Pamatyti „Valkatą“ ir numirti

Šimtus metų tarp jūreivių pasakojama legenda apie klaidžiojantį jūrų platybėse laivą. Jo ekipažas - numirėliai, o kapitonas blyškiu veidu stovi prie laivo šturvalo ir veda savo laivą nesibaigiančiame plaukiojime. Šio laivo, kuris dažniausiai vadinamas "Skrajojančiu olandu", pasirodymas dažniausiai reiškia jį pamačiusių jūreivių mirtį.

„Jurų karalių“ drakarai

Vikingai - viduramžių Skandinavijos gyventojai - pagrįstai laikomi vienais geriausių jūrų keliautojų pasaulyje. Savo nedideliais laivais jis drąsiai skrosdavo jūras ir vandenynus, įsikūrė Islandijoje ir Grenlandijoje, o Naujajame Pasaulyje išsilaipino keliais šimtmečiais anksčiau už Kolumbą.

Rūsčių karių iš šiaurės bendrijoms vadovavo konungai, kurie vienu metu buvo ir vadais, ir žiniuoniais, ir laivų kapitonais. Tais laikais jie buvo vadinami „jūrų karaliais“. Vikingai keliavo savo drakarais, stodavo jais į mūšį, juose gyvendavo ir mirdavo.

Netgi po mirties konungai nepalikdavo savo laivo. Jų kūnai būdavo paguldomi drakare ir paleidžiami atviroje jūroje, t.y. atiduodami bangų ir vėjų valiai. Iš ąžuolo medienos pagaminti „jūrų karalių“ laivai ilgai neskęsdavo. Vikingai, sutikę jūroje drakarą su mirusiu konungu, visiškai nebijodavo, o priešingai - tokį susitikimą laikydavo sėkmės pranašu. Kai kurie kariai su mirusiuoju pasidalindavo maistu ir vandeniu, o patys narsiausieji persikeldavo į laidojimo laivą, manydami, kad kartu su pagarsėjusiu konungu tikrai pateks į Valhalą - skandinavišką rojų, kurio gyventojai dieną kaunasi vienas su kitu, o vakare, prisikėlę iš numirusiųjų, lėbauja Odino rūmų salėse.

Vienoje skandinavų sagoje pasakojama apie vikingą Stetą, kurį jūrų dievai pasmerkė amžinoms klajonėms šiaurės jūromis, nes jis, būdamas gyvas, pagrobė iš jų stebuklingą žiedą. Laikui bėgant vikingas pavirto skeletu. Iš plaukiojimo grįžę rūstūs „jūrų karaliai“ pasakojo apie numirėlį ryškiu apsiaustu, sėdintį drakaro stiebo viršūnėje. Tai buvo Steto laivas, pirmasis „Skrajojantis olandas“, palikęs savo pėdsaką jūreivystės istorijoje.

Pardavę velniui sielą

Dar vienas amžinas jūrų klajūnas atsirado XV amžiuje. Tiesa, šį kartą savo klajonėms ne Šiaurės pusrutulio jūras, o vandenis netoliese pietinio Afrikos galo.

Portugalas Bartolomėjus Diasas buvo laikomas patyrusiu jūrų keliautoju. 1487-ųjų metų rugpjūčio mėnesį jo nedidelė eskadra, kurią sudarė trys burlaiviai, išplaukė į pietus. Diasas plaukė palei Afrikos pakrantę, artėdamas prie pietinio žemyno taško. Tačiau stiprus priešpriešinis vėjas ėmė ginti nedidelius portugalo laivelius atgal. Netrukus vėjas pavirto audra. Jūros bangos baisia jėga daužė kyšulio akmenis, už kurių, kaip manė Bartolomėjus Diasas, buvo europiečiams dar nematytas Pietų vandenynas, kuris vėliau buvo pavadintas Indijos vandenynu.

Išsigandę audros jūreiviai atsisakė plaukti j rytus. Jie pareikalavo, kad Diasas lieptų plaukti atgal, j namus. Tačiau ekspedicijos vadovas prisiekė „visais šventaisiais ir visais velniais“, kad jis praplauks Dievo prakeiktą kyšulį, kad ir kiek tai kainuotų. Ir jis įsakė plaukti toliau.

Galiausiai jūreiviai sukėlė maištą. Diasas buvo priverstas grįžti į Portugaliją. Atrastą kyšulį jis pavadino Audrų kyšuliu. Tačiau Portugalijos karalius Chuanas II, išklausęs Diaso ataskaitos apie kelionę, įsakė Audrų kyšulio pavadinimą pakeisti Gerosios Vilties kyšulio pavadinimu, siekiant neatbaidyti užsispyrusio keliautojo pasekėjų ir suteikti jiems viltį atrasti kelią į išsvajotąją Indiją.

Praėjus 11-ai metų kitas portugalų jūrų keliautojas Vaskas da Gama apiplaukė pietinį Afrikos tašką ir pasiekė Indiją. O štai Bartolomėjus Diasas, 1500-iais metais išplaukęs į tolimą kelionę paskui Vaską da Gamą, dingo be žinios Audrų kyšulio rajone. Prietaringieji jūreiviai smuklėse pusbalsiu kalbėjo, kad tai velnias nubaudė užsispyrusį keliautoją, paversdamas jį amžinu klajūnų jūrų platybėmis. Atsirado „liudininkai“, pasakojantys, kad savo akimis Gerosios Vilties kyšulio rajone matė apgriuvusią karavelę su išblukusia Portugalijos vėliava stiebo viršūnėje.

