Nepaprasti Danieliaus Dangio Houmo sugebėjimai

Sprendžiant pagal nepaprastus sugebėjimus, kuriais pasižymėjo mediumas Danielius Danglas Houmas, jis buvo savotiškas savo laikų šamanas. Visi paranormalūs veiksmai, priskiriami Danieliui Houmui, buvo tikri, todėl iš karto kyla klausimas apie tikruosius žmogaus sugebėjimus ir jo santykius su kitais žmonėmis. Houmas pateikė įtikinamesnius nepaprastų sugebėjimų įrodymus, nei tai padarė bet kuris kitas XIX amžiaus mediumas. Šiais įrodymais buvo kūno ištempimas, psichokinezė ir atsparumas ugniai.

Nors tai skamba paradoksaliai, tačiau visus šiuos reiškinius matė daugybė liudininkų, jie buvo aprašyti dokumentuose, todėl tik visiškas skeptikas gali atsisakyti pripažinti jų reikšmę tiek mokslui, tiek ir visuomenei.

Danielius Danglas Houmas gimė 1833-iais metais Kario kaime netoli Edinburgo. Jo kilmė yra apgaubta paslapties. Yra liudijimų, tiek įrodančių, tiek ir paneigiančių jo giminystės ryšius su grafo Houmo gimine. Nežiūrint į kilmę, tai buvo tikras džentelmenas, iš savo protėvių paveldėjęs kilmingą išvaizdą, ryškius bruožus, jausmingumą ir puikų skonį. Jo psichinės galimybės ir šios neeilinės asmenybės gilumas patvirtina, kad jis buvo kilęs iš aristokratų giminės ir iš savo protėvių gavo viską, išskyrus šeimos palikimą.

Kai Danieliui buvo devyneri metai, jis iš Škotijos persikėlė į Naująją Angliją, kur jį įsūnijo tikra teta. Jo kilmę gaubusi paslaptis taip ir nebuvo atskleista. Trylikos metų jis jau pradėjo rodyti paveldėtų psichinių sugebėjimų požymius: jo motina, kilusi iš vienos garsios škotų kalniečių šeimos turėjo šiai šeimai būdingą „antrąjį regėjimą“. Šis polinkis į mistiką pasireikšdavo, esant tam tikrai situacijai. Kartą Danielius su kitu berniuku, kurio vardas buvo Edvinas, aptarinėjo pasakojimą, kuriame įsimylėjęs herojus žuvo, tačiau po to pasirodė savo mylimajai. Berniukai vienas kitam pažadėjo, kad tas, kuris mirs pirmasis, pasirodys kitam. Po kiek laiko Houmas persikėlė į kitą vietovę, esančią už kelių šimtų mylių. Praėjo maždaug mėnuo, vieną vakarą, prieš pat miegą, jį aplankė Edvino regėjimas. Danielius tetai pasakė, kad mirė jo draugas. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai buvo tiesa. Antrasis regėjimas pasireiškė 1850-ais metais. Jis buvo susijęs su jo motinos, persikėlusios su vyru gyventi į Ameriką, mirtimi. Berniukas tą vakarą sirgo ir gulėjo lovoje, o motina svečiavosi pas draugus, gyvenančius kitame mieste. Ir štai jau gana vėlai vakare teta išgirdo, kad ją šaukia berniukas. Kai ji įėjo į kambarį, jis gulėjo lovoje ašarotomis akimis ir labai nuliūdęs. Jis pasakė, kad neseniai mirė jo mama ir jam pasirodė, norėdama tai pranešti. Deja, šis regėjimas netrukus taip pat pasitvirtino. Teta, kuri buvo labai religinga moteris, pareiškė, kad berniukas yra velnio pasiuntinys, ir išvarė jį iš namų.

