Pasigilinus, savo organizme galima rasti visko – nuo aukso iki radioaktyviojo skilimo elementų. Tam tikrų mineralinių medžiagų perteklius arba trūkumas gali sutrikdyti medžiagų apykaitą ir sukelia įvairias ligas. Todėl būtina iš anksto pasirūpinti, kad mūsų maiste visuomet būtų pakankamai vitaminų bei mineralinių medžiagų.

Liaudies medicina buvo žinoma žmonėms prieš daugelį tūkstančių metų. Susirgusį paprastai gydydavo namiškiai ar giminės, o kai savi negalėdavo padėti, buvo kreipiamasi į žynius ar žolininkus. Nuo senovės žmones gydydavo moterys. Jos žinojo daugybės žolelių gydomąją galią, bandė įvairius burtus bei magiškas priemones, užkalbėjimus. Labai plačiai lietuviai gydė žolėmis. Jų žinojo daugiau kaip 2000 rūšių.

Taip pat liaudies medicinoje naudojami augalai stimuliuoja imuninę sistemą. Pastebėta, kad augalai, kuriuose yra silicio junginių, skatina medžiagų apykaitą, stiprina nusilpusį jungiamąjį audinį bei didina viso organizmo atsparumą infekcijoms. Mūsų seneliai jais gydė tuberkuliozę – stiprino ligonio imuninę sistemą ir izoliuodavo tuberkuliozės židinį. Šie augalai taip pat teigiamai veikia ir raiščių bei sąnarių jungiamąjį audinį.

Augalai taip pat yra ir antibiotikai bei vaistai netgi nuo vėžio.

Mendelejevo lentelė… mūsų organizme

Turbūt visi girdėjome posakį: “Mes – Žemės vaikai”. Bet ar visi žino, kad mes iš tikrųjų sukurti iš tų pačių elementų, kaip ir mūsų planeta.

Pasirausus savo organizme, galima rasti visko – nuo aukso iki radioaktyviojo skilimo elementų. Kokių nors mineralinių medžiagų perteklius arba trūkumas sutrikdo medžiagų apykaitą ir sukelia ligas. Todėl būtina pasirūpinti, kad mūsų maiste visuomet būtų pakankamai vitaminų bei mineralinių medžiagų.

Kalis
reguliuoja rūgščių-šarmų pusiausvyrą kraujyje. Manoma, kad jis apsaugo nuo nepageidaujamo natrio pertekliaus poveikio ir normalizuoja kraujo spaudimą. Todėl kai kuriose šalyse, gaminant valgomąją druską, į ją dedama kalio chlorido. Kalis gali paskatinti šlapimo išsiskyrimą.
Daug kalio yra ankštiniuose (žirniuose, pupelėse), bulvėse, obuoliuose ir vynuogėse.

Kalcis
turi įtakos medžiagų apykaitai bei maisto įsisavinimui, didina atsparumą infekcijoms, stiprina kaulus ir dantis. Jis būtinas kraujo krešėjimui. 99 proc. kalcio susikaupę kauluose.
Beveik 4/5 jo gaunama iš pieno produktų. Kai kurios augalinės medžiagos (varpinėse kultūrose esančios fitino rūgštys, rūgštynėse bei špinatuose esanti rūgštynių rūgštis) sumažina kalcio įsisavinimą.

Magnis
pasižymi spazmolitiniu poveikiu. Jis plečia kraujagysles, stimuliuoja žarnyno peristaltiką. Jo yra daugelyje svarbių fermentų, išlaisvinančių gliukozės energiją, išsaugančių vienodą kūno temperatūrą ir normalų širdies ritmą.
Beveik pusė organizmui būtino magnio yra duonoje, kruopose ir daržovėse. Piene ir varškėje magnio palyginti mažai, tačiau šiuose produktuose esantį magnį organizmas įsisavina lengviau, todėl jie ir laikomi magnio šaltiniu.
Senovėje žmonės maisto nesūdydavo. Druska pradėta vartoti tik prieš 1-2 tūkstantmečius. Ji tapo ir prieskoniu, ir konservantu. Kai kurios tautos (Afrikos, Azijos, Šiaurės) iki šiol puikiausiai apsieina be druskos. Tačiau druskoje esantis natris būtinas žmogaus organizmui.
Jis stabilizuoja kraują, reguliuoja kraujo spaudimą ir vandens apykaitą. Per dieną organizmui reikia ne daugiau kaip 1 g natrio. Bet paprastai suaugęs žmogus per dieną suvartoja maždaug 2,4 g duonoje esančio natrio. O dar 1-3 g šio elemento organizmas gauna iš kitų pasūdytų maisto produktų. Toks kiekis (maždaug arbatinis šaukštelis be kaupo) druskos sveikatai nekenkia.
Natrio poreikis gerokai padidėja (beveik 2 kartus) gausiai prakaituojant (sunkiai dirbant ar būnant karštame ore).
Nustatyta, kad hipertonija sergantys žmonės taip pat suvartoja daugiau natrio.
Natris organizme sulaiko vandenį: didelis druskos kiekis kenkia inkstams, širdžiai, todėl sutinsta kojos ir veidas. Štai kodėl sergant širdies ir inkstų ligomis rekomenduojama valgyti kuo mažiau druskos.

