Svetainėje sukaupta daugiau nei 1000 sveikatos patarimų. Ieškokite patarimų ir ne tik:

Pagrindinis » Kategorija: Mistinės būtybės » Peržiūrų: (1.0K) Komentarų: (0) (30.10.2017 - 17:36)

Agia Napos pabaisa

Kipro gyventojai pasakoja, kad jūroje netoliese Agia Napos miesto nuo senų laikų gyvena pabaisa. Senovės graikai pabaisą vadino Scile, ją savo kūrinyje “Odisėja” įamžino garsusis poetas Homeras. Yra teigiama, kad nuo tų laikų monstro charakteris pasikeitė, jis daugiau nebepuola žmonių. Nebent kartais sudrasko žvejų tinklus. Dėl to pabaisa dabar vadinama “To Filiko Teras”, kad galima išversti kaip “draugiška pabaisa”.

Agia Napos pabaisa

Nėra jokių patikimų monstro egzistavimo įrodymų, išskyrus vietinių gyventojų pasakojimus ir turistams rodomas nuotraukas, kuriose matomi neryškūs siluetai. Kad ir kaip yra iš tikrųjų, tačiau Agia Napos pabaisa figūruoja praktiškai kiekviename turistiniame lankstinuke, pasakojančiame apie rytinės Kipro pakrantės įžymybes. O juk yra žinoma, kad nėra dūmų be ugnies.

Neseniai viename interneto portale pasirodė istorija, kurią žurnalistui papasakojo vienas povandeninio nardymo mėgėjas. Šis vyras panoro likti nežinomu, todėl jį vadinsime ponu A. Prieš porą metų ponas A. poilsiavo Kipre Agia Napoje. Ši vieta vyrą domino dėl to, kad jis yra povandeninio nardymo mėgėjas. O Greko iškyšulio rajone per tūkstančius metų jūra ir vėjas kranto uolose sukūrė didžiulius povandeninius urvus.

Ponas A., mėgstantis ekstremalius pojūčius, nusprendė patyrinėti keletą urvų. Žinoma, jis girdėjo, kad prie Greko iškyšulio neretai matoma pabaisa, kuri, gali būti, gyvena šiuose urvuose. Tačiau vyras šiais pasakojimais netikėjo. Jo logika buvo tokia: Kipro gyventojų manymu, kiekvienas save gerbiantis
vandens telkinys privalo turėti savo monstrą. Štai todėl jie ir nusprendė, kad Viduržemio jūra yra kur kas didesnė už Loch Neso ežerą Škotijoje, ir sugalvojo savo kriptidą su žymiai senesne istorija nei Nesės.

Vieną rytą ponas A. išsinuomotu kateriu išplaukė prie Greko iškyšulio. Oras buvo nuostabus: danguje nebuvo nė debesėlio, jūroje - visiškas štilis. Katerio savininkas netoli paslaptingųjų urvų išmetė inkarą, nardytojas užsidėjo akvalangą ir pasinėrė į jūrą.

Ponas A., plaukdamas tarp koralų ir išbaidydamas įvairiaspalvių žuvyčių būrius, priartėjo prie tamsios urvo, esančio uoloje, angos. Netikėtai iš angos išlindo... krokodilo snukis. Į nardytoją įsistebeilijo didžiulės juodos akys. Vyras taip apstulbo, kad vos iš dantų nepaleido kandiklio. Jis ne tiek išsigando, kiek apstulbo. Juk krokodilas - gėlųjų vandenų gyventojas. Kaip jis atsirado jūroje?

O „krokodilas“ tuo metu neskubėdamas išlindo iš urvo ir lėtai nuplaukė link nardytojo. Ponas A. pamatė, koks jis didelis - kokių dešimties metrų ilgio ar net ilgesnis. Ir tai visiškai ne krokodilas! Kūnas storas, panašus į statinę, tarsi kiaulės. Ant nugaros - iš plokštelių sudaryta ketera. O uodega - kaip delfino. Visa tai vyras tik vėliau pastebėjo. O iš pradžių jis matė tik pražiotus nasrus su didžiuliais aštriais dantimis.

Nardytoją apėmė tokia baimė, kad jis negalėjo net pajudėti, galvojo, kad artinasi galas. O pabaisa kuo ramiausiai praplaukė šalia vyro, netgi švelniai jį stumtelėjo savo žvynuotu kūnu.

Ponas A. neatsimena, kaip vėl atsidūrė kateryje. Jis dar ilgai negalėjo atsigauti po to, ką patyrė vandenyje. Tačiau apmaudžiausia tai, kad turistai ir vietiniai gyventojai, kuriems papasakojo apie šį įvykį, manė, kad jis visa tai prasimanė.