Danielius surado prieglaudą pas draugus ir kartu su jais keletą metų keliavo iš vieno miesto į kitą. Jo, kaip mediumo, sugebėjimai taip išsivystė, kad namuose, kuriuose apsistodavo, tekdavo surengti daugybę seansų, kartais netgi po 6-7 per dieną. Tais laikais psichinių galimybių riba ir jų ryšys su fizinėmis jėgomis buvo mažai ištirtas, todėl labai didelis aktyvumas gerokai pakenkė jo sveikatai, jis ėmė dažnai sirgti.

Iš visų aplinkinių miestelių atvykdavo žmonės, norėdami pamatyti stebuklus, kurie vykdavo, dalyvaujant Houmui. Jaunuolio fenomenalius sugebėjimus tyrė amerikiečių poetas Brajantas, kurį lydėjo Harvardo universiteto profesorius Velsas. Niujorke mediumas susitiko su daugeliu garsių žmonių, iš kurių trys - profesorius Geras, profesorius Meipsas ir teisėjas Edmondas - dalyvavo jo rengiamuose seansuose. Visi trys po šių seansų nepaprastai susidomėjo spiritizmu.

Jaunojo Houmo žavesys ir didžiulis įspūdis, kurį aplinkiniams palikdavo jo sugebėjimai, buvo priežastis to, kad jis susilaukė daugybės pasiūlymų. Profesorius Bušas pasiūlė dirbti kartu; ponia ir ponas Ilmerai - turtinga bevaikė pora - taip susižavėjo jaunuoliu, kad pasiūlė jį įsisūnyti ir padaryti paveldėtoju, jeigu tik šis sutiktų pakeisti savo pavardę į Ilmero.

Houmo sugebėjimai gydyti taip pat buvo nepaprasti, todėl jis, paklausęs draugų įkalbinėjimo, ėmė studijuoti mediciną. Tačiau jo sveikata, kuri nuo vaikystės buvo silpna ir dar labiau susilpnėjusi dėl rimtos plaučių ligos, privertė Houmą atsisakyti šio užsiėmimo.

Paklausęs gydytojų patarimo jis išvyko iš Niujorko ir persikėlė į Angliją.

1855 m. balandžio 9 d. vyras atvyko į Liverpulį. Kaip rašoma to meto spaudoje, tai buvo aukštas, lieknas jaunuolis, pasižymėjęs elegantiškomis manieromis ir rafinuotai elegantiška apranga. Jo išraiškingame veide buvo matyti nuovargio ir susijaudinimo pėdsakai, apsiradę dėl kančių, sukeltų plaučių ligos. Mėlynakis, kaštono spalvos plaukais jis priklausė tam žmonių tipui, kurie dažniau už kitus susirgdavo tuberkulioze. Išsekusi išvaizda liudijo tai, kad jam liko labai mažai jėgų priešintis sunkiai ligai. Kvalifikuotas gydytojas, jį apžiūrėjęs, pasakytų, kad jam mūsų drėgname klimate liko gyventi vos keli mėnesiai. Iš visų stebuklų, susijusių su Houmo asmenybe, savo paties gyvenimo prailginimas yra, ko gero, pats didžiausias. Jau tuo metu jo charakteriui buvo būdingi tie emociniai ir religiniai protrūkiai, kurie jie vėliau labai išgarsins. Yra pasakojama, kad laivus atplaukus į Liverpulį, jis įbėgo į kajutę, puolė ant kelių ir sukalbėjo maldą.

Tuo metu Houmas buvo labai vienišas - neturėjo nė vieno artimo žmogaus. Jam buvo atlikta operacija ir pašalinta dalis kairiojo plaučio. Neturėdamas profesijos ir nuolatinio darbo jis turėjo kuklias, tačiau pakankamas pajamas. O štai mokslus dėl ligos teko nutraukti. Drovus, švelnus, jausmingas, artistiškas ir labai religingas jis turėjo neeilinių gabumų taikomojo ir draminio meno srityse, buvo neblogas skulptorius ir, kaip vėliau paaiškėjo, vienas geriausių to meto skaitovų.

