Užmiršti praeities eksperimentai

Australų žurnalistas Džonas Mauntas jau daugiau kaip 40 metų renka senovines knygas ir rankraščius pasirinkta tema. Jis domisi alchemija, archeologija ir filologija. Paieškų savo gimtinėje, taip pat Senajame ir Naujajame Pasauliuose rezultatu tapo dokumentai, kuriuose pasakojama apie garsių mokslininkų nepaprastus eksperimentus ir atradimus, kurie buvo padaryti daugiau kaip prieš tris amžius.

Kaip manote, ar šiuose eksperimentų aprašymuose ir liudininkų patvirtinimuose yra kažkas tokio, ko šiuolaikinis mokslas nesugeba paaiškinti arba paprasčiausiai nekreipia j juos dėmesio? O gal iš viso šiuose eksperimentuose nėra nieko stebuklingo ir viskas gali būti paaiškinama moksliškai?

Viduramžių „stebukladarys“ seras Tomas Braunas

Žinomas anglų rašytojas ir eksperimentinės fizikos atstovas seras Tomas Braunas (1605-1682) atlikdamas savo eksperimentus aptiko reiškinį, kuri jis pavadino palingeneze, t.y. sudegusio augalo formos atsikūrimu.

Mokslininkas augalus sudegindavo oksidatoriumi paveiktoje aplinkoje, todėl iš augalo išsiskirdavo druskos. Iš pelenų Braunas išskirdavo šias druskas ir po „specialios fermentacijos“ jas patalpindavo į specialų stiklinį indą. Mokslininkas aprašė tai, kas vykdavo po to: „veikiant deginamų anglių karščiui ar žmogaus kūno šilumai atsiranda tiksli sudeginto augalo forma ir išvaizda. Nustojus šildyti indo dugną, visa tai išnyksta“.

Vienas eksperimento su gėle liudininkas taip aprašė visą šį procesą: „po kalcinacijos jis druskas atskyrė nuo pelenų ir jas sudėjo į stiklinį indą. Druskos buvo paveiktos cheminiu mišiniu, fermentacijos procese jos įgijo melsvą atspalvį.

Dulkių pavidalo mišinys, kuris buvo paveiktas šiluma, ėmė kilti į viršų, sudarydamas įvairias paprastas formas. Atskiros dalys jungėsi tarpusavyje, ir kai jos užėmė savo vietas, mes aiškiai pamatėme, kaip atsikuria stiebas, lapai ir pats žiedas.

Tai buvo neryškus gėlės atvaizdas, kuris lėtai susidarė iš pelenų. Kai šilumos poveikis buvo nutrauktas, magiškas reginys baigėsi, viskas sukrito ir stiklinio indo dugne sudarė beformę pelenų krūvelę“.

Profesoriaus Tindalio pokštai

Kitas garsus britas, žinomas mokslininkas profesorius Džonas Tindalis (1820-1893), pagarsėjęs savo darbais molekulinės fizikos, akustikos, šilumos perdavimo ir optikos srityse, savo gyvenimo pabaigoje atliko unikalius eksperimentus, kurie mūsų dienomis, deja, visiškai užmiršti. Tą patį galima pasakyti ir apie Tomo Brauno eksperimentus.

Tindalis į stiklinį vamzdelį prileido tam tikrų druskų, įvairių rūgščių, azoto rūgšties druskų ir jodidų garų. Po to vamzdelis buvo paverčiamas į horizontalią padėtį ir įtvirtinamas tokiu būdu, kad jo ašis sutaptų su elektros ar sufokusuoto saulės šviesos spindulio ašimi. Kai spindulio ir vamzdelio ašys būdavo tiksliai sutapatinamos, garuose prasidėdavo nepaprasti reiškiniai.

Garai ėmė tankėti, sudaryti trimates gyvūnų, augalų formas. Taip pat galima buvo pamatyti ir kitokias geometrines figūras - rutulius, kubus, piramides. Vieno eksperimento metu Tindalis labai nustebo, kai garų kamuoliai netikėtai pavirto gyvatės galva.

Kai gyvatės nasrai lėtai prasivėrė, iš jų išplaukė nedidelis debesėlis, savo forma sutampantis su gyvatės liežuvio forma. Vos tik šis reginys dingo, jo vietoje susiformavo kitas - nepaprasta žuvis, turinti žiaunas, ūselius, žvynus ir akis.

Apibūdindamas matytą vaizdą Tindalis rašė: „Gyvūno formų „poriškumas“ buvo matomas kiekvienoje vietoje: nebuvo nė vieno apskritimo, užlinkimo ar dėmelės, kurios buvo matomos vienoje figūros pusėje, tačiau jų nebūtų kitoje pusėje“.