Siera nukenksmina iš storosios žarnos į kepenis patekusias nuodingąsias medžiagas, susidariusias vykstant puvimo procesui.
Siera būtina kremzliniams audiniams, plaukams, nagams.
Daugiausia sieros yra mėsoje, žuvyje, piene, kiaušiniuose, lęšiuose, sojose, žirniuose, pupelėse, kviečiuose, avižose, kopūstuose, ropėse.

Fosforas normalizuoja nervų sistemos, širdies raumens veiklą. Jis sustiprina kaulus ir dantis, išsaugo rūgščių-šarmų pusiausvyrą kraujyje.

Daug fosforo yra pupelėse, žirniuose, avižinėse, perlinėse ir miežinėse kruopose. Bet daugiausia fosforo organizmas įsisavina iš pieno ir duonos.
Paprastai įsisavinama 50-90 proc. fosforo (valgant augalinius produktus – šiek tiek mažiau, nes juose esantis fosforas – fitino rūgštis – sunkiau įsisavinamas).
Labai svarbu, kad organizme būtų tinkamas fosforo ir kalcio santykis. Jeigu susikaupia pernelyg daug fosforo, gali iš kaulų pasišalinti kalcis, o esant kalcio pertekliui organizme, gali išsivystyti inkstų akmenligė.

Chloras padeda gamintis skrandžio sekretui. Iki 90 proc. jo gaunama su valgomąja druska.

Geležis
būtina hemoglobino ir kai kurių fermentų gamybai. Suaugusio žmogaus organizme yra maždaug 4 g geležies. Moterims jos reikia 2 kartus daugiau negu vyrams.
Moters organizmas geležį įsisavina kur kas efektyviau. O nėščios ir maitinančios moters organizmui geležies reikia dvigubai daugiau.
Daugiausia geležies yra kepenyse, inkstuose ir ankštiniuose. Tačiau valgant nerupią duoną, paprastai gaunama nepakankamai geležies, nes grūdinėse kultūrose yra daug fosfatų ir fitino, kurie trukdo organizmui įsisavinti geležį.
Organizmas įsisavina 30 proc. mėsos produktuose esančios geležies, tai iš grūdinių kultūrų jis sugeba įsisavinti tik 5-10 proc. Arbatoje esančios rauginės medžiagos taip pat sudaro su geležimi sunkiai įsisavinamą kompleksą. Geležies trūkumo anemija sergantys žmonės turi valgyti daugiau mėsos.

Jodas
labai svarbus ląstelių apykaitą reguliuojančios skydliaukės hormonams. Suaugusio žmogaus organizme yra 20-50 mg jodo.
Jeigu organizme trūksta jodo, sutrinka skydliaukės veikla. Jodo trūkumas ypač kenkia mokyklinio amžiaus vaikams. Maisto produktuose jodo nedaug. Daugiausia jo yra jūros žuvyje, menkės kepenyse, jūros kopūstuose.
Reikia pasakyti, kad ilgai laikomi arba termiškai apdorojami maisto produktai netenka maždaug 20-60 proc. jodo.
Jodo kiekis augaluose labai priklauso nuo jo kiekio dirvožemyje. Jeigu dirvožemyje mažai jodo, tai jame augančiuose augaluose jodo kiekis gali būti 10-100 kartų mažesnis negu vidutinis. Tokiuose rajonuose gyvenantiems žmonėms gaminama speciali druska, į kurią dedama kalio jodido (25 mg į 1 kg druskos). Šioje druskoje jodas išlieka pusę metų.
Jodas įsisavinamas ir per odą. Juo patepę žaizdelę, jūs tūkstantį kartų viršijate vienos dienos jodo poreikį.