Tačiau visos šios savybės kartu su nepalaužiamu sąžiningumu, tokiu nepripažįstančiu kompromisų, kad dėl to kentėjo netgi jo šalininkai, -visa tai nublanko ir tapo nesvarbu jo nepaprastos dovanos fone. Kalbama apie sugebėjimus, visiškai nepriklausančius nuo jo valios, atsirandančius ir išnykstančius staiga ir netikėtai, tačiau visiems, kas į tai žiūrėjo be išankstinio nusistatymo, įrodančius, kad šį žmogų gaubė atmosfera, leidžianti kažkokioms išorinėms jėgoms, esančioms už įprastinio suvokimo ribų, pasireikšti mūsų aplinkoje. Kitaip pasakius, tai buvo pats didžiausias šių laikų mediumas.

Štai sąrašas visų paranormalių savybių, kurias turėjo Houmas:

- sunkių daiktų kėlimas, esant kontaktui, tačiau be fizinės jėgos naudojimo;

- oro svyravimo sukėlimas (stipraus vėjo efektas);

- oro temperatūros keitimas (tai užfiksuota ne subjektyviu žmonių pojūčiu, o termometru);

- įvairūs triukšmai nuo sutrenkimo - panašūs į lengvą stuksenimą, krebždėjimą, kartais detonaciją;

- daiktų svorio padidinimas;

- baldų stumdymas be jokio kontakto;

- baldų levitacija be jokio kontakto;

- paties Houmo levitacija;

- daiktų persikėlimas per atstumą;

- muzikos instrumentų, kuriais niekas negrojo, skambėjimas;

- liuminescencija;

- materializavimasis - Houmo atveju tai dažniausiai būdavo rankos;

- savaiminis rašymas - matomos ar nematomos rankos imdavo rašiklį ir rašydavo pranešimą;

- fantomai;

- žinių demonstravimas. Buvo pateikiamos žinios, kurių negalėjo žinoti joks mediumas, įskaitant informaciją apie seanse dalyvaujančių žmonių giminaičius, kurie jau buvo mirę ir kurių Houmas niekada nepažinojo;

- laisvas judėjimas erdvėje.

Šiame sąraše nėra dar vienos labai keistos Houmo savybės - tai atsparumas ugniai. Žinomas anglų mokslininkas Viljamas Kruksas, dalyvavęs unikalių reiškinių demonstravime, pasakojo, kaip Houmas židinyje pamaišydavo karštas anglis. Po to jis paimdavo į ranką vieną įkaitusios anglies gabalą, pridengdavo kita ranka, pūsdavo į anglį, kol ji įkaisdavo iki baltumo. Vyras savo pirštus galėjo laikyti žvakės liepsnoje, ir tai atlikdavo bet kuriuo metu, parodydamas, kad jam net nebūtina nugrimzti į transą.

Oksfordo universiteto antropologijos profesorius E. Teiloras stebėjosi Houmo ir kitų mediumų manipuliacijų panašumu į tai, ką rodė misionieriams ir keliautojams primityvių genčių žiniuonys ir šamanai. Šie laukiniai žmonės taip pat buvo atsparūs karščiui. Houmo seansuose dažnai dalyvaudavo
labai garsūs mokslininkai, kurie tapo nepaprastų ir nepaaiškinamų vyro savybių liudininkais.

Seanso metu virš Houmo galvos staiga atsirado ugnis, kambaryje pasigirdo paukščių čiulbėjimas, šlamėjimas - susidarė įspūdis, kad virš galvos skraido kažkoks paukštis. Po to staiga kilo stiprus vėjas, o Houmas imdavo kalbėti nežinoma kalba.

Lordas Adeiras 1867-ais metais pasakojo: „Houmas stovėjo už manęs, ir staiga jis paaugo 15 cm“. Apie tokį ūgio padidėjimą pasakoja ir kiti liudininkai.

