Tymų protrūkiai nuo dažno kartojimo jau tapo kone mantra politikų lūpose. Vos tik politikams prabilus apie vakcinacijos situaciją Lietuvoje dažniausiai vienas pirmųjų sakinių būna šis: „Šiandien Lietuvoje turime tymų protrūkį“. Pateikiami šios ligos padažnėjimą liudijantys skaičiai ir būtinai pridedama, kad tymų protrūkiai kyla dėl nepaskiepytų vaikų, kuriuos tėvai nepagrįstai atsisako skiepyti.
Kas yra tymai ir kodėl jų taip bijoma?
Tymai – tai ūmi, itin užkrečiama virusinė infekcija, plintanti oro lašeliniu būdu ir pasireiškianti karščiavimu, bėrimu ir kvėpavimo takų bei akių junginės uždegimu.
Jau pirmoje XX a. pusėje tymai tapo liga, nuo kurios mirštamumas mažėjo kasmet dėl sparčiai gerėjančių gyvenimo sąlygų: geresnės sanitarinės situacijos, mitybos, asmeninės higienos, medicininės priežiūros. Tymai dar vadinami viena iš vaikiškų ligų, kadangi buvo manoma, kad tai liga, kuria kiekvienas vaikas turi tiesiog persirgti vaikystėje, pirma dėl to, kad taip ir būdavo, nes praktiškai visi vaikai ja persirgdavo, antra – dėl to, kad susirgus ja vėlesniame amžiuje, ligos eiga tampa tikrai sunkesnė. Sunkiausiai sirgo ir komplikacijų turėjo vaikai iš didelės rizikos grupių, t.y. badaujantys, su nusilpusia imunine sistema, gyvenantys itin blogomis sąlygomis. Paprastai, iki maždaug 1 metų amžiaus kūdikius saugo mamos antikūnai, jeigu mama pati vaikystėje buvo persigusi šia liga – todėl ir pirmojo skiepo laikotarpis 12-15 mėn. pasirenkamas ne atsitiktinai, o būtent tada, kai ta mamos suteikiama apsauga nusilpsta, nes, priešingu atveju, skiepas „nesuveikia“.
Masiniai skiepijimai pasaulyje prasidėjo 7-ajame, kai kuriose šalyse tik 9–ajame 20 a. dešimtmetyje (Lietuvoje – 1964 m.), kai sergamumas ir mirštamumas nuo šios ligos jau buvo ženkliai sumažėjęs dėl aukščiau minėtų priežasčių, todėl vien tik skiepams negalima suteikti šios ligos naikintojos titulo. Šiuo metu sergamumas tymais Lietuvoje siekia 0,03 proc. visų ligų, nuo kurių skiepijama, o komplikacijų tikimybė kyla 5–15 proc. susirgusiųjų.
Dažniausios tymų komplikacijos – pneumonija, vidurinės ausies uždegimas, viduriavimas, retais atvejais liga gali komplikuotis encefalitu. Esama ir itin lengvos arba net besimptomės ligos formos, kuomet net tėvai neįtaria, kad vaikas gali sirgti tuo metu kažkokia liga. Pasveikus imunitetas išlieka visam gyvenimui. Medicinos straipsniuose aprašoma, kad pakankamas vitamino A vartojimas apsaugo nuo sunkių ligos formų ir komplikacijų.
Mirštamumas šiuo metu vertinamas – 1 atvejis iš 3000 susirgusiųjų.
Kas iš tiesų slypi už šių protrūkių ir kokia yra dėl tėvų įsitikinimų nepaskiepijamų vaikų dalis?
2013 m. Lietuvoje buvo registruotas tymų protrūkis, kai susirgo 35 asmenys, iš jų 5 vaikai, 2014 m. tymais sirgo 11 asmenų, iš jų 2 vaikai. 2015 m. protrūkio metu, kuris buvo liepos mėn., tymais susirgo 44 asmenys, iš jų 11 vaikų (iš viso tais metais 51 asmuo, iš jų 12 vaikų). Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) atsakydamas į asociacijos „Objektyviai apie skiepus“ užklausimą dėl paskutinio tymų protrūkio pakomentavo, kad ,,visi vaikai buvo neskiepyti: pora vaikų pagal galiojantį nacionalinį vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių buvo per maži skiepams, pora buvo nepaskiepyti dėl tėvų neigiamo požiūrio į skiepus, keletas vaikų nepaskiepytų dėl įvairių kontraindikacių. Iš 11 vaikų 9 užsikrėtė nuo suaugusiųjų tėvų, o kiti du jau nuo sergančių vaikų.“ Taigi tik 2 susirgę vaikai buvo nepaskiepyti dėl tėvų įsitikinimų. O didžioji dauguma sergančiųjų – suaugusieji, nuo kurių vaikai ir užsikrėtė. Tad gal vis tik reikia saugotis ne nepaskiepytų vaikų, bet nepaskiepytų ar nerevakcinuotų suaugusiųjų?
