Tasilio Adžero freskų paslaptys

Žemėje, kuri dabartiniu metu uždengta karštu Sacharos smėliu, kažkada augo žaliuojantys augalai, tekėjo vėsaus ir skaidraus vandens upės. Ir šioje žemėje lankėsi paleokosmonautai. Tiksliau, tai buvo kažkokios būtybės, kurios aiškiai „netelpa žmogiškuose rėmuose“. Apie tai liudija Tasilio Adžero Centrinėje Sacharoje (Alžyras) freskos.

Žalias gyvenimas

Keista, tačiau tai faktas - „Tasilis“ reiškia „upės plynaukštė“. Mūsų dienomis kalbėti apie upes Sacharos centre, mažų mažiausiai, yra juokinga, tačiau pats landšaftas rodo, jog kažkada šiose vietose tekėjo gana galingos upės: daugybė vandens tėkmės suformuotų kanjonų, taip pat tankiai vandeniu išraižyta vietovė - tai aiškus įrodymas (paleokontaktas, civilizacijos naujienos - paranormal.lt).

Žmonės, pamatę tokią oazę, kur augo vešli augmenija, buvo gausu gyvūnų, o troškulį numalšinti buvo galima vėsiu vandeniu, tiesiog negalėjo aplenkti šios vietos. Ir neaplenkė. Beveik prieš 10 tūkstančių metų šiose vietose buvo gyvenama.

Apie šią dingusią Sacharoje gyvenusią civilizaciją, kuri po savęs paliko ne šventyklas ar kitokius statinius, o tik daugybę piešinių urvuose, mums praktiškai nieko nėra žinoma. Ir vargu ar kada nors ką nors pavyks sužinoti, tačiau Tasilio Adžero urvuose esančios freskos šiek tiek praskleidžia po smėliu palaidoto pasaulio paslaptis.

Jeigu ekologai iš freskų sprendžia, kad senovėje dabartinėje Sacharoje buvo švelnus ir palankus klimatas, zoologai - jog šiose vietose gyveno gyvūnai, kurie dabar gyvena ten, kur yra pakankamai vandens (krokodilai, hipopotamai), tai istorikai piešiniuose aptinka konkrečius įrodymus, kad senovėje čia gyvenusi civilizacija užsiėmė gyvulininkyste, o taip pat daugybę mįslių.

Ties fantastikos riba

Reikia pasakyti, kad Sacharos civilizacija egzistavo tuo pačiu metu, kai egzistavo galingos Egipto, Indijos, Senovės Kinijos civilizacijos. Tačiau, skirtingai nei pastarųjų, jos amžius buvo neilgas - maždaug 1000 metų prieš mūsų erą Sachara ėmė staigiai plėstis, todėl žmonės buvo priversti visiems laikams pasitraukti iš šių vietų, po savęs paliekant tik piešinius urvuose.

Tasilio Adžere freskų yra ne šimtai, o tūkstančiai. Galima sakyti, jog tai yra pati ilgiausia pasaulyje paveikslų galerija, kurios ilgis siekia šimtus kilometrų. Piešiniai yra puikiai išlikę, o tai liudija, jog klimatas buvo sausas, nebuvo stiprių vėjų, o storas patinos
sluoksnis, dengiantis piešinius, rodo jų seną amžių. Patys seniausi piešiniai buvo nupiešti daugiau kaip prieš 7 tūkstančius metų.

Freskos įtikinimai įrodo, jog seniau Sacharoje augo stepių flora ir gyveno stepių fauna, šiose vietose kažkada gausiai lydavo, tekėjo upės, augo vešli augmenija.

Tačiau istorikams, savaime suprantama, didžiausią susidomėjimą kelia piešiniai, vaizduojantys žmones ir jų užsiėmimus. Patys seniausi piešiniai, nupiešti violetinės spalvos ochra, kuriuose žmonės vaizduojami su didelėmis apvaliomis galvomis, atrodo gana schematiški. Šis piešinių Tasilio Adžere stilius dar vadinamas „aps-kritagalvių“ stiliumi. Scenų, kuriose dalyvauja ginkluoti „apskritagalviai“, užsirišę tik juosmenį ant dubens, siužetai dažniausiai yra nesuprantami.

Laikui bėgant kito ir paveikslai: žmonių kūnai tapo labiau ištempti, violetinė ochra buvo pakeista raudona ir geltona, tačiau galvos forma išliko apvali.

O po to su freskomis atsitiko kažkas mįslingo: iš vienos pusės, piešiniai aiškiai rodo, kad „apskritagalvių“ stilius tapo nebepopuliarus, o iš kitos

-    susidaro įspūdis, kad tapytojai netikėtai pamatė ar sužinojo kažką tokio, kas netilpo į jų įprastinės tikrovės rėmus. Ir tas „kažkas“ piešiniuose buvo vaizduojama kaip neįtikėtino dydžio fantastinės būtybės.

Šioje vietoje labai tinka paminėti, kad tuaregai - paslaptinga Afrikos gentis, kurios kilmė nežinoma,

-    Tasilio Adžero vietovę vadina Džabarenu, t. y. - „gigantai“. Gali būti, kad šis pavadinimas kilo dėl didžiulių piešinių, o gal dėl to, kad šiose vietose kažkada iš tiesų lankėsi paslaptingi gigantai.

Didysis marsiečių dievas

Didžiulius piešinius su pavaizduotomis nežinomomis būtybėmis aptiko mokslinė ekspedicija, kuriai vadovavo prancūzų tyrinėtojas Anri Lotas. Būtent jis ir supažindino visuomenę su fantastiškais piešiniais iš Tasilio Adžero.