Manganas
dalyvauja baltymų ir energijos apykaitoje, normalizuoja organizme vykstančią cukraus apykaitą, padeda maistui virsti energija.
Jis būtinas galvos smegenims, kepenims, inkstams, kasai. Labai daug mangano yra kavoje, kakavoje, arbatoje, taip pat grūdinėse ir ankštinėse kultūrose.

Varis
svarbus kraujo gamybai, hemoglobino sintezei, vidaus sekrecijos liaukų veiklai. Jis veikia panašiai, kaip insulinas, ir turi įtakos energijos apykaitai.
Žmogaus organizme vidutiniškai yra 75-150 mg vario. Daugiausia jo susikaupia kepenyse, smegenyse, širdyje, inkstuose ir raumenų bei kaulų audiniuose.
Kad organizme nestigtų vario, reikia valgyti daugiau bulvių, daržovių, kepenų ir grikių bei avižų kruopų. Piene ir jo produktuose vario labai mažai, todėl ilgai valgant vien pieno produktus organizme išsivysto vario trūkumas.

Chromas
aprūpina organizmą energija, kuri padeda angliavandenius paversti gliukoze. Metams bėgant chromo kiekis organizme sumažėja.
Paprastai chromo trūksta ir nėščių bei krūtimi maitinančių moterų organizme. Chromo gali stigti ir žmonėms, valgantiems pernelyg daug lengvai įsisavinamų angliavandenių. O darant insulino injekcijas, daug chromo iš organizmo pasišalina su šlapimu.
Niekas negali pasakyti, kiek chromo reikia žmogaus organizmui. Manoma, kad per parą iš maisto reikėtų gauti 50-200 mkg.
Daug chromo yra jaučio kepenyse, mėsoje, paukštienoje, grūdinėse bei ankštinėse kultūrose, ypač perlinėse kruopose bei ruginiuose miltuose.

Cinkas
būtinas normaliam kaulų skeleto išsivystymui ir audinių atsistatymui. Jis padeda įsisavinti B grupės vitaminus. Cinkas reikalingas skrandžio rūgštį gaminantiems ir hormonų gamybą kontroliuojantiems fermentams. Ypač daug cinko susikaupia spermoje ir priešinėje liaukoje.
Neretai cinko trūkumas išsivysto vaikams ir paaugliams, valgantiems mažai gyvulinės kilmės produktų. Trūkstant šio elemento, vaikas staiga nustoja augti. Gali išsivystyti nykštukinis sindromas.
Ypač sunkiai įsisavinamas cinkas, esantis nemielinės tešlos gaminiuose. Daugiausia cinko yra jautienoje, paukštienoje, kepenyse, kumpyje, vištos kiaušinio trynyje, kietuose sūriuose, kopūstuose, bulvėse, burokėliuose, morkose, ridikuose, rūgštynėse, kavos pupelėse, ankštiniuose ir kai kuriose kruopose. Daug cinko yra ir riešutuose bei krevetėse.
Molibdenas padeda organizmui įsisavinti geležį ir neleidžia išsivystyti mažakraujystei. Jis būtinas ir kai kuriems fermentams.

Fluoras.
Trūkstant šio elemento, išsivysto kariesas, suyra dantų emalis, vystosi osteoporozė. Vandenyje ir maisto produktuose esantis jonizuotas fluoras žarnyne lengvai įsisavinamas.
Tačiau maisto produktuose fluoro mažai. Jo randama žuvyje (ypač skumbrėje ir menkėje), riešutuose, kepenyse, avienoje, veršienoje ir avižinėse kruopose.
Tuose rajonuose, kurių vandenyje yra pernelyg mažai fluoro (mažiau, nei 0,5 mg/l), šio elemento dedama į vandenį. Tačiau jo perteklius taip pat nepageidaujamas, nes gali sukelti fluorozę (dantų emalyje atsiranda dėmių).
Bromas yra būtinas įvairiems žmonių ir gyvūnų organizmo audiniams. Daugiausia šio elemento organizmas gauna iš augalinės kilmės maisto produktų. Šiek tiek bromo yra valgomojoje druskoje.
Žmogaus organizmas labai jautrus mineralinių medžiagų stygiui. Ne veltui yra pasakyta, kad “valgydami net ir labai maistingus produktus, kuriuose nėra mineralinių druskų, mes pasmerkiame save lėtai bado mirčiai, nes tokia mityba organizmo nepatenkina”.

Sveikatos taisyklės, padėsiančios nesirgti visus metus

– Valgyk lėtai, kramtyk neskubėdamas.

– Nuolatos vėdink patalpas, kuriose gyveni ir dirbi.

– Dėvėk lengvus, nevaržančius ir leidžiančius kūnui laisvai kvėpuoti drabužius.

– Ir dirbdamas, ir ilsėdamasis kuo ilgiau būk gryname ore.

– Būtinai rask galimybę pakankamai išsimiegoti (jokiu būdu ne mažiau kaip 6,5 valandos per parą; rekomenduojama 8-8,5 valandos).

– Visada giliai kvėpuok.

– Niekada nepersivalgyk ir venk pervargimo.

– Nevalgyk per daug kiaušinių, mėsos, sūraus ir labai aštraus maisto bei konservuotų produktų.

– Kasdien valgyk rupaus augalinio maisto; ypač svarbu valgyti pakankamai šviežių daržovių bei vaisių.

– Negailėk sau vandens – ir vidui, ir išorei.

– Ištuštink žarnyną, daryk tai tinkamai ir dažnai.

– Stovėk, sėdėk ir vaikščiok išsitiesęs.

– Nenuodyk savo organizmo alkoholiu, tabaku ir kitokiais kvaišalais.

– Kas dieną pakankamai rūpinkis dantų, dantenų ir liežuvio švara.

– Visada jausk saiką – dirbdamas, pramogaudamas, ilsėdamasis ir mąstydamas.

– Būk optimistas.

Iš liaudies medicinos istorijos

Liaudies medicina buvo žinoma žmonėms prieš daugelį tūkstančių metų. Susirgusį paprastai gydydavo namiškiai ar giminės, o kai savi negalėdavo padėti, buvo kreipiamasi į žynius ar žolininkus. Nuo senovės žmones gydydavo moterys.Jos žinojo daugybės žolelių gydomąją galią, bandė įvairius burtus bei magiškas priemones, užkalbėjimus. Liaudis manė, kad ypatingą galią, gydant nervų ir proto ligas, turejo psichiškai nenormalūs ar linkę į ekstazę žmonės. Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, masažuojama, gimdoma.

Senovės lietuviai tikėjo, kad žmogus susergąs apšviestas mėnulio, kad jam kenkią saulės ir mėnulio užtemimas, kad ligas atnešąs vejas. Plačiai žinomas ligų kildinimas iš demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas:plaučių uždegimą, džiovą, širdies ligas. Iš pasakojimų žinoma, kad demonai galį iščiulpti iš žmogaus kraują, nuo ko žmogus sumenkąs ir išblykštąs. Įvairūs diegliai, žmonių manymu, atsirandą tada, kai į žmogų iššaunanti ragana, todėl jie dažnai buvo vadinami ‘raganos šūviais’. Manyta, kad vaikams nemigą ir ligas atnešdavusios laumės.

Liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai.

Labai plačiai lietuviai gydė žolėmis. Jų žinojo daugiau kaip 2000 rūšių. Blogį nukreipiančiais augalais buvo laikomos dilgėlės, pelynai, ožkanagės:jomis plakant arba rūkant buvo išvaroma iš žmogaus liga. Nuo peršalimo, gripo, slogos, plaučių uždegimo gerdavo aviečių lapų ir šakelių, liepžiedžių, jonažolių, juodųjų serbentų, ramunėlių arbatas.

Ramunėlės buvo vartojamos ir nuo geltos, inkstų, šlapimo pūslės, žarnyno ligų. Jos, kaip ir jonažolės, buvo laikomos ‘vaistu nuo šimto ligų’. Vidurių ligos buvo gydomos kmynų, pupalaiškių arbata, nemiga-aguonų galvučių nuoviru arba aguonų pienu, krapų arbata.Skaudamą gerklę skalaudavo šalpusnių arbata. Gydymui buvo vartojamos vyšnių, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, eglių ir kitų medžių šakų, pataisų, džiovintų mėlynių, valerijonų, kadagių arbatos.