SAM suskaičiavo, kad kasmet nepaskiepijama apie 1000 vaikų, bet nuolat manipuliuojant šia informacija nepateikiama konkrečių duomenų dėl kokių priežasčių šie vaikai nebuvo paskiepyti, todėl visiškai neaišku, kokia nepaskiepytų vaikų dalis negauna skiepo dėl kontraindikacijų, o kokia – dėl tėvų apsisprendimo, patyrus šalutinius skiepų poveikius ar dėl kitų tėvų įsitikinimų. Pvz., naujagimių ir kūdikių (0–2 mėn.) skiepijimų apimtys Lietuvoje 2014 m. įvairiomis vakcinomis siekė 97 proc. ir daugiau (tuberkuliozės – 97,7 proc., hepatito B – 97,4 proc., pirma doze nuo poliomielito (DTaP/IPV/Hib1, ) – 97,0 proc.), o jau nuo 6 mėn. amžiaus ir vėliau, pvz., trečia doze nuo poliomielito (DTaP/IPV/Hib1), kaip ir skiepu nuo tymų ir raudonukės (MMR, 15 mėn. amžiaus) sutiko skiepyti tik 93,4 proc. tėvų. Galimai tik keli procentai tėvų, net nepradedančių skiepyti vaikų, atsisako tai daryti dėl savo įsitikinimų, o kiti tėvai pradeda tvarkingai skiepyti pagal rekomendacinį kalendorių, bet po to atsisako tai daryti. Kodėl? Juk kaskart apsilankius pas gydytoją yra reguliariai primenama, kad vaikui priklauso skiepas pagal profilaktinį skiepų kalendorių. SAM tikrųjų priežasčių nenurodo, tad belieka tik spėti, kad vėliau kai kurie vaikai nebeskiepijami dėl pvz., pasireiškusių šalutinių reakcijų ar nustatytų kontraindikacijų.
Prof. V.Usonis interviu vienam dienraščiui pasakė, kad ,,maždaug 1–2 proc. vaikų neskiepijami dėl tėvų nusistatymo prieš skiepus“, pasak jo taip pat ,,1–2 proc. nepaskiepijama dėl atsitiktinių priežasčių, likusieji nepaskiepyti vaikai yra dėl to, kad turi tam kontraindikacijų, dėl savo sveikatos būklės“. ULAC atstovai teigia, kad tokių vaikų, nepaskiepijamų tėvų sprendimų, yra 1 proc. Kadangi SAM ir ULAC nepateikia tikslių skaičių, o tiek skiepijimo apimtys, tiek nepaskiepijamų vaikų skaičius kasmet kinta, galima tik preliminariai suskaičiuoti, kad ne dėl kontraindikacijų nepaskiepijama 2–4 proc. vaikų, kurių pusė vistiek bus paskiepyta vėliau pašalinus tas „atsitiktines priežastis“ (pvz., tėvų užmaršumą ar užimtumą, tuometę vaiko ligą ir pan.). o dėl kontraindikacijų (šiandien skiepijimo apimtims nuo tymų siekiant 93,4 proc.) nevakcinuojama maždaug 2,6–4,6 proc. vaikų, t.y., didesnioji dalis! Atsižvelgiant į tai, kad kasmet Lietuvoje nepaisant medicinos pažangos sergančiųjų tik daugėja, neskiepijamų vaikų dėl savo sveikatos būklės dalis tik didės. Todėl net šantažuojant tėvus (draudimu neskiepytiems lankyti priešmokyklines ugdymo įstaigas), grasinant piniginėmis baudomis (SAM siūlomu Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo projektu) SAM užsibrėžtas tikslas dėl maksimalių PSO rekomenduojamų skiepijimo apimčių sunkiai pasiekiamas, nes didesnioji dalis vaikų yra nepaskiepijama būtent dėl kontraindikacijų, o tokiems vaikams nei draudimai lankyti ugdymo įstaigas, nei Įstatymo pataisos negaliotų.
Kitas klausimas, ar tikrai labai aukštos skiepijimo apimtys padėtų išvengti tymų protrūkių, nes pasak specialistų, esant didesnėms nei 95 proc. skiepijimosi apimtims, protrūkiai kilti negali? Ką rodo statistika?
2002 m. Lietuvoje kilo kol kas didžiausias tymų protrūkis, kuomet susirgo 103 asmenys esant aukščiausiems vakcinacijos rodikliams per 11 metų iš eilės, kai skiepijimosi nuo tymų vidurkis siekė 97,2 proc., o minėtais 2002 metais pasiekė piką – 97,9 proc.