„Poriškumas“, kaip tai suprato Tindalis, galėjo tam tikru lygiu patvirtinti eksperimento teisingumą. Tas faktas, kad bet kuri „porinė“ atvaizdo detalė atkuriama tiksliai, t.y. pavaizduotos abi akys, abi ausys ir t.t., leidžia daryti prielaidą, kad atvaizdas yra kuriamas sąmoningai, o nėra atsitiktinis įvykis, kaip tai nutinka su debesimis, kurie kartais įgauna mums žinomų objektų bruožus.

„Krukso vamzdelis“ - priemonė kritikuoti Tindalį

Kalbant apie spindulių „fokusavimą“, gali būti, kad po to, kai mokslininkas išmoko tiksliai nustatyti šviesos spindulius, tam tikri vaizdiniai galėjo atsirasti jo paties valia.

Šioje vietoje reikia paminėti, kad tais pačiais metais anglų fizikas ir chemikas seras Viljamas Kruksas (1832-1919), busimasis Londono karališkosios draugijos - vieno iš seniausių mokslo centrų Europoje - prezidentas, tyrinėjo elektrinius išlydžius dujose ir katodinius spindulius, panaudodamas prietaisą, kuris vėliau buvo pavadintas „Krukso vamzdeliu“.

Jis aptiko scintiliacijos reiškinį, t.y. šviesos blyksnius, kurie atsiranda dėl jonizuojančio spinduliavimo liuminoforuose - organinėse ir neorganinėse medžiagose, kurios gali šviesti, paveiktos išorinių faktorių.

Paskelbus apie šį reiškinį Tindalio nedraugai įgavo galimybę jį visapusiškai kritikuoti. Jie tvirtino, kad mokslininko aprašytasis reiškinys nesunkiai paaiškinamas mechaniniu šviesos spindulio poveikiu, dėl kurio natūraliai ima „judėti“ garų molekulės, taip suformuodamos tam tikrų formų figūras, pavyzdžiui, sferines. Būtent tai, kaip teigia Tindalio kritikai, ir pademonstravo Kruksas.

Tačiau jie pamiršo paminėti tą faktą, kad Tindalis savo eksperimentų metu išgaudavo ryškius augalų, vazų, jūros kriauklių, gyvatės galvos ir kitų objektų atvaizdus.

Žodžiai Tindalio naudai

Ar paties Tindalio mintys turėjo kokios nors įtakos eksperimento eigai arba tam tikrų cheminių medžiagų garai turi savybę formuoti vaizdinius, dabar to niekas negali pasakyti. Panašu, kad to niekas ir nežino.

Reikia pažymėti tai, kad Tindalio reputacija buvo labai gera, jis buvo Karališkojo instituto Londone nariu ir vadovu, o taip pat labai garsaus anglų fiziko, mokymo apie elektromagnetinį lauką pradininko Maiklo Faradėjaus (1791-1867) pasekėju ir patikėtiniu.

Daugelio gerbiamų asmenų, pažinojusių profesorių Džoną Tindalį, nuomone, tai buvo labai kuklus ir dosnus žmogus, o jo tyrimai, darbai ir paskaitos mokslo pasaulyje buvo labai aukštai vertinami. Galima teigti, kad tai tikrai nebuvo tas žmogus, kuris stengėsi pamatyti tai, ko nebuvo.

Jie matė gyvų būtybių dvasias

Dar vienas įdomus eksperimentas buvo atliktas XX amžiaus 5-ame dešimtmetyje. Jam buvo panaudota difuzinė kondensacinė Vilsono kamera. Tokia kamera, pripildyta dujų ar garų, paprastai naudojama stebėti atomų ar subatominių dalelių trajektorijas.

Reno (Nevados valstija, JAV) Viljamo Bernardo Džonsono vardo Psichologinių tyrimų fondo direktorius daktaras R. A. Votersas iškėlė teoriją, kad žmogaus ar kitos gyvos būtybės siela egzistuoja „tarpatominėje erdvėje tarp gyvų ląstelių atomų“. Mokslininkas nusprendė patikrinti savo teoriją, tam panaudodamas jau paminėtą Vilsono kamerą.

J kamerą buvo įdėtas didelis žiogas ir numarintas, prileidus eterio dujų. Vabzdžio mirties momentu išsiplėtė vandens garai. Tai privertė suveikti kamerą, o kondensacijos metu susidariusi figūra buvo nufotografuota.

Iš viso buvo atlikta apie 40 tokių eksperimentų, panaudojant varles ir baltąsias peles. Kaip teigia Votersas, kai gyvūnas mirdavo, kameroje susidarydavo „šešėlinis reiškinys“, kurio forma sutapdavo su gyvūno forma. Tuo atveju, jeigu gyvūnas išlikdavo gyvas, nuotraukose jokių „kondensacinių figūrų“ nebuvo užfiksuota.

Ar tai reiškia, kad Votersas nufotografavo šių gyvūnų sielas? Ir siela geriausiai įsimenama fotojuostoje būtent tuo metu, kai ji palieka savo kūną (kartu su maža dalelyte medžiagos iš materialaus pasaulio, su kuriuo vis dar susijusi), o ne praėjus kuriam laikui?