Houmas taip pat puikiai materializuodavo rankas. Mokslininkas Kruksas pasakojo: „Vieną tokią „ranką“ laikiau savo paties rankose! Iš pažiūros tai atrodė visiškai materiali ranka, tačiau palaipsniui ji ėmė virsti garais ir slysti iš mano kietai suspaustos rankos“.

Kruksas aprašė tyrimus, kuriais buvo bandoma atsakyti į klausimą: „Ar gali Houmas groti akordeonu, neprisiliesdamas prie instrumento?“ J specialių iš varinių virbų pagamintą narvą buvo įdedamas akordeonas, pats narvas užrakinamas. Houmas mintyse duodavo komandą, akordeonas pradėdavo groti. Tai iš tiesų buvo paranormalus reiškinys, nes visi dalyvaujantys seanse matė Houmo rankas, kuris savo rankomis atliko judesius, tarsi grotų akordeonu, ir šiuos judesius atliko, rankas uždėjęs ant kito žmogaus rankų.

Didesnis garbėtroška savo nepaprastus sugebėjimus būtų panaudojęs kokiai nors sektai įkurti ir tapti jos vadovu arba būtų apgaubęs save valdžios ir paslaptingumo atmosfera. Be abejo, daugelis žmonių Houmo vietoje tikrai būtų pabandę savo dovaną paversti solidžiomis pajamomis. Kalbant apie pinigus, reikia pasakyti tokį faktą, kad per trisdešimt metų, kai rengdavo pasirodymus, Houmas nepaėmė nė vieno šilingo už savo nepaprastų sugebėjimų rodymą. Yra žinoma, kad Prancūzijos Spiritistinių tyrimų bendrija jam už vieną seansą Paryžiuje pasiūlė du tūkstančius svarų sterlingų, tačiau jis atsisakė priimti šiuos pinigus. Mediumas pareiškė: „Aš esu pasiųstas su misija, kurios tikslas - įrodyti nemirtingumą. Už tai niekada neėmiau pinigų ir ateityje jų neimsiu“. Karūnuoti asmenys jam dovanojo dovanas, kurias nepriimti būtų buvę nemandagu: žiedus, sages, kitas smulkmenas - tai greičiau buvo draugystės ženklas, o ne užmokestis. Europoje, tikriausiai, nebuvo nė vieno monarcho, kuris su šiuo kukliu jaunuoliu, kažkada atvykusiu į Liverpulio uostą, nebūtų užmezgęs šiltų ir pasitikėjimu paremtų santykių. Napoleonas III rūpinosi Danieliaus seserimi, Rusijos caras organizavo jo vestuves.

Kai Houmas atvyko į Rusiją, caro rūmuose jis susipažino su Julija fon Glumelin, su kuria netrukus susituokė. Jo svainiu tapo garsus rusų mokslininkas Aleksandras fon Butlerovas, kuris pirmasis ėmė detaliai nagrinėti didžiojo mediumo fenomeną. Daugelis žmonių pasakojo, kad Houmas gebėdavo kažkokiu būdu užhipnotizuoti seanse dalyvaujančius žmones, sukurdamas rodomų reiškinių iliuziją. Tačiau nėra nė vieno liudijimo, kad Houmas iš tiesų sukurdavo tokią grupinę iliuziją.

Butlerovas įdėmiai stebėdavo visus Houmo veiksmus, tikrindavo ir po keletą kartų pertikrindavo jo sugebėjimus.

Vienas mėgstamiausių mediumo užsiėmimų buvo jo seanse dalyvaujantiems žmonėms skirtas prašymas perstumti stalą. Tačiau to nepavykdavo padaryti net keliems žmonėms bendromis pastangomis. Po kelių minučių Houmas netikėta] pareikšdavo, kad stalas gali netgi pakilti. Tuomet seanso dalyviai įsitikindavo, kad stalą gali perstumti visiškai nedidelėmis pastangomis.