2014 m. ES šalys pranešė apie 3 616 tymų atvejus, ir net 12,3 proc. šių atvejų buvo Vokietijoje. Šioje šalyje, kurioje skiepai nėra privalomi, daug metų iš eilės skiepijimo apimtys siekia 96–97 proc. Švedijoje, Olandijoje, Ispanijoje, kur skiepijimo apimtys 96–97 proc., susirgimų irgi neišvengiama. Čekijoje ir Lenkijoje, kur skiepai nuo tymų privalomi, penkerius metus iš eilės skiepijimų apimtys yra praktiškai pavyzdinės – 98–99 proc., tačiau ten kasmet fiksuojami protrūkiai, pvz., 2014 m. Čekijoje registruoti 222 tymų atvejai, Lenkijoje – 110 atvejų.
Reikia pastebėti, kad net privalomi skiepai nuo tymų ir raudonukės negarantuoja skiepijimo apimčių siekiančių 95–99 proc. Pvz., iš 8 šalių, kuriose skiepai nuo tymų ir raudonukės privalomi, 4 šalyse viršijamos 95 proc. skiepijimo apimtys (Čekija, Vengrija (99 proc.), Slovakija (97 proc.), Lenkija (98 proc.)), 3 šalyse skiepijimo apimtys siekia 90–95 proc. (Bulgarija (93 proc.), Kroatija, Slovėnija (94 proc.)), o vienoje šalyje jos nesiekia nė 90 proc. (Rumunija (89 proc.)).
2014 m. iš 31 Europos šalies (28 Europos Sąjungos šalys, Islandija, Norvegija ir Šveicarija) tymų neužfiksuota tik 6 šalyse: trijose, kur šis skiepas privalomas – Slovakijoje (97 proc.), Vengrijoje (99 proc.), Bulgarijoje (93 proc.) ir 3 šalyse, kur jis tik rekomenduojamas – Portugalija (98 proc.), Malta (98 proc.), Estija (93 proc.).
Didelės skiepijimo apimtys (virš 95 proc.) negarantuoja, kad nebus susirgimų ir protrūkių, o žemesnės apimtys (90–95 proc.) nereiškia, kad sergamumas itin padidėja.
Duomenys, pateikti lentelėje, sudaryti remiantis PSO (Pasaulio Sveikatos Organizacijos) ir ECDC (Europos Ligų Prevencijos ir Kontrolės Centro) duomenimis. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad skiepijimo apimtys neturi jokios reikšmės ligų atvejams: Lenkijoje ir Čekijoje, nepaisant itin aukštų skiepijimo apimčių ir privalomumo, sergamumas tymais didėja, o Vengrijoje ir Slovakijoje – tymai pasireiškia vos keliais atvejais. Tą patį galima teigti ir lyginant kitas šalis – jokio dėsningumo. Tad išvada galima tik viena: nei skiepų privalomumas, nei itin aukštos skiepijimo apimtys negarantuoja ligos nebuvimo šalyje. Kas tuomet lemia, kad vienoje šalyje liga susargdina viso labo vienetus, o kitoje – dešimtis ir šimtus gyventojų? Tad nepamirškite stiprinti imuniteto visais atvejais – esate pasiskiepiję ar ne.
2015 m. rudenį paskelbtoje ULAC Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2014 m. apžvalgoje remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) paskelbtu Pasauliniu vakcinacijos veiksmų planu 2011–2020 m., dabartiniai Lietuvos vakcinacijos rodikliai įvardijami kaip geri
Tas pats yra įtvirtinta Nacionalinės Imunoprofilaktikos 2014-2018 m. programoje ir vienas iš siekiamų numatytų rezultatų yra išlaikyti ne mažesnes kaip 90−95 proc. vaikų skiepijimo apimtis visoje šalyje ir kiekvienoje savivaldybėje (punktas 34.1.)
Nors iš aukščiau pateiktų pavyzdžių matome, kad didelės skiepijimo apimtys (virš 95 proc.) negarantuoja, kad nebus susirgimų tymais ir jų protrūkių, o tymus platina ne neskiepyti vaikai, o neskiepyti ar nerevakcinuoti suaugusieji, SAM visvien siekia padidinti ir taip pakankamai aukštas savanoriško skiepijimo apimtis įvardindama tai ,,prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais“ ir tam tikslui ketina taikyti prievartinius metodus, nors tiek ta pati Pasaulio sveikatos organizacija, tiek vaikų fondas UNICEF ar ES teisės aktai nurodo skatinti savanorišką vakcinaciją.
