NSO viduramžiais

Gana dažnai mes galvojame, kad NSO būdingas tik mūsų laikams. Tai nėra tiesa. Neatpažinti skraidantys objektai buvo stebimi Senovės Egipte, o terminas "skraidanti lėkštė" pirmą kartą buvo panaudotas viduramžių Japonijoje.

Tekančios saulės šalyje viduramžiais NSO buvo pastebėtas ne vieną kartą. Pavyzdžiui, 1235 m. rugsėjo 24 d. naktį virš generolo Jorucimos armijos danguje ilgai sukiojosi paslaptingi šviečiantys taškai. Generolas neišsigando ir įsakė kareiviams stebėtis šias ugnis. Galiausiai vienas iš pavaldinių padarė išvadą, kad tai vėjas siūbuoja žvaigždes, todėl bijoti nėra ko.

1272 m. rugsėjo 12 d. valdžios nurodymu turėjo būti nukirsta galva visoje apylinkėje žinomam šventikui Nitirenui. Prieš pat bausmės įvykdymą netikėtai danguje pasirodė ryškus ir blizgantis objektas, savo dydžiu prilygstantis Mėnuliui. Valdininkai, išgąsdinti pamatyto reginio, nusprendė pasigailėti paprastų žmonių mėgiamo Nitireno.

Paslaptingi skraidantys objektai viduramžiais buvo pastebėti ne tik Tolimuosiuose Rytuose. Elforto abatijos (Didžioji Britanija) kronikose rašoma, kad 1290-ais metais danguje virš išsigandusių vienuolių pasirodė didžiulis ovalo formos sidabro spalvos kūnas, panašus į diską, kuris lėtai praskrido virš žmonių, sukeldamas jiems siaubą. 1490-ais metais virš vieno Airijos miesto keletą kartų praskrido sidabro spalvos disko formos objektas, palikdamas už savęs ilgą pėdsaką. 1561-ųjų metų balandžio mėnesį virš Vokietijoje esančio Niurnbergo miesto buvo pastebėta daugybė „plytų“ ir „kryžių“, taip pat du didžiuliai cilindrai, iš kurio išskrisdavo raudonos, mėlynos ir juodos spalvos rutuliai. Tuo pačiu metu sukinėjosi du tų pačių atspalvių diskai. Šių objektų veiksmai priminė kovą, nes kartais objektai krisdavo mieto apylinkėse. Sis reginys Niurnbergo gyventojams sukėlė didžiulį siaubą.

Įdomus NSO atvejis aprašytas Kirilo Belozersko - pravoslavų vienuolyno vyresniojo pranešime valdžiai XVII amžiuje. Šiame pranešime rašoma, kad 1663 m. rugpjūčio 15 d. virš Vologdos gubernijos Robozero kaimo (Rusija) danguje pasirodė keistas šviečiantis maždaug 40 m skersmens objektas, kuris žemame aukštyje lėtai skrido pietų kryptimi, skleisdamas didelį garsą. Iš aparato priekinės dalies buvo nukreipti du šviesos spinduliai į šalia kaimo esantį ežerą. Atsidūręs virš vandens aparatas netikėtai dingo, po to vėl pasirodė, tik jau už 500 m į pietvakarius nuo dingimo vietos. Netrukus keistasis aparatas vėl dingo. Šį kartą tam, kad pasirodytų trečią kartą -už 500 m į vakarus. Galiausiai keistasis objektas tarsi patamsėjo ir visiškai išnyko. Prie NSO valtimi bandę priplaukti du valstiečiai pajuto nuo jo sklindantį karštį, o ežero dugnas buvo apšviestas iki 8 m gylio. Keistasis objektas buvo stebimas net 1,5 valandos.

Europoje išliko ne vienas Viduramžiais pastebėtų nežinomų dangaus objektų atvaizdas. Verdeno muziejuje saugomas paveikslas, kuriame pavaizduotas cigaro formos NSO. Paveikslas nutapytas 1034-ais metais. Stokholmo katedroje galima pamatyti paveikslą su penkiomis „skraidančiomis lėkštėmis", kurios danguje pasirodė 1535-ais metais. Hamburge esančiame paveiksle nutapytas didžiulis ugnies kamuolys, virš miesto praskridęs 1697-ais metais. Nemažai įdomių faktų, primenančių istorijas apie trečiojo tipo artimus kontaktus su ateiviais ir žmonių pagrobimus, surinko folkloro tyrinėtojai. Viduramžiais gana paplitusiu pasakų siužetu buvo pasakojimas apie elfų sukeistus vaikus. Kai kuriose pasakose teigiama, kad elfai netgi grobdavo nėščias ar maitinančias motinas. Buvo tikima, kad elfų tikslas buvo išsaugoti ir pagerinti elfų tautą - tai labai primena šiuolaikinių ufologų teiginius apie ateivių pagrobtus žmones.

Viduramžiais Žemutinės Saksonijos pietuose žmonės pasakojo šiurpią istoriją. Buvo teigiama, kad Ainbeko mieste esančioje bažnyčioje, kuri stovi turgaus aikštėje, kartais pasirodo paslaptingas pilkas žmogelis. Su juo nuolat susiduria bažnyčios sargas, kuris apsimeta, kad jo nemato. Žmogelis sargui nedarė nieko blogo. Tačiau kartą sargas, kuris dėl šio mažo išsigimusio žmogelio tapo pajuokų objektu, buvo aptiktas bažnyčioje sulaužytu kaklu. Vieną sekmadienį pamaldų metu naujoje Ainbeko bažnyčioje taip pat pasirodė pilkas žmogelis. Netrukus mieste kilo didelis gaisras, todėl žmonės ėmė galvoti, kad žmogelio pasirodymas buvo blogas ženklas.