Ar tai yra iliuzija? Butlerovas kruopščiai ištyrė šį reiškinį. Stalas svėrė 45 kg, tačiau kai Houmas prisiliesdavo prie viršutinės stalo dalies, jo svoris sumažėdavo iki 14 kg. Tačiau tuo metu, kai mediumas „įsakydavo“ stalui tapti sunkiu ir pasiūlydavo jį perstumti kitiems žmonėms, jo svoris būdavo 68 kg. Niekas negalėjo suvokti ar juo labiau pakartoti tai, kaip tai pavykdavo Houmui atlikti. Ir tai nebuvo kažkokie išskirtiniai atvejai - jis savo sugebėjimus galėdavo demonstruoti bet kuriuo metu, savaitė po savaitės, metai po metų. Danieliaus Dangio Houmso paslaptis lieka neatskleista iki mūsų dienų ...

Tačiau yra kur kas sunkesnių pagundų nei turtai. Bekompromisinis Houmo sąžiningumas jį apsaugojo nuo šių pagundų. Jis nė akimirkai nebuvo praradęs kuklumo ir saiko jausmo. Jo kredo buvo: „Aš turiu tam tikrų sugebėjimų. Man bus malonu juos pademonstruoti, kiek tai leidžia mano jėgos, jeigu jūs su manimi elgsitės kaip džentelmenas su džentelmenu. Būsiu laimingas, jeigu galėsite nors kiek paaiškinti šiuos reiškinius, todėl esu pasirengęs dalyvauti bet kokiuose protinguose eksperimentuose. Aš pats šių jėgų negaliu valdyti. Tai ne aš jas panaudoju, o jos mane. Būna, jos mane apleidžia keliems mėnesiams, po to vėl pasireiškia su dviguba jėga. Aš - tai tik pasyvus instrumentas“. Šio kredo Houmas niekada nesulaužė. Jis visada elgėsi kaip eilinis, taikus žmogus, niekada neapsigaubė nei pranašo mantija, nei mago apsiaustu.

Kaip daugelis tikrai didžių žmonių, jis niekada nemėgo girtis. Jeigu kartais, kai aprašydavo savo bandymus, reikdavo remtis liudininkais, niekada neminėdavo nė vieno žmogaus vardų, kol nebūdavo visiškai įsitikinęs, kad toks paminėjimas nepadarys šiems žmonėms žalos dėl jų ryšių su tokiu „abejotinu“ mokslu. Kartais mediumas vengdavo minėti netgi draugų vardus, nors šie ir leisdavo tai daryti, nenorėdamas jiems pakenkti. Kai buvo išspausdintas pirmasis Danieliaus Houmo knygos „Mano gyvenimo nutikimai“ pirmasis tomas, laikraštyje „Saturday revue“ buvo labai sarkastiškai atsiliepta apie anonimiškus liudininkus - grafienę O., grafą de B., grafą de K., hercogienę de B. ir misis S., kurie, kaip teigė mediumas, stebėjo paranormalius reiškinius. Antrajame knygos tome Houmas, gavęs draugų sutikimą ir patikinimą, kad jiems nebus padaryta jokia žala, liudininkų pavardes pateikė pilnai: grafienė Orsinji, grafas de Bomonas, grafas de Koma, hercogienė de Bovė ir gana gerai žinoma amerikietė misis Henrė Sinjor. Karališkojo kraujo turinčius asmenis, kurių draugiškumą jautė, Houmas niekada neminėjo, nors tikrai yra žinoma, kad imperatorius Napoleonas III, caras Aleksandras II, Vokietijos kaizeris Vilhelmas I, taip pat Bavarijos ir Viutenbergo valdovai buvo gerai susipažinę su jo sugebėjimais. Houmas niekada nebuvo pastebėtas meluojant - nei kalbant, nei demonstruojant savo nepaprastus sugebėjimus.