XIX amžius. Skrydžiai virš Amerikos

Yra priimta manyti, kad aviacijos pradžia yra 1903 m. gruodžio 17 d. Tą dieną pirmą kartą biplanas su vidaus degimo varikliu, kurį pastatė amerikiečiai broliai Vilberis ir Orvelis Raitai, atsiplėšė nuo žemės Kiti Hoko miestelio apylinkėse, nuskrido kelias dešimtis metrų virš smėlio kopos ir, išsilaikęs ore 59 sekundes, sėkmingai nusileido.

Į nieką nepanašus

Tačiau Amerikos aviacijos istorijoje yra mįslė, kurios niekas negali įminti iki šios dienos. Pasirodo, septyneri metai iki minėtosios datos, 1896-ųjų metų lapkričio mėnesį, nemažai San Francisko gyventojų danguje virš miesto matė skrendantį keistą aparatą. Po to per sekančius septynis mėnesius šimtai ar net tūkstančiai JAV gyventojų nuo Kalifornijos iki Meino valstijos ne tik savo akimis matė šį aparatą ore ir ant žemės, bet ir kalbėjo su jo ekipažo nariais - apie tai yra išlikę dokumentai. Kaip pasakoja liudininkai, tai buvo didžiulis pilotuojamas „oro laivas, nepanašus nė į vieną žmogaus rankų kūrinį, galintį tuo metu pakilti į orą“.

Pirmasis trečiojo laipsnio kontaktas

Jis įvyko 1897 m. balandžio 19 d. šalies pietuose. Jo dalyviu tapo jaunas kaubojus iš Leik Čarlzo miestelio Luizianos valstijoje. Tą dieną jis per preriją varė arklių tabūną. Netikėtai virš galvos atsirado didžiulis objektas, kuris taip išgąsdino arklius, kad jie išsilakstė aplinkui, bėgdami netgi parvertė ne mažiau išsigandusį kaubojų. Iš karto po to skraidantis aparatas sustojo ir pakibo ore. Iš jo buvo nuleistos virvinės kopėčios, kuriomis ant žemės nusileido du vyrai ir padėjo pasimetusiam vaikinui atsistoti ant kojų.

- Mane apėmė palengvėjimo jausmas ir džiugesys, kai pamačiau, kad tai yra paprasti amerikiečiai, tokie patys jauni vaikinai, kaip ir aš, - vėliau pasakojo šio įvykio liudininkas. Aeronautai atsiprašė už sukeltą sąmyšį ir prisistatė - Skotas Vorenas ir misteris Vilsonas. Norėdami visiškai užglaistyti savo kaltę, jie pasiūlė kaubojui kartu užlipti į aparatą ir jį apžiūrėti. Misteris Vilsonas pridūrė, kad jis yra šio aparato savininkas. Užlipus į aparatą Vilsonas ir Vorenas jaunuoliui pradėjo pasakoti apie aparato įrangą ir veikimo principą. Tačiau paprastam kaubojui tai buvo pernelyg sudėtinga, jis, deja, nieko nesuprato ir neįsiminė, ką jam papasakojo vyrai.

Atskrido senas pažįstamas?

Kitą dieną skraidantis aparatas nusileido netoliese Juvaldo miestelio Teksaso valstijoje. Su lakūnais pasikalbėjo atvykęs vietinis šerifas Beileris. Vienas jų, prisistatęs Vilsonu iš Gošeno miesto Niujorko valstijoje, pasidomėjo šerifo, kaip gyvena vietinis gyventojas kapitonas Eikersas.

Vėliau žurnalistai Eikerso paklausė, ką jis žino apie Vilsoną, ir išgirdo tokį atsakymą:

- Maždaug prieš 20 metų aš atsidūriau Fort Verte netoliese Dalaso. Ten aš praleidau beveik dvejus metus ir gerai žinojau žmogų tokia pavarde. Jis buvo kilęs iš Niujorko valstijos ir labai mėgo techniką. Jau tuomet jis kalbėjo, kad kuria kažkokį aparatą, kuris galės skraidyti ore ir tvirtino, kai viskas bus parengta, tai sukrės visą pasaulį. Tuo metu jam buvo 24 metai, jis buvo išsilavinęs jaunas vyriškis. Panašu, kad jis buvo gana turtingas ir galėjo visą laisvą laiką skirti savo išradimui. Vilsonui, tikriausiai, pavyko pastatyti savo skraidantį aparatą, o dabar jis nusprendė susirasti mane, norėdamas įrodyti, kad jo sumanymas nebuvo paprasčiausia avantiūra, kaip aš tuo metu maniau.

Spaudos informacija

Balandžio 25 d., apie vidurnaktį danguje virš San Antonijaus pasirodė keistas skraidantis aparatas, mirksintis daugybe šviesų. Jį pastebėjo dešimtys žmonių. Štai kaip šį įvykį kitą dieną aprašė laikraštis „San Antonio Daily Express“: „Dangų buvo užtraukę tiršti debesys, nesimatė nei žvaigždžių, nei mėnulio. Šiame tamsiame fone ryškiai išsiskyrė tamsą skrodžiantys akinamai balti prožektorių spinduliai priešakinėje aparato dalyje ir ryškios šviesos, šviečiančios ant jo borto. Tačiau toks apšvietimas neleido gerai įžiūrėti paties skraidančio aparato. Kai jis, manevruodamas ore, priartėjo prie jį stebinčių miestiečių grupės, pasimatė ir ne tokios ryškios šviesos ant jo korpuso - kelios žalios šviesos ant vieno borto ir raudonos ant kito borto. Visi šie prožektoriai, šviesos, taip pat sudėtingi manevrai, kuriuos atliko skraidantis aparatas, be jokios abejonės, rodė, kad jis yra dirbtinės kilmės“.