XVII amžiuje Pasauliniame vandenyne nevaržomi viešpatavo olandai. 1602-ais metais jie įkūrė Ost Indijos kompaniją, kuriai buvo suteikta prekybos su visomis šalimis, esančiomis Indijos vandenyno pakrantėje, monopolija. Olandai įkūrė dešimtis prekybos faktorijų Afrikoje, Ceilone, „prieskonių salose“ (Moluko salos), Indonezijoje. Jie pirmieji pradėjo prekiauti su Kinija ir Japonija.

Kapitonai, vedę savo laivus į tolimas keliones, buvo labai narsūs ir įžūlūs. Nieko keisto, jog vienas toks nutrūktgalvis tapo „Skrajojančio olando“ kapitono prototipu. Manoma, jog tai buvo Van der Dekenas.

Kartą jo laivas netoliese Gerosios Vilties kyšulio pateko į labai stiprią audrą. Jūreiviai, manydami kad jų laukia neišvengiama mirtis, atsiklaupę meldė Dievo išgelbėti jų sielas. O ką tuo metu veikė kapitonas Van der Dekenas? Jis demonstratyviai gėrė romą, rūkė pypkę ir dainavo šventvagiškas dainas.
Kai jūreiviai pabandė jėga priversti kapitoną pakeisti kursą, šis, net nemirktelėjęs, maištininkų vadą nustūmė į putojančias bangas. Tuo metu prasiskyrė debesys, ant denio nusileido Viešpats. Įsiutęs Van der Dekenas iš už juostos išsitraukė pistoletą ir šovė į Viešpatį. Tačiau kulka stebuklingu būdu pataikė pačiam kapitonui į ranką.

Už savo šventvagystes ir nepažabojamą charakterį Dievas Van der Dekeną pasmerkė amžinai plaukioti jūrose, esančiose šalia Gerosios Vilties kyšulio ir Horno kyšulio. „Skrajojančio olando“ komanda susirinko pagal kapitoną - žudikai, sukčiai, priesaikos laužytojai. Naktimis laivo vaiduoklio stiebuose šviečia šventojo Elmo ugnys. Už „Skrajojančio olando“ šturvalo stovi žmogus, apsirengęs Ost Indijos kompanijos kapitono munduro draiskalais. Susitikusių savo kelyje šį laivą laukia liūdna dalia - jie žūsta, užplaukę ant rifų ar seklumos.

Šarvuoti laivai prieš laivus vaiduoklius

Visa tai tik legendos. O kaip yra iš tikrųjų? „1881 m. gegužės 11 d. netoliese Sidnėjaus pro mus praplaukė „Skrajojantis olandas“. Mes matėme keistą raudoną šviesą, vaiduokliškai apšvietusią laivą... Kai laivas priartėjo, mes šūktelėjome. Jį matė tik budintis karininkas škancuose ir vienas kadetas. Jūra buvo rami, naktis - šviesi. Jūreivis, pirmasis pamatęs „Skrajojantį olandą“, šiandien nukrito nuo rėjos ir užsimušė, po to nelaimė ištiko admirolą“.

Šį įrašą Didžiosios Britanijos karinio laivo „Backhant“ budėjimo žurnale padarė kadetas, busimasis Anglijos karalius Jurgis V. Iš įrašo negalima tiksliai suprasti, ar Anglijos karūnos paveldėtojas matė laivą vaiduoklį, ar burlaivį, kurį buvo palikusi komanda, ir kuris klajojo, nešiojamas bangų ir vėjo.

Tais laikais tokių paliktų laivų buvo nemažai. Beje, kai kurie jie plaukiojo ne vieną dešimtmetį.

1890-ųjų metų sausio mėnesį netoli Horno kyšulio be pėdsakų dingo anglų tristiebis burlaivis „Marlboro“. Jis buvo aptiktas tik po 25 metų. Jūreiviai, aptikę „Marlboro“, pasakojo, kad burlaivis plaukė pavėjui, iškėlęs visas bures. Laivo denyje gulėjo trys skeletai, gyvenamosiose kajutėse -dar dvi dešimtys numirėlių. Laivo rangautas ir takelažas buvo padengti kažkokiomis keistomis žalios spalvos apnašomis.

XIX amžiaus pabaigoje vandenynuose buvo tiek daug „skrajojančių olandų“, kad šie laivai ėmė kelti realų pavojų jūreivystei. Anglijos draudimo bendrovė „Lloyd“ paskaičiavo, kad nuo 1891-ųjų iki 1893-ųjų metų sulaukė 1828 pranešimus, kuriuos perdavė įvairių laivų kapitonai apie susitikimus su žmonių paliktais laivais. JAV valdant prezidentui Klyvlendui (1893-1897) buvo sušaukta tarptautinė konferencija kovai su „skrajojančiais olandais“. Nuskandinti šiuos laivus buvo išsiųstos ištisos karinių laivų eskadros. Laivus vaiduoklius šarvuotieji laivai ir kreiseriai sušaudydavo iš pabūklų, susprogdindavo sprogmenimis, padegdavo.

Tačiau „skrajojantys olandai“ nepasidavė. Vien tik 1930-ais metais JAV laivynas sunaikino 267 laivus vaiduoklius. Kova su jais vyksta ir šiandien.

Štai vienas gana nesenas pranešimas: „2008 m. kovo 7 d. Japonijos kranto sargyba prie Hokaido salos krantų aptiko dreifuojantį laivą, kuriame nebuvo nė vieno žmogaus. Nors pats laivas buvo tvarkingas, tačiau nebuvo jokių atpažinimo ženklų, numerių ir pavadinimų. Nustatyti laivo savininkus ar valstybę, kuriai jis galėtų priklausyti, nėra galimybių“.