė kranklių, tačiau vieną dieną jie buvo negailestingai sunaikinti. Tai buvo Hapsburbų prakeiksmo pradžia – juos pradėjo persekioti antgamtiški krankliai, Turnfalken, kurių kiekvienas pasirodymas buvo bloga  lemiančiu ženklu. Daugybę kartų juos matė sukant ratus Vienoje virš Schonbrunn ir Hofburg rūmų. Tvirtinama, kad jie sklandė ir kranksėjo Paryžiuje, kai buvo giljotinuota Marija Antuanetė, bei Meksikoje, kai buvo nušautas imperatorius Maksimilianas, bei Mayerlinge, kai nusižudė princas Rudolfas su mylimąja kunigaikštyte Marija Vetsera (nos kai kas sako, kad jie buvo nužudyti), o taip pat Sarajeve, kai buvo nužudytas arkikunigaikštis Ferninandas – įvykis, po kurio prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Yra ir daugybė kitų legendų, prietarų ir padavimų apie kranklius. Anot Cordish pasakojimų, karaliaus Artūro dvasia įsikūnijo krankliuose, - ir todėl laikoma, kad žudyti kranklius yra nepriimtina. Labai senas prietaras sako, kad jei visi krankliai paliks mišką, neišvengiamai ateis nelaimė. "Mabinogione" užrašyta legenda teigia, kad po milžino karaliaus Brano Palaimintojo ("bran" velsiečių kalba reiškia "kranklys") mirties, jo galva buvo nukirsta ir palaidota Londone "Baltojoje kalvoje" (paprastai tapatinamoje su Bokšto kalva), "veidu į Prancūziją". Ši palaidojimo vieta žinoma Velso Triadoje kaip vienas iš Galingųjų salos Trijų laimingų slaptaviečių. Tol, kol Brano galva bus ten, Britanija bus saugi. Tikriausiai visos tos senesnės legendos padėjo susiformuoti Londono bokšto legendai apie kranklius.

Teigiama, kad krankliai Londono bokšte buvo nuo 13 a. ir beveik 400 m. jie saugoti karaliaus dekretu. Vienok istorikas Geoff Parnell peržiūrėjo istorinius dokumentus ir nerado paminėtų kranklių anksčiau nei 1895 m. žurnalo "The Animal World straipsnyje". Edith Hawthorn mini katiną, nukankintą kranklių. Bokšte apie 600 m. buvo laikomas žvėrynas, kol jis netapo Londono Zoologijos sodo pagrindu. Ten gyveno vanagai, liūtai, leopardai, beždžionės ir net šiaurės lokys, tačiau neužsimenama apie kranklius. G. Parnell spėja, kad kelis kranklius Bokštui bus padovanojęs trečiasis Dunraveno grafas (1812-71), archeologas ir antikvaras, kurį žavėjo keltų mitai apie kranklius ir kuris į šeimos herbą įtraukė kranklius. Kai kurie mano, kad krankliai yra iš Viktorijos laikotarpio, tačiau tai nėra tikra.

Šiuo metu krankliai yra saugoma rūšis Britanijoje. Bokšto kranklius prižiūri Varnininkas (Ravenmaster), - šiuo metu juo yra buvęs seržantas-majoras Derrick Coyle, dirbantis bokšte jau 20 m (pilnu etatu – paskutinius 6 m.). Jo rankos nusėtos randų – aštrių kranklių snapų įrodymas. Krankliai maitinami

likučiais iš virtuvės, kartais triušiu ar žuvusiais ant kelio  gyvūnais, kuriuos randa Varnininkas. Krankliai-broliai, Odinas ir Toras mėgdžiojo Varnininko balsą, tik gaila, kad jiedu nugaišo 2003 m.

Buvo pastebėta (nedažnai), kad kai būrio paukštis "išeina anapilin", paukščiai atlieka "laidotuvių" apeigas - 24 valandas kimiai kranksint. Varnininkas negyvą paukštį palaidoja Kranklių kapinėse – išdžiūvusiame griovyje, esančiame netoli Vandens vartų ir Šv. Tomo bokšto. Ten yra specialus Kranklių memorialinis paminklas, kuriame išvardinti visi nuo 1956 m. mirę krankliai (įdomu, kad Anglijoje antkapiai kartais vadinami "kranklių akmenimis", ravenstones. Šv. Tomo bokštas dar vadinamas Išdavikų vartais, nes būtent pro šiuos vartus iš Vestminsterio būdavo atvedami kaliniai, kaltinami valstybės išdavimu. Bokštas pavadintas garbei sero Tomo Beketo, kurio šmėkla daužo pastato sienas su krucifiksu, garsiai skelbdama, kad jis pastatytas ne gero siekiant, o "londoniečių kenkimui ir žalai, mano broliai".

Šiandien griežtai tebesilaikoma 6 privalomų kranklių dekreto. Jų vardai yra Hugine, Munin'a, Bran'as, Branwen'as, Gwyllum'as ir Cedric'as (Vikingų dievas Odinas turėjo du kranklius Huginn'ą ir Muninn'ą, kurie tupėjo ant jo pečių ir pranešdavo viską, ką matė ir išgirdo). Krankliai gyvena labai ilgai – seniausias jų buvo Jim Crow, sulaukęs 44.m. amžiaus (kaip bebūtų, yra viskis "Senasis kranklys", Old Crow).

Va, tik JAV Jim Crow atrodo netinkamas vardas krankliui, nes tai žeminantis terminas apibūdinantis Juodį. Jim Crom įstatymų ("juodųjų įstatymų", nuo 1877 iki 20 a. 7 dešimtm. vidurio) era yra vienas gėdingiausių JAV laikotarpių – rasinės diskriminacijos, izoliavimo ir minios linčo teismų. "Jim Crow" vardas kilęs iš keliaujančio artisto Thomas Dartmouth, baltojo aktoriaus, vieno pirmųjų užsidėjusių negro kaukę, kad imituotų tamsiaodžius, "Daddy" Rice šou. Daddy Rice atlikdavo Jim Crow dainas ir šokius audringai pritariant Niujorko ir Londono publikai.

Antrojo pasaulinio karo metu vos nebuvo patikrinta pranašystė, nes Bokšte tebuvo likęs tik vienas kranklys Grip'as. Kiti krankliai žuvo per bombardavimus ar mirė nuo šoko. Iš tikro, kranklių narvai buvo pastatyti ant Pagrindinio sargybos bokšto (arba Karalienės Viktorijos valgyklos), vokiečių bombos sugriauto 1940 m. gruodžio 29 d., pamatų. 1944 m. Sargybos bokšto vidus buvo sugriautas ir atidengta Vidinę gynybinę sieną. Kai bokštas 1946 m. sausio 1 d. buvo atidarytas visuomenei, ten jau vėl buvo 6 krankliai.