Juo patikėjo tik vienas vietinis gyventojas, kurio vardas yra Zopiras. Pasirodo, jam kažkada irgi teko susidurti su pabaisa. Prieš keletą metų Zopiras su sūnumis išplaukė į jūrą. Jie išmetė tinklus ir ėmė laukti laimikio. Staiga tinklą kažkas taip stipriai trūktelėjo, kad visą įrangą vos nenutempė į jūrą.

Agia Napos pabaisa

Iš pradžių žvejai pamanė, kad į tinklą pateko didelis ryklys. Po truputį ėmė traukti tinklą į laivelį. Ir štai tuomet pamatė kažkokį didžiulį gyvį. Vanduo suputojo, iš vandens išniro galva ant ilgo lankstaus kaklo.

Pabaisa piktai sušnypštė ant žvejų, klaktelėjo dantytais žabtais ir dingo gelmėje, nusitempdama su savimi tinklo liekanas. Apie jokią žvejybą daugiau nebuvo galima net pagalvoti. Žvejai skubiai iškėlė inkarą ir visu greičiu pasileido į krantą.

Negalima nepastebėti, kad pono A. ir Zopiro pateikti pabaisų apibūdinimai skiriasi. Nardytojo matytas monstras buvo panašus į krokodilą, o graikas pamatė kažkokį gyvį, panašų į pleziozaurą - Nesės giminaitį. Arba kažkuris iš šių vyrų meluoja, arba baimės pilnos akys skirtingai matė tą patį gyvūną. Juk negali šalia tankiai gyvenamos salos nepastebėti gyventi du didžiuliai gyvūnai!

O jeigu monstras vis tik gyvena Viduržemio jūroje, kodėl jis nė karto nėra užpuolęs žmonių? Gal jis labiau mėgsta žuvį ar minta tik jūros augmenija?

Tačiau taip buvo ne visuomet. Kipro gyventojai savo monstrą tapatina su mistine Scile, kuri antikos laikais rydavo jūrų keliautojus, neatsargiai priplaukusius prie jos gyvenamos uolos.

Homeras „Odisėjoje“ pabaisą aprašo maždaug taip. Scilės uola aštrią viršūne buvo iškilusi aukštai į dangų ir visada buvo uždengta tamsių debesų. Užlipti į viršūnę nebuvo įmanoma, nes jos paviršius buvo lygus ir labai status. Uolos viduryje tokiame aukštyje, iki kurio nesiekė net iš lanko paleista strėlė, žiojėjo urvas, kurio tamsi anga buvo nukreipta į vakarus: šiame urve gyveno Scilė. Pabaisa turėjo 12 kojų, ant šešių ilgų lanksčių kaklų buvo po vieną galvą.

Pabaisos nasruose spindėjo trys eilės tankiai suaugusių aštrių dantų. Ji, būdama šalia urvo angos, visomis šešiomis galvomis žvalgėsi grobio. Nusileidusi į jūrą, ji gaudė užsižiopsojusius delfinus ir kitus jūros gyventojus. Kai šalia uolos plaukdavo laivas, Scilė netikėtai išnirdavo iš vandens ir, pražiojusi visus nasrus, iš karto nusitempdavo po šešis žmones iš laivo. Būtent taip ji suėdė šešis su Odisėjumi keliavusius jūreivius.

Sprendžiant iš aprašymo, Agia Napos pabaisa nelabai primena Homero aprašytosios Scilės. Gal aklasis poetas pasižymėjo nepaprasta vaizduote arba per tą laiką Scilė pati pasikeitė?

Tik niekaip nesuprantama, kodėl iki šiol nėra nė vienos ryškios nuotraukos ar kitų nepaneigiamų Agia Napos pabaisos egzistavimo įrodymų. Atrodo, šiame Viduržemio jūros rajone neliko nė vieno neištirto kampelio, tokiam didžiuliam padarui paprasčiausiai nėra kur pasislėpti. Nebent tik povandeniniuose urvuose. Nors nardytojai juos gana detaliai yra ištyrinėję, tačiau yra tokių užkampių, į kuriuos jie kol kas nesugebėjo ar nesiryžo patekti.

Yra hipotezė, kad mūsų planetos gelmėse yra didžiulės vandeniu užpildytos ertmės. Jos driekiasi tūkstančius kilometrų. Gali būti, kad šiuose urvuose išliko priešistoriniai gyvūnai. Juk galima daryti prielaidą, kad ropliai kartais palieka savo įprastas gyvenamąsias vietas ir išneria mūsų pasaulyje, tačiau iš karto grįžta atgal, vos tik pajunta žmonių dėmesio ženklus. Tai reiškia, kad Nesė laisvai gali nukeliauti iki Kipro pakrantės, o Viduržemio jūros monstras išnirti kur nors Sibire esančiame ežere.


Taip pat skaitykite:

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!


Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar