Sidabrinio laivyno sutriuškinimas

Pradedant nuo XVI amžiaus, t.y. nuo to momento, kai Ispanija užgrobė turtingas kolonijas Pietų ir Centrinėjė Amerikoje, kiekvienais metais į Europą buvo siunčiamos trys flotilės, prikrautos brangenybių, anksčiau priklausiusių inkams, actekams, majams... Pati didžiausia flotilė, vadinama "Terra firma", arba "Žemynas", išplaukdavo iš Porto Belo ir Kartachenos. Kitos dvi, mažesnės - iš Hondūro ir San Chuan de Ulua uosto Meksikoje. Paprastai liepos mėnesį viso trys flotilės susijungdavo Havanoje, o po to kartu plaukdavo į Ispaniją.

Neveikiantys spąstai

Karibų jūroje ir Brazilijos bei Meksikos pakrantėje savo veiklą pradėjo olandų įkurta Vest Indijos bendrovė, pavydėjusi žymiai galingesnės Ost Indijos bendrovės pelnui. Kadangi visas turtingas žemes Amerikos žemyne jau buvo užgrobę ispanai ir portugalai, bendrovės vadovybė visą dėmesį sutelkė į kaperių veiklą. Tarp pagrindinių Vest Indijos bendrovės uždavinių buvo minimas ir Sidabrinio laivyno užgrobimas. Tam nebuvo gailima nei pinigų, nei laivų. Tačiau ilgai ispanams vis pavykdavo išsisukti iš parengtų spąstų. Olandų kapitonams teko tenkintis žymiai kuklesniu grobiu, tačiau tai tik dar labiau skatino jų apetitą.

Pirmasis smūgis

Vest Indijos bendrovės vadovybė nusprendė žengti ryžtingą žingsnį 1628-ųjų metų vasarą. Siekiant išvengti nesėkmės buvo suformuotos trys kaperių flotilės. 12 laivų, kuriems vadovavo Dirkas Simonsonas Vitgestas, plaukiojo ties Brazilijos pakrante. Dar galingesnė Piterio Andriaszono Ito eskadra buvo pasiųsta į Karibų jūrą. Tačiau bendrovės vadovybė pagrindines viltis siejo su admirolo Piterio Pitersono Heino eskadrile, kurią sudarė 31 karinis laivas. Ir šis pasistengė pateisinti jam parodytą pasitikėjimą.

Piteris, kurį paprastai visi vadino Pitu Heinu, buvo pavyzdys žmogaus, iškilusio iš pačios apačios iki pačių aukščiausių postų Olandijos jūrų hierarchijoje. Jis gimė paprasto škiperio šeimoje prie Roterdamo, savo karjeros pradžioje du kartus buvo patekęs į ispanų nelaisvę. Heinui
teko paragauti ir galerų vergų gyvenimo. Tačiau vėliau, kai tapo kapitonu, o dar vėliau - admirolu, jis niekada nežudydavo ir nekankindavo į nelaisvę paimtų ispanų. Jis tarnybą pradėjo Ost Indijos bendrovėje, po to perėjo į Vest Indijos bendrovę. Heinas įvykdė daugybę rizikingų išpuolių, kurie visada praturtindavo jo darbdavius. Galiausiai būtent jam buvo skirta įvykdyti Sidabrinio laivyno užgrobimo operaciją. Be paties Heino olandų eskadroje buvo ir kiti talentingi kapitonai ir admirolai - Vitas Kornelizsonas de Vitas ir Jostas van Trapenas Bankertas. Pirmasis turėjo pravardę Dvigubas Vitas. Tačiau pirmąjį smūgį ispanams sudavė ne jie.

Gavę žinių apie įtartiną olandų laivų koncentraciją Karibų jūroje, iš Meksikos ir Kartachenos turėjusių išplaukti laivynų kapitonai nusprendė palaukti uostuose, kol praeis pavojus. Tik admirolas Aivaras de la Silva, vadovavęs silpnesniam iš Hondūro turėjusiam išplaukti laivynui, pasitikėjo sėkme. Jis išsikvietė pastiprinimą iš Havanos ir, turėdamas savo žinioje du galeonus ir keletą mažesnių laivų, išplaukė į jūrą, kur nedelsiant buvo atakuotas Piterio Ito eskadros vos dvi mylios nuo Kubos pakrantės. Puikiai suprasdamas pavojų, de la Silva pabandė prasiveržti į Havaną, tačiau greitaeigiai olandų laivai jam to neleido padaryti.

Mūšis prasidėjo 1628 m. rugpjūčio 1 d. anksti ryte. Po pirmųjų pabūklų salvių ispanų admirolas įsakė plaukti į krantą ir iškrauti visas laive buvusias brangenybes. Tačiau olandai, be perstojo šaudę iš pabūklų, sunaikino pusę laivų ekipažų, o likusius gyvus ispanus privertė bėgti. Iš Hondūro gabenamų brangenybių nebebuvo kam ginti. Piteris Itas, užgrobęs galeonus bei mažesnius laivus, patraukė namo. Tam tikra dalimi jo įžūlus išpuolis padėjo pasiekti sėkmę ir pagrindinėms olandų pajėgoms. Sužinoję, kad Itas grįžta namo, kitų dviejų Ispanijos laivynų kapitonai nusprendė, kad pavojus praėjo. Niekas iš jų net negalėjo įtarti, kad Karibų jūroje jų laukia net du Olandijos laivynai!

Visiškas sutriuškinimas

Pitas Heinas su savo laivais daugiau kaip mėnesį manevravo siaurame Floridos sąsiauryje. Jam irgi reikėjo skubėti, nes artėjo audrų sezonas. Beje, ispanai taip pat stengėsi nepražiopsoti paskutinių plaukiojimui palankių dienų. Kubos gubernatorius, sužinojęs apie naują pavojų, išsiuntinėjo daugybę šauklių, tačiau nė vienas jų nesuspėjo įspėti iždo laivyno.

Naktį iš rugsėjo 7 d. į 8 d. iš olandų laivo „Vitte Leuv“ („Baltasis liūtas“) buvo pastebėtas ispanų laivas „Nuestra senora de la Conception“, o auštant horizonte pasirodė ir kiti laivai. Iš viso Sidabriniame laivyne buvo 21 laivas: keturi dideli galeonai - „Santa Ana Maria“, „Santa Gertrudes“, „San Juan Batista“ ir „Nuestra senora de la Antigua“ bei 17 mažesnių laivų. Kaip ir iš Hondūro išplaukęs kolega, iždo laivyno vadas admirolas Chuanas de Benavidas Bazanas, pastebėjęs priešą, suprato, kad atvirame mūšyje olandų tikrai nepavyks įveikti, todėl nukreipė savo laivus į artimiausią Matanzo įlanką, kur laivai turėjo būti iškrauti. Heinas visu greičiu leidosi persekioti ispanų. Jo įsakymu į vandenį buvo nuleistos valtys su abordažo komandomis. Po pirmųjų salvių iš muškietų ispanų ekipažai, apimti panikos, leidosi bėgti į krantą. Tie, kas negalėjo pabėgti, atsidavė nugalėtojo mielaširdystei.

Tokia įspūdinga pergalė olandams atiteko su labai mažais nuostoliais. Per visą ekspediciją Heino flotilė neteko tik apie 150 žmonių. Į šį skaičių įeina ir kelios dešimtys jūreivių, mirusių nuos tropinių ligų. Reikia įvertinti ir paties admirolo nuopelnus. Turėdamas neginčytiną autoritetą pavaldinių tarpe, Heinas sugebėjo išlaikyti laivuose geležinę drausmę ir užkirsti kelią bet kokiems savo jūreivių bandymams plėšikauti.

Užgrobtos brangenybės net aštuonis dienas buvo perkraunamos iš mažesnių laivų į didžiųjų galeonų triumus. Juos olandai išplukdė su savimi į Europą. Prieš išplaukiant visi ispanų belaisviai buvo išlaipinti į krantą, paliekant jiems pakankamas vandens ir maisto atsargas. Ir šį kartą Heinas liko ištikimas sau.

Grobio dalybos

Gimtinėje admirolo ir jo pavaldinių laukė nematytos iškilmės. Laivų ekipažams buvo surengtas iškilmingas sutikimas Amsterdame, Harleme ir Leidene. Tai visiškai nekelia nuostabos, nes grobis buvo 177 000 svarų sidabro (kai kuriuose šaltiniuose minimos 46 tonos), 66 svarai aukso, tūkstantis perlų, 37 375 odos, 361 dėžė cukraus ir 3000 maišų su indigu ir košeniliu. Ir tai neskaičiuojant nedidelių šilko, ambros ir muskuso partijų. Tuometinėmis kainomis grobio vertė sudarė daugiau kaip 11,5 milijono guldenų, o paskaičiavus dabartiniu kursu, tai būtų astronominė suma - daugiau kaip 137 milijardai eurų! Dar niekada per visą piratavimo istorija nepavyko užgrobti tokio didžiulio lobio.

Ves Indijos kompanija po išlaidų atskaičiavimo gavo 7 milijonus guldenų. Orano princas Stathauderis Frederikas Hendrikas viso Nyderlandų laivyno leitenanto admirolo teise pasiėmė dešimtadalį grobio. Dar 700 tūkstančių buvo perduoti didžiajam pensijonarijui (pensijonarijus - vienas iš aukščiausių pareigūnų Suvienytųjų Nyderlandų Provincijų Respublikoje, pirmasis pareigūnas ir juridinis patarėjas tiek nuo Olandijos provincijos, tiek ir nuo Zelandijos provincijos) Johanui de Vitui. O kaip patys įvykio dalyviai? Piteris Heinas gavo 8 tūkstančius guldenų, o eiliniai kareiviai ir jūreiviai kiekvienas buvo pamalonintas kuklia 200 guldenų premija.

Viso Sidabrinio laivyno praradimas sukrėtė karaliaus Pilypo IV kolonijinę imperiją. Kaltieji surasti buvo greitai. 1634 m. gegužės 18 d. admirolui Benavidui Sevilijoje teismo sprendimu buvo nukirsta galva, o viceadmirolas Donas Chuanas de Leozas buvo įkalintas iki gyvos galvos. Tačiau parodomosiomis bausmėmis ir rūsčiais nuosprendžiais buvusios galybės atkurti neįmanoma. Po tokio triuškinančio smūgio Ispanija taip ir nebeatsigavo.

Neilgai ant laurų miegojo ir Piteris Heinas. 1629-ųjų metų kovo mėnesį jis paliko tarnybą Vest Indijos bendrovėje, jam buvo suteiktas valstybinio Nyderlandų laivyno leitenanto admirolo laipsnis. Praėjus dar trims mėnesiams jis žuvo mūšyje su piratais iš Ostendės. Deja, toks likimas ištiko ne vieną garsų Olandijos laivyno vadą. Mažai jų mirė savo lovoje nuo senatvės...