Vertinant pateiktus duomenis kyla natūralus klausimas, kaip kitos šalys žada užtikrinti tą PSO tikslo išnaikinti tymus iki 2018 metų įgyvendinimą, kuris keliamas jau nuo 1984 metų ir reguliariai atidedamas? Tos šalys prievartinio skiepijimo netaikė, netaiko ir netaikys, nes tai pažeidžia begalę teisės aktų, tiek nacionalinių, tiek Europos Sąjungos, tiek tarptautinių konvencijų, kuriose teigiama, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikimus, kad bet kokia intervencija sveikatos srityje gali būti vykdoma tik su asmens sutikimu. Apie tai visuomenė neinformuojama.
Iš 31 Europos šalies 18 (daugumoje!) valstybių jokie skiepai nėra privalomi, tik rekomenduojami. Tarp jų pažangiausios Europos šalys: Airija, Anglija, Austrija, Danija, Islandija, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija. Ir apie tai SAM neužsimena taip pat.
Ar tikrai pasiskiepijus tymais susirgti neįmanoma?
Sveikatos apsaugos sistemos specialistai baugindami mirtinai pavojingais tymais nuolat skatina skiepytis. Visuomenė dėl to patiria ir milžinišką socialinį spaudimą. Tai tikrai veikia. Vien savananoriško skiepijimo apimtys nuo tymų Lietuvoje 2014 m. siekė 93,4 proc., o tai jau laikoma itin aukštais rodikliais (žr. aukščiau). Deja, retai kada minima, kad skiepų suteikiamas imunitetas yra trumpalaikis – nuo kelerių iki 10–12 metų, o atsižvelgiant į tai, kad antikūnai po skiepo susidaro tik irgi iki 94-98 proc., kyla klausimas kiek paskiepytųjų – vaikų ir suaugusiųjų – yra realiai apsaugoti nuo tymų?
Juk vieniems vakcina galėjo nesuveikti, o kitų skiepo apsauga senai pasibaigusi – niekas to netiria, suleidžia vakciną ir tiek. Todėl, jeigu už savo pinigus nesate atlikę kraujo tyrimų nustatyti, ar turite pakankamą antikūnų kiekį kraujyje, negalite būtų ramūs, kad pasiskiepijote ir dabar jokie tymai jums nebegresia.
Taip pat atsižvelgiant į tai, kad dažniausiai Lietuvoje suaugusieji nesirevakcinuoja, visuomenės dalis tikrai apsaugota nuo tymų yra ženkliai mažesnė nei atspindi oficialios statistikos. Tad apie vadinamąjį „bandos imunitetą“, pagal kurį didesnioji paskiepytųjų dalis apsaugos neskiepytuosius kalbėti negalime, nes daugumai vakcinos galiojimo laikas pasibaigęs, daliai imunitetas nesusidaręs, dalis vaikų yra per mažį skiepyti nuo tymų pagal galiojantį skiepų kalendorių ir dalis nepaskiepytų dėl kontraindikacijų arba dėl tėvų sprendimo. Ir būtent paskutiniųjų yra mažuma (1–2 proc.), kuri nedaro ženklios įtakos oficialiai siekiamoms skiepijimo apimtims (pvz., tokia pati išvada buvo padaryta ir Šveicarijoje, atlikus išsamų skiepijimosi nuo tymų tyrimą.)
Tymai, kaip bet kokia užkrečiamoji liga su savo komplikacijomis neabejotinai baugina. Tačiau norėtųsi išsaugoti gebėjimą blaiviai mąstyti ir nepasiduoti panikai net jeigu masinės informacijos priemonės nepaliaujamai gąsdina epidemijomis ir mirtimis, – tokia jų paskirtis – atkreipti dėmesį, kartais ir stipriai sutirštinant spalvas. Įtvirtinimui – prieš įvedant vakciną, JAV nuo tymų mirdavo vienas iš 1165 susirgusiųjų (šiuo metu – vienas iš 3000). Kai tuo tarpu kasmet dėl sezoninio gripo Lietuvoje miršta iki 20 žmonių, kasmet kelias aukas nusineša meningokokinė infekcija, dėl savižudybių Lietuvoje palaidojama apie tūkstantį žmonių, 2014 metais nusižudė 11 vaikų iki 14 metų – praktiškai tiek pat, kiek susirgo tymais 2015 metais! Lietuvos gyventojų mirtingumas – vienas didžiausių Europos Sąjungoje.
Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, 50 proc. sveikata priklauso nuo gyvenimo būdo, 20 proc. – nuo aplinkos, 20 proc. lemia genetiniai veiksniai ir tik 10 proc. – medicina. Reiktų sklaidyti iliuzijas, kad sveikatą galima nusipirkti vaistų ar vakcinų pagalba.
Straipsnį parengė asociacija Objektyviai apie skiepus – www.skiepai.info