Toliau laikraštyje buvo rašoma, tiesa, nenurodant informacijos šaltinio, kad „nepaprasto oro laivo išradėjais ir statytojais buvo Hajeris Vilsonas, Niujorko valstijos Centrinio geležinkelio vyriausiojo mechaniko pavaduotojo Vilardo Vilsono sūnus, ir inžinierius elektrikas K. Volšas iš San Francisko. Išradėjai šį aparatą kūrė keletą metų, o kai baigė projektavimo darbus, įvairiose kompanijose, išsimėčiusiose visoje šalyje, užsakė pagaminti atskiras oro laivo dalis. Pagaminti mazgai ir detalės buvo pristatytos į San Francisko apylinkes, į vienišą salą, kur kūrėjai kartu su keliais pagalbininkais surinko skraidantį aparatą“.

Laikraštyje taip pat buvo tvirtinama, kad po bandymų, atliktų Kalifornijoje, skraidantis aparatas perskrido į Jutos valstiją ir buvo „patikimai paslėptas nuo pašalinių akių viename nuošaliame kampelyje valstijos vakaruose“. Ten konstruktoriai ir mechanikai pašalino visus trūkumus, kurie išryškėjo bandymų metu.

Bandymai išsiaiškinti tiesą

Po naktinio skrydžio virš San Francisko skraidantis aparatas išvyko į savo transkontinentinį skrydį iš JAV vakarų į rytus.

Šio skrydžio metu aparatas netikėtai pasirodydavo netoliese įvairių miestų ir kaimų, o po to taip pat netikėtai dingdavo. Pagal išlikusius duomenis galima spręsti, kad per keletą valandų jis galėjo nuskristi šimtus ar net tūkstančius mylių. Paskutinį kartą nepaprastas skraidantis aparatas buvo
pastebėtas 1897-ųjų metų vasarą, po to jis visiems laikams dingo tiek iš žurnalistų, tiek iš paprastų žmonių akiračio.

Kas iš tiesų buvo šis keistas skraidantis aparatas? Kas buvo jo išradėjas, savininkas ir pilotas, prisistatydavęs misteriu Vilsonu? Atsakymo į šiuos klausimus nežinome iki šiandien. XX amžiaus 9-o dešimtmečio pabaigoje buvo atliktas detalus pranešimų apie šį skraidantį aparatą tyrimas leidžia daryti išvadą, kad misteris Vilsonas buvo kur kas paslaptingesnė figūra, nei tai atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Vienas iš šių paslaptingų įvykių tyrėjų rašytojas Danielis Koenas savo knygoje „Didžioji oro laivo paslaptis“ (Daniel Cohen. The Great Airship Mystery) tvirtina, kad visoje šioje istorijoje su Vilsonu ir jo skraidančiu aparatu yra daugybė neaiškių vietų ir prieštaravimų. Pavyzdžiui, negalima atsekti skrydžio virš Teksaso 1897-ųjų metų balandžio mėnesį maršruto. Pagal liudininkų parodymus skraidantis aparatas staiga pasirodydavo keliose vietose beveik tuo pačiu metu. Tam būtų reikėję dviejų ar trijų aparatų, vienu metu skraidančių danguje virš Teksaso valstijos labai keistomis trajektorijomis. Be to, pranešimuose minimas Vilsono ir kitų ekipažo narių pavardės, tačiau įvairiuose pranešimuose šios pavardės nesutampa. Taip pat nesutampa ir ekipažo narių skaičius - nuo dviejų iki aštuonių“.

Kitas tyrinėtojas, Džeromas Klarkas, aptiko dar vieną keistenybę, susijusią su misterio Vilsono asmenybe: „Kaip teigė kapitonas Eikersas, prieš 20 metų Vilsonui buvo 24 metai. Kaubojus po susitikimo prie Leik Čarlzo miestelio jį pavadino jaunu vaikinu Netgi dabar, kai gyvenimo trukmė kur kas ilgesnė, nei buvo prieš šimtmetį, 45-ių metų amžiaus vyrą niekas nebūtų pavadinęs jaunu vaikinu. Tais laikais tokio amžiaus vyras turėjo būti vadinamas bent jau vidutinio amžiaus“.

Kai kurie tyrinėtojai netgi mano, kad šis atsitikimas buvo visiškai ne tai, kaip atrodė liudininkams. Jų manymu, tiek skraidantis aparatas, tiek ekipažo nariai, tiksliai atkartoję žmonių išvaizdą, buvo kažkokios nežemiškos civilizacijos produktas. Žinodami kultūrinį ir intelektualinį labiausiai išsivysčiusios to meto nacijos lygį šie ateiviai apsimetė žmonėmis, kad galėtų minimizuoti neišvengiamus sunkumus per susitikimus su žmonėmis, gyvenančiais Žemėje - planetoje, kurią jie tyrė.