Zona S4

1989-ais metais nedidelė Nevados sritis, žinoma kaip „Groom Lake“ ir priklausiusi JAV karinėms oro pajėgoms, tapo nepaprastai populiari. Iki to meto pavadinimai „Zona 51“  ir ypač „Groom Lake“ („Jaunikio ežeras“), bei „Papoose Lake“ („Vaiko ežeras“) plačiajai visuomenei nebuvo žinomi. Moksliniuose sluoksniuose ši vieta buvo vadinama kaip „Svajonių šalis“, nors dažniau būdavo vartojamas „Groom Lake“ pavadinimas.

Vieną 1989-ųju metų gegužės mėnesio naktį Las Vego radijo stotis paskelbė nepaprastą istoriją. Jaunas fizikas, kuris prisistatė Denio pseudonimu, papasakojo apie devynias skraidančias lėkštes, kurias nedidelė vyriausybinė grupė tiria slaptoje bazėje, esančioje netoliese Grum Leiko. Denis papasakojo, kad jis dirbo šioje bazėje ir jam gerai žinomi joje atliekami darbai bei tyrimai. Praėjus kelioms savaitėms jis pasakė savo tikrąjį vardą - Robertas Lazaras. Nuo to laiko netyla kalbos apie patį Lazarą ir apie tai, ką jis papasakojo.
Blanke nurodyta priskaičiuota Lazarui už penkių dienų 1988-ųjų metų gruodžio mėnesį darbą bazėje S4 suma.

Viename blanko laukelyje nurodyta Lazaro tarnybinis numeris -E-6722MAJ. „MAJ“ nurodo projekto priklausomybę projektui „Majestic“.

Tas pats numeris yra ir Lazaro plastikinėje kortelėje, suteikiančioje teisę patekti į darbui reikalingas patalpas bazėje. Leidimo apačioje nurodyti įvairūs sektoriai, į kuriuos jo turėtojas galėjo įeiti. Kairiajame apatiniame kampe yra žymė „S4“. Apie kitus tris sektorius - „DS“, „ETL“, „WX“ — Lazarui nebuvo nieko žinoma.

Robertas Lazaras išskrido iš Makarenos oro uosto Las Vege ir nusileido Zonoje 51, kuri yra slapta vyriausybinė bazė poligone Nevadoje. Zona 51 yra maždaug už 125 mylių į šiaurę nuo Las Vego netoliese išdžiūvusio Grum Leiko ežero. Iš tenai mokslininkas buvo pervežtas į dar labiau įslaptintą vietą, esančią maždaug už 15 mylių į pietus nuo Zonos 51. Ši vieta vadinasi S4. Zona S4 yra šalia išdžiūvusio Pepus Leiko ežero.

Ši išdžiūvusių ežerų rajono nuotrauka padaryta iš sovietų žvalgybinio palydovo 1988 m. liepos 17 d. ryte. Nieko keisto nėra, kad šiuo rajonu domėjosi ir Sovietų Sąjunga, nes amerikiečiai viską, kas vyko zonoje S4, laikė paslaptyje. Tiesa, JAV buvo žinoma, kad 180 mylių aukštyje virš slaptų bazių skraido palydovas-šnipas. Nuotraukos darytos KFA -1000 kamera. Jos charakteristikos:

-    apimamas plotas - 80 x 100 km;

-    skiriamoji geba - 5 m.

Šiandien tokia aparatūra jau laikoma primityvia.

Iki Roberto Lazaro pasirodymo žiniasklaidoje sovietų palydovai Zoną 51 ir Zoną S4 fotografuodavo tris kartus per mėnesį. Po to, kai Lazaras televizijos laidoje papasakojo apie Zonoje S4 vykdomus projektus, Sovietų Sąjunga išdžiūvusių ežerų rajonus ėmė fotografuoti beveik kiekvieną dieną. Iš pradžių SSRS susidomėjimą šiuo rajonu Nevadoje kėlė informacija apie Zonoje 51 vykdomus „Stealth“ ir „SR71“ projektus. Iš tiesų, ateivių technologijos buvo tiriamos ir įgyvendinamos ne tenai, o Zonoje S4.

Kai autobusas su bazės darbuotojais įvažiavo į Zoną S4, pro užtemdytus langus Lazarui pavyko pamatyti į kairę nuo kelio kalne įrengtus angarus. Prie paskutiniojo, devintojo, angaro autobusas staigiai pasuko į kairę ir sustojo.

