Šeštojo žemyno siurprizai

Atrodo, kad XXI amžiuje Žemėje nebeliko baltų dėmių, ištirtas kiekvienas paviršiaus lopinėlis, netgi patys tolimiausi kampeliai nufotografuoti iš dirbtinių Žemės palydovų ir kruopščiai išnagrinėti. Tačiau smalsūs tyrinėtojai, nagrinėdami "Google" žemėlapius, padaro nepaprastų atradimų. Pastaraisiais metais vis daugiau siurprizų pateikia Antarktida. Dėl globalaus atšilimo po truputį tirpsta ją dengiantys ledynai, o prieš tyrinėtojų akis atsiveria tai, kas buvo paslėpta po storu ledo sluoksniu dešimtis, šimtus ar net tūkstančius metų.

Atsitikimas Belgrano 11 stotyje

Tai nutiko 2015-ųjų metų sausio mėnesį, kai Antarktidoje buvo vasara. Nuo Vedelio jūros pakrantėje esančio ledyno atskilo didžiulis gabalas, kurio plotas beveik prilygo Belgijos plotui. Dundėjimas buvo girdėti už kelių dešimčių kilometrų, o jūroje pakilo didžiulės bangos. J įvykio vietą visureigiu išvyko tyrinėtojai iš argentiniečių poliarinės stoties Belgrano II. Jie aptiko kranto ruožą, nuo kurio atskilo ledas. Virš vandens statmenai kilo 30 m aukščio uola, o jos apatinėje dalyje tyrinėtojai pamatė... masyvius metalinius vartus, kurių apatinė dalis buvo panirusi po vandeniu. Prie pačių vartų tyrinėtojams nepavyko nusileisti, nes uola buvo pernelyg stačia. Tačiau jie pastebėjo, kad šioje vietoje jūra yra žymiai gilesnė, tarsi prie vartų vestų dirbtinis kanalas. O patys vartai uždarė kažkokį įėjimą.

Tyrinėtojai, sugrįžę į stotį, apie keistą radinį pranešė vadovybei. Prasidėjo pasiruošimas ekspedicijai, kurios metu radinys turėjo būti detaliai ištirtas, o, jei pavyktų, taip pat buvo planuojama patekti į tunelio vidų.

Tačiau po kelių dienų nuo kranto atskilo dar vienas didžiulis ledo gabalas ir visiškai uždengė įėjimą į tunelį. Pasiekti vartus nebebuvo jokių galimybių.

Pranešimai apie šį sensacingą radinį iš pradžių pasirodė Argentinos žiniasklaidoje, apie tai buvo rašoma spaudoje, kalbama televizijoje. Po to naujieną ėmė platinti JAV, Australijos ir kitų valstybių informacinės kompanijos. Tačiau netrukus, spaudžiant oficialiems vyriausybės ir mokslo atstovams, žurnalistai buvo priversti paneigti šią informaciją. Taip pat tyli ir tyrinėtojai, dirbę Belgrano II poliarinėje stotyje.

Į ledą įšalęs NSO

2010-ais metais Žemutinio Tagilo (Rusija) gyventojas, NSO medžiotojas Valentinas Degtiariovas, tyrinėdamas iš palydovų padarytas Antarktidos nuotraukas, aptiko keistą disko formos dėmę balto sniego fone. Jos koordinatės „Google Maps“ žemėlapiuose yra 80°34’08.4”S 30°05’19.3”W. Tyrinėtojas daro prielaidą, kad tai yra ateivių kosminis laivas, patyręs avariją ar numuštas vienos iš mūsų planetos valstybių ginkluotųjų pajėgų. NSO ekipažas arba žuvo, arba juos iš katastrofos vietos evakavo kiti ateiviais, o pats objektas tvirtai įšalo į ledą. Gali būti, kad ateiviai po avarinio nusileidimo pabandė pakilti, tačiau aparato varikliai dar labiau ištirpdė sniegą, ledą ir įšalusį gruntą, todėl aparatas galutinai pateko į ledo spąstus.

Paslaptingojo objekto skersmuo yra apie 67 m, aukštis - 13 m. Remiantis šiais duomenimis ufologai padarė išvadą, kad Antarktidoje į ledo nelaisvę pateko skraidantis aparatas iš didelio kosminio laivo. Gali būti, kad aparatas patyrė tokius rimtus gedimus, kad jį sutaisyti nebebuvo įmanoma, todėl ateiviai išskrido, palikę staigmeną būsimoms Žemės gyventojų kartoms.

O štai Degtiariovo oponentai nuotraukoje mato ne „NSO avariją Antarktidoje“, o paprasčiausiai labai gilų plyšį ir šešėlį jo dugne. Sis šešėlių žaismas sukuria kažkokio objekto, juoduojančio tarp baltų sniegynų, iliuziją.

Visa tai logiška, tačiau kaip paaiškinti dar keistesnę „iliuziją“, kurią aptiko amerikiečių tyrinėtojas Džozefas Skiperis? „Google“ nuotraukose jis sugebėjo įžiūrėti visą grupę į ledą įšalusių NSO. Vienas objektas primena disko formos skraidančią lėkštę, kurią supa keturi mažesni objektai, panašūs į tankus.

Gal tai kažkada vykusio mūšio epizodas? Ir kada tai atsitiko? O iš kur Antarktidoje atsirado „skraidančios lėkštės“?

Operacija „Aukštas šuolis“

Norint rasti atsakymus į šiuos klausimus, reikia persikelti į 1947-ius metus. Sausio mėnesį prie Antarktidos krantų priplaukė amerikiečių ekspedicija, kuriai vadovavo admirolas Ričardas Berdas. Jos sudėtyje buvo lėktuvnešis, gabenantis dvi dešimtis lėktuvų ir malūnsparnių, 13 esminininkų, 5 tūkstančiai kariškių. Panaudojus aviaciją buvo ištirti pakrantės rajonai. Per pusantro mėnesio buvo padaryta 49 tūkstančiai nuotraukų, sudaryti detalūs pakrantės žemėlapiai.

Kartą amerikiečių lakūnas žemėje pastebėjo karjerą, kuriame turėjo būti kasamos kažkokios iškasenos. Link karjero sunkiaisiais visureigiais buvo pasiųstas 500 karių būrys, lydimas aviacijos. Tačiau nurodytos vietos amerikiečiai nepasiekė. Netikėtai iš už debesų šydo išniro greiti reaktyviniai naikintuvai ir bombonešiai su nupieštais juodais kryžiais ant sparnų. Iš jų per labai trumpą laiką buvo sunaikintas ir antžeminis desantas, ir jį lydinti aviacija. Nuo žemės į orą kilo tik degančių mašinų dūmų stulpai.

Po to į ekspedicijos ryšio dažnį įsiterpė svetimas siųstuvas, o nežinomas balsas anglų kalba su juntamu vokišku akcentu pasiūlė admirolui Berdui kuo greičiau nešdintis, nes priešingu atveju bus sunaikinti visi jo laivai. Tuo pačiu metu, siekiant įrodyti šių žodžių rimtumą, nežinomu ginklu buvo susprogdintas vienas esminininkas.

Po to ekspediciją atakavo „skraidančios lėkštės“, kurios išniro iš vandens!

- Jos be jokio garso skraidė virš mūsų laivų ir be pertraukos spjaudėsi pražūtinga ugnimi, - praėjus daugeliui metų po ekspedicijos papasakojo jos
dalyvis Džonas Sajersonas. - Visas šis košmaras truko apie dvidešimt minučių. Kai „skraidančios lėkštės“ vėl paniro po vandeniu, mes pradėjome skaičiuoti nuostolius. Jie buvo siaubingi.

Gerokai aplamdyta admirolo Berdo ekspedicija buvo priversta palikti nesvetingus krantus ir išvykti iš Antarktidos. „Aukštas šuolis“ nepasisekė.

Naujoji Švabija

Dabar persikelkime į 1938-sius metus. Būtent tuomet Antarktidą pradėjo įsisavinti vokiečiai. Netrukus jie sužinojo, kad pietiniame žemyne yra ledynais nepadengtų vietų. Padidėjusio vulkaninio aktyvumo rajonuose link paviršiaus kyla karšto vandens šaltiniai, šiose vietose visiškai galima gyventi ir dirbti. Dar geresnės sąlygos egzistavimui yra karstiniu urvų, išraizgiusių žemyną įvairiomis kryptimis, sistemoje. Antarktidos gelmėse aptikti urano, retųjų metalų ir kitų naudingų iškasenų, reikalingų Trečiojo reicho karo mašinai, klodai.

Tačiau Antarktida vokiečius domino ne vien tik iš praktinės pusės. Hitleris ir kiti nacių ideologai buvo įsitikinę, kad šis žemynas yra legendinė Atlantida, apledėjusi po to, kai labai stipriai pasislinko Žemės magnetiniai poliai. Šiame žemyne kažkada gyveno ypač išsivysčiusi civilizacija, kuri po katastrofos persikėlė į planetos šiaurinę dalį ir davė pradžią arijų rasei. Naciai buvo įsitikinę, kad antarktų palikuonys iki šiol gyvena žemyno požeminiame pasaulyje, ir tikėjosi su jais užmegzti kontaktą bei gauti priėjimą prie aukštųjų žinių ir technologijų.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Antarktidoje buvo įkurta vokiečių kolonija Naujoji Švabija. Dalis jos buvo įrengta oazėse paviršiuje, kita dalis -požeminiuose urvuose. Į koloniją buvo atgabenti geriausi mokslininkai ir inžinieriai, kurie kūrė naujas technologijas, projektavo mašinas ir ginklus, kuriems negalėjo prilygti nė vienos valstybės armijos ginkluotė, kasė naudingąsias iškasenas. Iš viso į koloniją didžiuliais povandeniniais laivais buvo atgabenti kelį tūkstančiai vokiečių.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad Antrojo pasaulinio karo metais Naujajai Švabijai vadovavo Rudolfas
Hesas (į Angliją, atseit, išskrido jo antrininkas, o pats antrasis po fiurerio asmuo povandeniniu laivu išvyko į Antarktidą). Po fašistinės Vokietijos sutriuškinimo Antarktidoje atsidūrė Martynas Bormanas. Yra teigiančių, kad netgi pats Adolfas Hitleris, inscenizavęs savižudybę, atsidūrė Naujojoje Švabijoje, kur požeminiame pasaulyje gyveno iki savo mirties 1971-ais metais.

Tiesa, visa tai labiau panašu į legendas, o ne į faktais paremtus teiginius. Tačiau neįmanoma paneigti to fakto, kad vokiečių mokslininkams ir inžinieriams pavyko sukurti technologijas, kurios žymiai lenkė tuometinius Žemės mokslo pasiekimus. Pavyzdžiui, jie sukūrė disko formos skraidančius objektus, kurie gali manevruoti, skrisdami didžiuliu greičiu. Šią aparatų varikliai naudoja Žemės gravitacinio lauko energiją.

Naujoji Švabija funkcionavo maždaug iki praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio pradžios. Po to kolonijos veikla nutrūko, gyventojai išvyko iš Antarktidos. Kokios buvo viso to priežastys? Yra keletas versijų. Labiausiai paplitusi versija yra tai, kad trečioji išeivių iš Vokietijos karta visiškai nusivylė nacistine ideologija ir nenorėjo aukoti savo gyvenimo dėl jai svetimų idealų. Kolonistai persikėlė į Argentiną, JAV, Europos šalis, o dalis persikėlė į Vokietiją.

Jų senelių ir tėvų veiklos pėdsakai dar ilgai bus aptinkami ir Antarktidos paviršiuje, ir giliuose požeminiuose urvuose. Gal ten bus aptikti netgi antarktų - baltosios rasės pradininkų - artefaktai.