Mokslininkas vieną freską pavadino „Didysis marsiečių dievas“. Šis piešinys yra vienas didžiausių priešistorinėje dailėje - jo aukštis siekia 6 metrus!

Ufologų bendruomenė, pamačiusi Sacharoje nupieštą „dievą“, ėmė labai jaudintis, nes šis „dievas“ labai primena paleokosmonautą su skafandru. Pavaizduotas „marsietis“ - tai vyras apskrita galva, kurios centre buvo dvigubas ovalas. Kas tai, jeigu ne hermetiškas šalmas, netgi su antenomis, kurios gana aiškiai matomos piešinyje? O keistas galvos su kūnu sujungimas, o konkrečiai - tampriai prigludusi apykaklė su horizontaliomis klostėmis, rodo, jog būtybė buvo užsidėjusi skafandrą.

Paleokontaktų skeptikai išjuokė ufologų hipotezę, pareikšdami, jog piešinyje pavaizduotas ritualiniais rūbais apsirengęs žynys, o jam ant galvos - išskaptuotas moliūgas. Tačiau jie nesugebėjo pagrįstai paaiškinti apie keistą „apykaklę“, todėl stengėsi apie ją kuo mažiau kalbėti.

Tačiau toks tiesmukiškas skepticizmas šiuo atveju visiškai netinka. Gigantiško marsiečio kopijos buvo aptiktos visiškai kitame Žemės gale - Japonijos salyne. Garsiosios dzemonų kultūros dogu figūrėlės labai primena Sacharoje nupieštą „dievą-paleokos-monautą“. Ir tai dar ne viskas - jų amžius sutampa su Tasilio Adžero piešinių amžiumi! Tarsi senovės kosmonautai vienu metu lankėsi iš karto keliose vietose Žemėje.

Paslaptingų „apskritagalvių“ piešinių yra ir Australijoje. Princo Regento upės aukštupyje galima pamatyti piešinius su keistomis būtybėmis, turinčiomis apskritas galvas, kurios kažkiek primena motociklininko ar kosmonauto šalmą, su būdinga juosta aplink kaklą, panašia į hermetišką apykaklę. Iš šalmo išeina nesuprantama elipsė su dviem atsišakojimais, o prie rankų ir kojų pritvirtinti keisti „aksesuarai“, panašūs į šepetėlius. Dar pridūrus tai, kad šalia yra pasagos formos objektas, iš kurio sklinda spinduliai, tai „peizažas“ su skraidančia lėkšte ir ateiviu gali būti laikomais visiškai užbaigtu.

Piešiniai iš natūros?

Tasilio Adžero freskose galima pamatyti ne tik keistųjų „marsiečių dievų“, bet ir išvis neaiškių būtybių atvaizdus. Štai kaip rašė pats Anri Lotas: „Šie piešiniai yra šiek tiek mažesni, tačiau jie nupiešti labiau apgalvotai, o figūros pavaizduotos tokiose keistose pozose, kad visa tai daro labai stiprų įspūdį. Pirmajame urve mes net išsigandome, pamatę vieną tokią nupieštą figūrą, kurios aukštis buvo apie trys metrai. Pakeltoje rankoje ji laiko kiaušinio formos daiktą. Ši figūra tarsi viešpatauja šimtų įvairių epochų piešinių atžvilgiu... Mes įžiūrėjome nupieštas moteris, kurios tiesia rankas į gigantą, tarsi kažko jo maldaudamos... Ši figūra atrodo labai bauginanti, todėl naująjį radinį pavadinome „smėlynų pabaisa“.

Viename Tasilio Adžero urve yra piešinys, kuriame pavaizduota didžiulė figūra su kvadratine galva. Ant šios būtybės veido nupiešta kažkas tokio, kas primena žaliuzes, o vietoje ausų yra aiškiai matomos antenos. Tačiau ypač didelį įspūdį daro plati monstro uodega!

Ši uodeguota būtybė yra viena iš pačių keisčiausių. Ufologai daro prielaidą, jog šiame piešinyje pavaizduotas ateivių robotas arba pats ateivis, tik kažkokios ypatingos „rūšies“.

Mokslininkai mano, jog tai yra pavaizduotas šamanas su ritualiniais apdarais. Panašius ritualinius apdarus turi Velykų salos šamanai. Nuo to darosi dar įdomiau: kur Sachara, o kur Velykų sala! Šias vietas skiria tūkstančiai kilometrų vandens paviršiaus. O atvaizdai yra panašūs. Tarsi senovės dailininkai Velykų saloje ir Sacharoje matė vieną ir tą patį. Tačiau ką būtent? Kas tapo šių baisių „portretų“ modeliais?

Baigiant reikia paminėti dar vieną Tasilio Adžero mįslę. Freskose yra vaizduojami ne tik į žmones panašios būtybės, bet ir kažkokie hibridai, pavyzdžiui, antilopė su dramblio kūnu arba strutis su liūto galva.

Ar galėjo akmens amžiaus žmogaus protas, dar gana primityvus, nepasižymintis siurrealistinėmis fantazijomis, išsigalvoti kažką panašaus? Greičiausiai, ne, o senovėje gyvenęs dailininkas nupiešė tai, ką matė. Ir matė, ko gero, dirbtinės hibridizacijos, kurią atliko ateiviai, rezultatus. Jų eksperimentas aiškiai nenusisekė, nes išvesti hibridai išliko tik pavaizduoti freskose.