Buvo gydoma ir kitokiais būdais. Peršalusiajam dėdavo prie kojų karštą plytą, mirkydavo kojas karštame vandenyje, įbėrę į jį pelenų ir druskos. Jei žmogus turėdavo daug karščio, prie galvos dėdavo ledo. Jei nuo peršalimo krūtinėje įsimesdavo dieglys, dėdavo sūryme sumirkytą skepetą arba apteptus sviestu kopūstų lapus. Ant diegiamos vietos statydavo traures.

Nuo gyvatės įkandimo buvo užkalbama. Prosenovinį užkalbėjimą nuo gyvatės yra užrašęs V.Krėvė-Mickevičius. Iš jo matyti, kad su gyvatėmis buvo susijęs senovės lietuvių žvaigždžių dievas Švaistikas. Užkalbant buvo sakoma: ‘Jojo Švaistikas per lygų lauką, per žalią girią. Jo žirgas koja gyvatę pamynė, per vidurį sutrynė. Gyvatė raitosi, aplink kojas vyniojasi, aukščiau kulno žirgą kanda, žirgui žaizdą daro, žirgo kraują nuodija. Žirgas žvengė, šventam Švaistikui skundėsi. Švaistikas nuo žirgo nusėdo, gyvatei kalbejo: ‘Aš tave užgavau, tu mane užgavai. Atleisk man, dovanok man ir aš tau atleidžiu, dovanoju’. Per Švaistiko žodžius ‘dovanok’ sakomas ligonio vardas. Nuo drugio dzūkai užkalbėdavo saulei netekėjus. Išeidavo į kiemą, atsigręždavo į rytus ir kalbėdavo: ‘Ankstų rytą keliuos, gailia rasa prausiuos, saulę kalbinu, Dievą garbinu. Ligos pro šalį, nuo manęs į sausus medžius, į gilius raistus, kur žmonės nevaikščioja, gyvuliai nebraidžioja, paukščiai nelakioja’.

Panašūs gydymo būdai buvo žinomi Europos ir kitų pasaulio šalių tautoms. Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, liaudies gydytojai buvo net deginami ant laužo. Senosios lietuvių terapijos vietoje buvo įvesti krikščioniškieji gydymo būdai: maldos, švęstas vanduo, smilkymas švęstomis žolelėmis, verbomis. Šių laikų medicina pripažįsta gydymą vaistinėmis žolelėmis.

Vaistažolės

Vaistažolės – tai gydomųjų savybių turintys augalai. Žinoma virš 12000 jų rūšių. Vaistažolės auga miškuose, krūmuose, upių ir ežerų pakraščiuose, pelkėse, laukuose. Auginami vaistinė ramunė, pipirmėtė, vaistinis valerijonas, paprastasis kmynas, paprastasis raudonėlis, vaistinė medetka, vaistinė melisa ir kai kurie kiti. Gydomąsias vaistažolių savybes lemia veikliosios medžiagos. Jos kaupiasi visame augale arba tik kai kuriose jo dalyse. Vaistiniuose augaluose esančios veikliosios medžiagos stimuliuoja:

1. Glikozidai – gerina širdies, virškinamojo trakto veiklą, žadina apetitą;
   2. Alkaloidai – stimuliuoja širdies ir kraujagyslių, centrinę nervų sistemą, veikia raminamai;
   3. Saponinai – lengvina atsikosėjimą, skatina tulžies, šlapimo, prakaito išsiskyrimą;
   4. Flavonoidai – veikia baktericidiškai, skatina tulžies išsiskyrimą;
   5. Eteriniai aliejai – slopina uždegimą, spazmus, naikina mikrobus;
   6. Rauginės medžiagos – stabdo kraujavimą, mažina uždegimą.

Daugelis vaistinių augalų yra vitaminingieji – erškėtis, šaltalankis; kai kurie yra kartu ir nuodingi- rusmenė, pakalnutė, kelminis papartis, prieskoniniai- čiobrelis, krapas, kmynas, petražolė. Vaistiniai augalai nuo seno vartojami medicinoje, ypač liaudies. Iš vaistinių augalų bei jų mišinių gaminami nuovirai, ištraukos, užpilai, sultys, milteliai, tabletės, tepalai. Daromos vaistinių augalų ir jų mišinių gydomosios vonios, inhaliacijos, pavilgai, kokteiliai. Vaistinių augalų preparatai yra mažiau kenksmingi už cheminius, rečiau sukelia alergiją.

Gydymą vaistiniais augalais skiria gydytojas, atsižvelgdamas į ligonio amžių, ligas, kitus jo gydymo būdus. Vaistiniai augalai renkami tada, kai juose yra daugiausiai veikliųjų medžiagų. Stiebai su lapais ir žiedais renkami jų žydėjimo pradžioje, pjaunama viršutinė 25-30 cm. ilgio dalis. Pumpurai – beržo, pušies, tuopos – pjaunami su šakutėmis anksti pavasarį, kai pradeda brinkti. Lapai skinami tik pražydę. Vaistams vartojamas visas žiedynas – ramunės, liepos, šlamučio, graižai – medetkos arba tik žiedo dalys- rugiagėlės vainiklapiai. Vaisiai renkami visiškai prinokę, išskyrus kmyną, krapą, kalendrą, kurie pjaunami ne visai prinokę, džiovinami, vėliau kuliami. Šaknys ir šakniastiebiai kasami pavasarį arba rudenį, kai sunyksta antžeminės augalo dalys. Žievę geriau lupti pavasarį, dar lapams neišsiskleidus. Vaistinei žaliavai tinka nesueižėjusi, neapsamanojusi iki 4 metų amžiaus ąžuolo, šaltekšnio, putino žievė. Lapų, žiedų negalima spausti, nes jie greitai tamsėja, kaista ir dėl to juose mažėja veikliųjų medžiagų.

Vaistažoles turėtų rinkti tik tie, kurie jas labai gerai pažįsta. Vaistinei žaliavai netinka kenksmingomis medžiagomis užteršti augalai (augantys prie chem. gamyklų, kelių, elektrinių, tvartų, mieste, sąvartynuose), t.p. apdžiūvę, dėmėti, pažeisti ligų ar kenkėjų. Surinkta žaliava džiovinama gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje ar tamsioje patalpoje arba spec. džiovykloje. Augalai, turintys daug eterinių aliejų (pipirmėtė, čiobrelis), džiovinami iki 35°C t-oje, turintys glikozidų (adonis, pakalnutė)- 50-60°C, turintys vitamino C (erškėtis)- 80-90°C t-oje. Sultingi lapai apvytinami, po to džiovinami 70-80°C. Šaknys ir šakniastiebiai prieš džiovinimą valomi, plaunami, stori – supjaustomi išilgai. Žaliava išdžiūsta per 3-5 dienas. Išdžiūvusi sudedama į maišus, dėžes ar uždarus indus (kvapi) ir laikoma tamsiose sausose patalpose. Antžeminės vaistažolių dalys tinka vartoti 2 m., žievė, šaknys ir šakniastiebiai- 3 m.

Gamtiniai imuninės sistemos stimuliatoriai

Gamtiniai imuniteto stimuliatoriai daro teigiamą poveikį imuninei sistemai. Tačiau labai sunku išmatuoti šį poveikį, išreikšti jį tiksliais rodikliais.

Imuninę sistemą stimuliuoja kai kurie augalai, nuo seno vartojami liaudies medicinoje:

arnika – stimuliuoja fagocitus ir limfocitus;

tuja – stimuliuoja limfocitus;

alavijas – stimuliuoja limfocitus;

česnakai – didina imuninį aktyvumą;

svogūnai – didina imuninį aktyvumą;

mėtos – spartina antikūnų susidarymą gleivinėse;

erškėtuogės vaisiai – didina imuninį aktyvumą, turi daug vitaminų C, A, B1, B2 bei įvairių mineralinių medžiagų;

šeivamedis – turi eterinių aliejų, vitaminų ir mineralinių medžiagų.

Lengviausiai prieinami, be abejo, svogūnai ir česnakai.
Gamtinės antimikrobinės česnako bei svogūno savybės yra analogiškos antibiotikų veikimui. Pirminė žodžio “antibiotikas” reikšmė: “priešnuodis, kurį sukuria gyva ląstelė”. Efektyvios ir bakterijas žudančios medžiagos, esančios svogūnuose bei česnakuose. Jau Senovės Egipte buvo žinoma, kad šios daržovės puikiai padeda nuo įvairių negalavimų.

Šiuolaikiniai tyrinėjimai parodė, kad minėti augalai, vartojami standartinių arba kombinuotų preparatų forma, efektyviai stiprina mūsų imunitetą.

Natūralieji antibiotikai

Vaisiuose, daržovėse ir žalumynuose esančios antibakterinės medžiagos visiškai nekenkia sveikatai. Šie natūralieji antibiotikai ypač efektyvūs rudenį.

Česnakai
Česnakai malšina žarnyne vykstančius rūgimo ir puvimo procesus.
Rekomenduojama viena smulkiai supjaustyta česnako skiltele paskaninti mėsos ir žuvies patiekalus.
Česnakai nerekomenduojami sergant gastritu, opalige, uždegiminėmis inkstų ligomis.

Svogūnai
Jų sultys gydo kolitus, pasireiškiančius vidurių užkietėjimu, hemorojų.
Rekomenduojama po arbatinį šaukštelį svogūnų sulčių 3-4 kartus per dieną prieš valgį.
Sergant opalige, nefritu, pankreatitu, švieži svogūnai ir jų sultys nerekomenduojami.

Obuoliai
Šie vaisiai gydo skrandžio-žarnyno traktą.
Rekomenduojama kasdien suvalgyti po 1 obuolį, gerti šviežių obuolių kompotą. Naudinga valgyti ir be sėklidžių iškeptus obuolius.
Rūgštūs obuoliai nerekomenduojami sergant opalige, gastritais, kasos uždegimais.

Burokėliai
Ką tik išspaustų burokėlių, obuolių ir morkų sulčių kokteilis gydo skrandį, stimuliuoja jo liaukų funkcijas. Sergant cukriniu diabetu, burokėlių patiekalus reikia riboti.

Krienai
Dietinei mitybai skirti krienų patiekalai nesūdomi, į juos nededama acto, o vietoj vandens naudojamos burokėlių sultys.
Krienai nerekomenduojami sergant skrandžio, žarnyno, kasos, kepenų, inkstų, tulžies latakų ligomis.

Žalioji arbata
Ši arbata malšina žarnyne vykstančius puvimo procesus.
Rekomenduojama: profilaktikai – po 1 arbatinį šaukštelį šviežio antpilo; gydymui – gerti vakarykščią žaliosios arbatos antpilą.
Kontraindikacijų nėra.

Ridikai
Grietine arba saulėgrąžų aliejumi paskaninti tarkuoti ridikai gydo skrandžio-žarnyno traktą, skatina opų gijimą.
Ridikai nerekomenduojami sergant kasos, inkstų ir širdies-kraujagyslių sistemos ligomis.

Ropės
Šviežių tarkuotų ropių tyrė, sumaišyta su augaliniu aliejumi, puikiai stimuliuoja skrandžio liaukų funkcijas, gydo žarnyną, suaktyvina jo peristaltiką.
Sergant skrandžio opalige, žalių ropių reikia atsisakyti.

Kopūstai
Šviežios kopūstų sultys gydo skrandžio opaligę, kepenų ir storosios žarnos ligas. Raugintų kopūstų sultys rekomenduojamos diabetu sergantiems ligoniams.
Sulčių dozes nustato gydytojas.

Šermukšniai
Šermukšnio vaisių sultys, sirupai, kisieliai malšina žarnyne vykstančius rūgimo bei puvimo procesus. Ypač naudingas šermukšnio uogų ir erškėtuogių mišinio antpilas: 1/2 valgomojo šaukšto lygių dalių mišinio užpilama 1 stikline verdančio vandens, 5 minutes pavirinama, sandariai uždengiama, 4 valandas palaukiama ir perkošiama.
Šermukšnio uogose esančių organinių ir neorganinių medžiagų kompleksas didina kraujo krešėjimą, todėl sergant trombozėmis šių uogų reikia vengti.

Bruknės
Bruknių uogų kisielius, morsas, drebučiai, uogienės ir arbata pasižymi antibakterinėmis savybėmis.
Bruknėse esanti benzoinė rūgštis gali pakenkti inkstų ligomis (pavyzdžiui, nefritu) sergantiems ligoniams.

Citrinos
Labai efektyvi profilaktikos priemonė yra “citrinų pienas”: 1 citrinos sultys sumaišomos su 250 ml pieno, įberiami 3-4 arbatiniai šaukšteliai cukraus, gerai išplakama ir atvėsinama.
Padidėjus skrandžio sekreto rūgštingumui, citrinos nerekomenduojamos.

Petražolės
Šiose daržovėse esantys fitoncidai malšina žarnyne vykstančius rūgimo ir puvimo procesus.
Sergant skrandžio, inkstų ir kraujo apytakos organų ligomis, reikia vengti petražolių eterinių aliejų.

Spanguolės
Viduriuojant rekomenduojamas spanguolių lapų ir uogų lygių dalių mišinio nuoviras: 2 valgomieji šaukštai mišinio užpilama 2 stiklinėmis karšto vandens, 10 minučių pavirinama ant silpnos ugnies ir geriama po 0,5 stiklinės 4 kartus per dieną. Šviežios spanguolių sultys gydo pūliuojančias žaizdas.
Spanguolių uogose esanti benzoinė rūgštis gali pakenkti nesveikiems inkstams.

Morkos
Tarkuotos morkos gydo odos uždegimus, nudegimus, pūliuojančias žaizdas.

Augaliniai vaistai nuo vėžio

Onkologijoje vartojami preparatai, pagaminti iš nuodingųjų augalų, pavyzdžiui, iš vėlyvio, rožinės žiemės, kurie stabdo auglių vystymąsi. Dažniausiai augaliniai vaistai, kaip ir cheminiai, nepajėgia išgydyti vėžio, bet būna nemažai atvejų, kai jie gerokai prailgina ligonio gyvenimą, neleisdami didėti jo organizme susiformavusiam piktybiniam augliui.

Yra daug augalų, padedančių kovoti su vėžiu. Galbūt pirmiausia derėtų paminėti rekomenduojamus jo profilaktikai. Dabar labai daug dėmesio skiriama gelsvai žaliems augalams, kurie net nuolatos rūkant, vartojant alkoholį, neracionaliai maitinantis ir nesilaikant kitų sveikos gyvensenos taisyklių, dvigubai sumažina tikimybę susirgti vėžiu. Tereikia kasdien suvalgyti bent 100 g tokių produktų. Tai: morkos, moliūgai, šaltalankiai, citrusiniai vaisiai, petražolės, krapai, svogūnai, česnakai, pomidorai, saldieji pipirai.

Antrąją vietą kovoje su vėžiu užima česnakas, kuris reguliariai valgomas neutralizuoja cheminius junginius, stimuliuojančius piktybinių auglių vystymąsi. Pastebėta, kad kasdien valgant česnakus, 20-30 proc. rečiau sergama skrandžio, storosios žarnos ir plaučių vėžiu. Gydant onkologines ligas, česnakai sušvelnina chemoterapijos poveikį organizmui, nesumažindami jos efektyvumo. Deja, kaitinant česnakus, jų gydomasis poveikis susilpnėja.

Vėžiu sergantys ligoniai bene labiausiai linkę gydytis juoduoju beržo grybu. Jo preparatai sulėtina, o kartais ir visiškai sustabdo auglio vystymąsi, padeda išvengti metastazių. Rekomenduojami sergant lėtiniu gastritu, skrandžio bei žarnyno diskinezija, skrandžio opalige ir piktybinėmis ligomis. Vaistą iš beržo grybo galima pagaminti namų sąlygomis.

Geriausia beržo grybu apsirūpinti pavasarį, kai iš augalo pradeda skirtis sula. Tuomet jo gydomosios savybės būna stipriausios. Negalima žaliavos rinkti nuo nudžiūvusių medžių ir nuo apatinės kamieno dalies, ypač seno medžio. Geriausia rinkti nuo 20-50 metų beržų. Surinktus grybo gabalėlius reikia užpilti virintu vandeniu, kad jis visiškai apsemtų, 4-5 valandas palaukti ir sutarkuoti arba sumalti mėsmale. Vandenį, kuriame mirko grybas, reikia pakaitinti iki 50OC temperatūros ir užpilti ant susmulkinto grybo (1 stiklinei masės – 5 stiklinės vandens). Po 2 parų antpilą reikia perkošti per sulankstytą marlę, gautą tirštą skystį papildyti virintu vandeniu iki pradinio kiekio. Vartoti mažiausiai po 3 stiklines per parą: gurkšnoti nedidelėmis porcijomis.

Beržo grybo antpilu gydomos įvairios vėžinės ligos. Jeigu auglys susiformavęs tiesiojoje žarnoje arba gimdoje, reikia daryti šio antpilo klizmas 3-5 mėnesius kiekvieną dieną: kas mėnesį daryti 7-10 dienų pertraukas.