Šiose vietovėse vėlesniu laiku surinktų pasakų rinkinyje yra viena pasaka, kurioje įvykiai vyksta viduramžiais. Joje pasakojama, kad viena Žemutinės Saksonijos gyventoja naktį gulėjo lovoje. Staiga užgeso žvakė, tapo visiškai tamsu. Moteris išgirdo atidaromų durų girgždesį. Ji greitai atsikėlė iš lovos, uždegė žvakę ir pamatė atstumiančios išvaizdos nykštuką, kuris rankose laikė jos neseniai pagimdytą kūdikį. Lopšelyje vietoje kūdikio gulėjo keistos išvaizdos išsigimėlis. Moteris ėmė rėkti ir sugebėjo iš nykštuko rankų išplėšti savo kūdikį. Keistasis lankytojas nesuprantamu būdu išnyko, lopšelyje palikęs mažylį. Moteris turėjo daug pieno, todėl nusprendė pamaitinti ir kitą kūdikį, tačiau išsigimėlis pieno nežindo ir netrukus mirė iš bado.

Dabartinėje ufologijoje yra aprašyta nemažai atvejų, kai kontaktai su ateiviais buvo gana teigiamo pobūdžio. Po susitikimų su ateiviais žmonės įgaudavo galių gydyti kitus žmones arba jiems atsiskleisdavo kitas iki tol nežinomas kūrybinis talentas. Panašių įvykių būta ir viduramžiais, netgi bažnytiniame gyvenime. Pasakojama, kad šveicarų nacionalinis šventasis Nikolas fon Fliujė kartą apsinakvojo plyname lauke. Netikėtai danguje kažkas nušvito, vyras pilve pajuto labai stiprų skausmą, tarsi kažkas būtų peiliu jį prapjovęs. Nikolo galvoje pasigirdo balsas, kuris liepė jam grįžti namo į Ranftą. Vyras taip ir padarė, vos tik prašvito. Tais pačiais 1467-ais metais buvęs teisėjas ir kantono tarybos narys priėmė nuosprendį teismo byloje ir pasitraukė į urvą Ranfto slėnyje. Jeigu tikėti tuo, kas pasakojama legendoje, jis ten praleido dvidešimt metų visiškai nevalgydamas jokio maisto. Kartą šventasis Nikolas pamatė danguje keturis laivus, kurie nusileido į Ranfto slėnį. Atsiskyrėlis suprato, kad būtent ten yra vieta, kuri tinkama Viešpaties garbinimui.

Viduramžių padavimuose išliko duomenų apie pačius ateivių skraidančius laivus. Pasakojimuose apie sukeistus vaikus neretai minimi geležiniai paukščiai. Štai kas bylojama viename tų laikų pasakojime: „Garnys - didelis ir stiprus paukštis, skraidantis tik naktimis. Jis vadinamas geležiniu paukščiu, nes turi stiprius sparnus, kuriais nužudo visus, kurie drįsta prie jo prisiartinti. Garnys skleidžia labai stiprų garsą ir labai greitai skrenda. Pakanka išgirsti paukštį netoliese, kaip kitą akimirką jis atsiduria vietoje, iki kurios reikia

eiti visą valandą". Vokiečių ufologas Markas Štromajeris pagrįstai pastebi: „Sis aprašymas labiau tinka metaliniam skraidančiam aparatui nei paukščiui. Tai nepaprastai įdomus padavimas, patvirtinantis hipotezę, kad viduramžiais Europoje aktyviai veikė nežemiškosios civilizacijos atstovai“. Iš tiesų, nė vienoje pasaulio valstybėje tuo metu sunkesnių už orą skraidančių aparatų nebuvo. Taip pat nebuvo ir oro balionų. Geležinis paukštis gali būti nežemiškosios civilizacijos produktas.

Gana įdomias mintis skelbia ukrainiečių rašytojas ir ufologas A.Kulskis. Savo knygoje „Istorijos vaiduokliai“ jis rašo: „Ne vienas dabartiniu metu tyrėjams žinomas faktas liudija tai, jog, kad ir kaip tai būtų keista, katalikų ordinuose buvo praktikuojami tam tikro pobūdžio kontaktai su NSO. Tiesą pasakius, būtų labai keista, jeigu to nebūtų buvę. Ordinų pasekėjai eksperimentavo su subtiliuoju pasauliu. Dabartiniu metu tai faktiškai yra įrodyta!

Beje, šie eksperimentai buvo ilgalaikiai, galima teigti, netgi nuolatiniai. Keistenybės, aptiktos galimybės ir pavojai, atsiradę šių eksperimentų metu, buvo aprašomi slaptuose dienynuose ir apsvarstomi slaptuose susirinkimuose". Tai tarsi kažkokie viduramžių X failai, nors ir kilę šiuolaikinių laikų rašytojo vaizduotėje.

Sprendžiant iš pateiktų faktų, viduramžiai ufologiniu požiūriu visiškai nebuvo atsilikę.