Iš autobuso išlipusius keleivius pasitiko sargybiniai su piktais šunimis.

Nors šunys buvo iššiepę dantis, bandė nutrūkti nuo pavadžio, tačiau jie nelojo. Visiems šunims buvo pašalintos balso stygos, kad niekas jų neaptiktų pagal jų lojimą ar urzgimą. Praėjus sargybą Lazaras su bendrakeleiviais priėjo prie vienintelių kalne išpjautų durų. Tai buvo įėjimas į S4 bazės požeminį tyrimo kompleksą. Už durų buvo mažas tuščias kambarys su vienu sargybiniu. Kitoje patalpoje atvykusieji buvo apžiūrėti, patikrinti jų rūbai, krepšiai, po to jiems buvo leista eiti toliau. Ilgas koridorius vedė prie angarų durų valdymo pulto, laboratorijų, medicinos punkto ir kitų patalpų. Jose mokslininkai vykdė ne tik fizikinius-techninius tyrimus, bet ir susipažino su įvairia informacija, susijusia su ateiviais iš kosmoso. Kaip pasakojo Lazaras, evoliuciją Žemėje ateiviai kontroliuoja jau ne vieną tūkstantį metų, o pastaruosius 15 metų tarp jų ir S4 bazės mokslininkų vyksta tiesioginis apsikeitimas technologijomis.

Durys, pro kurias galima patekti į požeminį kompleksą, stovi 90-ies laipsnių kampu angarų atžvilgiu. Schemoje pavaizduotas angaras - paskutinis (artimiausias įėjimui) šioje eilėje. Jame yra „lėkštė“, kurią Lazaras galėjo tirti. Dešimties tonų keliamosios galios kranas, esantis angare, galėjo ją iškelti į išorę. Ne kartą buvo atliekami aparato skrydžio bandymai, tačiau juos Lazaras galėjo stebėti tik iš angaro. Dėl lygaus paviršiaus ir aptakios formos jis skraidančią lėkštę pavadino „sportiniu modeliu“.

Variklių sistemų laboratorija - pagrindinė Lazaro darbo vieta, kurioje jis dirbo kartu su mokslininku Bariu Kastilju. Jų pora neturėjo jokių kontaktų su kitomis tyrėjų grupėmis. Visi judėjimai bazėje buvo griežtai kontroliuojami. Netgi į tualetą Lazarą lydėdavo du augaloti sargybiniai. Ataskaitų kambaryje buvo surinkta įvairi slapta medžiaga. Lazaras pasakojo: „Kai patekau į S4, mane nuvedė į mažą kambarėlį, kuriame stovėjo stalas, kėdė ir apie 120 tyrimų ataskaitų mėlynos spalvos aplankuose. Medžiaga buvo susijusi su labai plačiu tyrimų spektru. Bet kuris mokslininkas galėjo rasti ką nors naudingą projektui, kuriame jis dirbo“. Projektas „Galilėjus“, kuriame dirbo Lazaras, buvo skirtas skraidančios lėkštės variklių fizikos ir mechanikos tyrimams. Skaitydamas kitų tyrėjų, dirbančių tame pačiame projekte, ataskaitas, Lazaras aptiko savo teorinių prielaidų patvirtinimus. Jo dėmesį patraukė projektai „Sidekick“ ir „Looking Glass“, nes juose buvo nagrinėjama gravitacijos jėgos problema, o Lazaras dirbo kaip tik šioje srityje. Pirmasis
projektas buvo susijęs su spindulinio ginklo tyrimais, o antrasis - visiems matomu anomaliu gravitacijos efektu.

Daugelio to, kas randasi šalia jo laboratorijos, Lazaras taip ir nesužinojo. Savo piešinyje jis paliko daug klaustukų. Pirmąją atvykimo į S4 dieną Lazaras buvo nuvestas į medicinos punktą. Ten buvo patikrintos jo alerginės reakcijos, o po to davė išgerti kažkokio skysčio. Gydytojas pasakė, kad tai sustiprins jo imuninę sistemą nuo nežemiškų daiktų, su kuriais jam teks susidurti, poveikio. Naktį Lazaro pilve prasidėjo spazmai, be abejo, susiję su šia procedūra. Lazaro vadovu buvo Denis Marianis. Būtent jo vardą pasirinko mokslininkas savo pseudonimu savo pirmajame viešame pasirodyme. Marianis su Lazaru susitiko bendrovėje EG&G (Edgerton, Germeshausen ir Grier), kur su juo pakalbėjo ir pasiūlė pasidarbuoti S4 bazėje. Tuo metu bendrovė EG&G buvo įsikūrusi Makarenos oro uoste Las Vege. Dabartiniu metu bendrovė įsikūrusi saugesnėje vietoje - Nelio bazės, priklausančios JAV karinėms oro pajėgoms, teritorijoje.

Dar vienas žmogus, su kuriuo Lazaras S4 bazėje turėjo kontaktą, buvo Renė. Jo statusas, specialybė ir buvimo bazėje trukmė Lazarui buvo nežinomi. Iš viso tuo metu buvo 22 žmonės, kurių leidime buvo nurodyta žymė „S4“.

S4 bazėje vyko visų skraidančių lėkščių technologinių sričių tyrimai. Lazaras sprendė šių aparatų judėjimo fizikinio pagrindimo klausimais. Jis, kaip ir kiti tyrinėtojai, mano, kad visą esmę sudaro gravitacijos jėgos ir jų valdymo būdai. Erdvės ir laiko sistemos pagrindą sudaro gravitacinis tarpusavio poveikis, todėl išmokus jį valdyti, bus galima laisvai keisti sistemą, kitais žodžiais tariant - persikelti joje. Skraidančios lėkštės varikliai kaip tik ir sukuria įvairias gravitacines bangas, kurios keičia traukos lauką.

Gravitacinio lauko keitimas nereiškia vien tik skraidančios lėkštės traukos ir stūmimo jėgų pakeitimo. Visų pirma, yra iškreipiama erdvė. Tokie stebimi NSO tenomenai, kaip staigus dingimas, posūkiai

praktiškai neįmanomu greičiu, formos ir spalvos kitimas, vyksta dėl erdvės, esančios šalia NSO iškraipymo. Norint patekti iš vieno erdvėje esančio taško j kitą, reikia taip iškreipti erdvę, kad šie taškai maksimaliai priartėtų vienas prie kito.

Robertas Lazaras tyrinėjimuose didelį dėmesį kreipė ne tik į banginės fizikos reiškinius, bet ir tyrė gravitacinės energijos šaltinį. Šiame projekte dalyvavo ir sovietų mokslininkai. Lazaras pirmasis padarė išvadą, kad energijos šaltinis yra 115-as elementas iš Mendelejevo cheminių elementų lentelės. Iš karto po šio atradimo sovietų mokslininkai iš S4 bazės buvo išvaryti. Tačiau patį mechanizmą, kaip 115-as elementas priverčia judėti skraidančią lėkštę, S4 bazės mokslininkams nepavyko iki galo atskleisti.

Lazaro pranešimas apie S4 bazėje saugomas 115-o elemento atsargas yra ne mažiau intriguojantis nei jo pranešimas apie pačius ateivių skraidančius aparatus. Žemėje šis ypač sunkus elementas gryname pavidale neegzistuoja, mokslas kol kas jo negali kokiu nors būdu išgauti. Elementai su trijų skaitmenų numeriais išgaunami dirbtiniu būdu greitintuvuose, tačiau jie yra ypač nepatvarūs ir egzistuoja tik labai mažas sekundės dalis. Tačiau mokslininkų skaičiavimai rodo, kad turi egzistuoti taip vadinama „transuraninė stabilumo sala“, kuriai galima priskirti 114-ą ir 115-ą elementus. Tai reiškia, kad jie nesuirdami gali egzistuoti gana ilgą laiką.

Projektai, kuriuose dalyvavo Lazaras, vyko atkuriamosios inžinerijos programos, pradėtos 1979-ais metais, rėmuose.

Tais metais tarp bazės administracijos ir ateivių kilo konfliktas. Pagal sutartį ateiviai užėmė tam tikrą bazės dalį, vykdydami su mokslininkais bendrus tyrimus ir perduodami jiems savo technologijas. Kartą, nežiūrint į ateivių perspėjimus, sargyba pernelyg susiaurino žiedą, apsupusį tyrimo vietą. Visi sargybiniai buvo nužudyti. Ta pati lemtis ištiko ir pasiųstą pastiprinimą.

Žuvo 44 kariškiai. Ateiviai taip pat nužudė mokslininką, kuriam perteikinėjo savo žinias, ir pasišalino iš bazės. Prieš išskrisdami jie pasakė, kad dar sugrįš, ir nurodė savo sugrįžimo datą. Tačiau tai buvo skaičius iš dviejų skaitmenų - 16xx. Du paskutiniai skaičiai nėra žinomi, o Lazaras neturi jokių minčių, ką tai galėtų reikšti.

Šių ateivių, kurie dažnai vadinami Pilkaisiais, išvaizda gana gerai aprašyta kituose šaltiniuose. Lazaras pažymi kai kurias detales. Ateivio krūtinėje yra vienas didelis tamsios spalvos organas, savo forma primenantis kriaušę. Jame yra širdis, plaučiai, skrandis, kiti organai, kurių funkcijos mums nėra žinomos. Ploname kakle matosi atskiri raumenys.

Klausos organai neturi ausų kaušelių. Tai leido padaryti prielaidą, kad ateiviai tarpusavyje bendrauja telepatiškai. Iš tikrųjų, jie gali naudotis žymiai aukštesnio dažnio garsus, nei žmonės. Labiau išsivysčiusioms būtybėms tai visiškai logiška, nes kuo aukštesnis dažnis, tuo daugiau informacijos galima perduoti per laiko vienetą. Ateivių gimtinė yra žvaigždžių sistema Tinklelio žvaigždyne. Sistemą sudaro dvi žvaigždės - Zeta Retuculi 1 ir Zeta Retuculi 2, aplink kurias sukasi planetos. Pagal mėlynuose segtuvuose esančią informaciją ateiviai, kurie lankėsi Zonoje S4, atkeliavo iš Zeta Retuculi 2 ketvirtosios planetos.

Ateiviai kosminius kūnus pažymi labai paprastai. Iš pradžių suteikia pavadinimą žvaigždei, o planetas numeruoja pagal jų atstumą nuo žvaigždės.
Pavyzdžiui, mūsų Saulė pavadinta Sol, Žemė - Sol 3, toliau esantis Marsas - Sol 4.

Dviguba Zeta Retuculi žvaigždžių sistema nuo Žemės nutolusi 37 šviesmečius ir matoma tik Pietų pusrutulyje. Ateivių planeta, kaip ir Žemė, sukasi aplink savo ašį. Viena diena joje trunka apie 90 Žemės valandų.

Ateiviai tvirtina, kad jie visiškai kontroliuoja ir koreguoja žmonijos evoliuciją, nukreipdami ją reikiama kryptimi. Jų teigimu, per pastaruosius 10 tūkstančių metų buvo 65 tokio įsikišimo į evoliucijos procesą atvejai. Tai vyksta lygiais laiko tarpais, kas 150 metų. Į žmones ateiviai žiūri kaip į genetinį konteinerį, panašiai taip mus ir vadina. Pagrindinis instrumentas, keičiantis žmonių DNR, yra virusas, nes tai yra vienintelis organizmas, galintis perduoti žmogui naują genetinį kodą.

Siekiant apsaugoti „konteinerius“ nuo sunaikinimo į Žemę buvo atneštos religijos. Ateiviai taip pat tvirtina, kad gali slapta paveikti žmonių psichiką. Geriausiai tai pavyksta padaryti, kai žmonės būna atsipalaidavę, ramybės būsenoje, o geriausiai - kai miega. Esant aktyviai sąmonei šis metodas neveikia.

Lazaras, komentuodamas informaciją, kurią aptiko mėlynuosiuose segtuvuose, pažymi, jog tuo atveju, jeigu visa ateivių pateikta informacija buvo teisingai suprasta ir užrašyta, tai visiškai nereiškia, kad ši informacija yra teisinga. Visa tai yra tik žodžiai, kurie iš tikrųjų gali būti sąmoningu ateivių melu.

Bazėje pasiliko ateivių įranga ir technologijos, kurias nuo to laiko mokslininkai ištyrė savarankiškai, bandydami suprasti jų veikimo principus ir atkurti Žemės sąlygomis. Kai kurie atkuriamosios inžinerijos rezultatai panaudoti moksliniams-techniniams pasiekimams, ypač susijusiems su karo pramone.

Roberto Lazaro istorija įaudrino ne tik ufologų bendruomenę, bet ir dėl savo specifinės informacijos sukėlė daug triukšmo tarp mokslininkų ir eilinių planetos gyventojų. Istorija apie ypač slaptą bazę S4 nepaliko abejingų. Atsirado Lazaro šalininkų, jį palaikančių, tačiau atsirado ir priešininkų, teigiančių, kad visa tai yra grynas prasimanymas.