Ar bus įminta telekinezės paslaptis?

Sunku įsivaizduoti, koks chaosas kiltų pasaulyje, jeigu visi žmonės įvaldytų telekinezę – tariamą žmogaus sugebėjimą judinti daiktus vien tik minties jėga.

Ore skraidytų brangūs vėriniai, tarpusavyje susidurtų lėkštės su valgiais, plasnotų prabangios suknelės ir šiukšlių pilni kibirai. Krepšinio rungtynėse kamuolys į krepšį įkristų be jokių žaidėjų kombinacijų, kurios padaro šį žaidimą tokį patrauklų. Tikriausiai nieko nebestebintų posakis, kad kepti karveliai patys į burną skrenda (pasaulio paslaptys - paranormal.lt).

Telekinezės fenomenas buvo pradėtas nagrinėti 4-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, nors nemažai metų iki to laikraščiuose ir žurnaluose, dažniausiai rubrikose, kuriuose aprašomi kuriozai, buvo aptinkami pranešimai apie neįtikėtinas žmonių galimybes. Liudininkai tvirtino, kad savo akimis matė, kaip žmonės vien tik savo minties jėga pakeldavo ir ore išlaikydavo puodelius, degtukų dėžutes, pelenines, sulenkdavo varinius šaukštelius, atidarinėjo stalo stalčius, sustabdydavo laikrodžius ar net tramvajus.

Buvo teigiama, kad kai kurie nepaprastų sugebėjimų turintys žmonės gali išsklaidyti debesis ar iššaukti ilgai lauktą lietų. Šios nepaprastos savybės buvo demonstruojamos cirko arenose, turgaus aikštėse, daugeliui žinomų žmonių namuose. Daug žmonių norėjo savo akimis pamatyti šiuos stebuklus.

Sielą stingdančio šalčio atmosfera, kažko antgamtiško ir nežinomo laukimas tarsi iš anksto užprogramuodavo sėkmę tokiems pasirodymams, kurių metu žiūrovai iš tiesų matydavo, kaip į orą pakyla ir pakimba knyga ar cigaras, sustoja laikrodžio švytuoklė, stalu ima riedėti pieštukai.

Telekinezės fenomenas jau seniai jaudina žmonių protus. Nors oficialusis mokslas nepripažįsta šio reiškinio, tačiau nemažai entuziastų yra įsitikinę - jei pavyktų atskleisti telekinezės paslaptį, tai pasisektų atrasti ir netradicinius energijos, kuri taip reikalinga žmonijai, šaltinius.

Žodis „telekinezė“ kilo iš graikų kalbos ir reiškia „judėjimas per atstumą“. Šiuo terminu priimta apibrėžti žmogaus sugebėjimą paveikti fizinius objektus be jokios raumenų jėgos.

Pirmą kartą terminą „telekinezė“ pavartojo 1890-ais metais rusų paranormalių reiškinių tyrinėtojas Aleksandras Aksakovas. Įdomu pažymėti, kad toks sugebėjimas perstumti daiktus, jų neliečiant - tai tik viena šio neištirto reiškinio pusė, kuri vadinasi makrotelekinezė. Kita pusė, ne mažiau intriguojanti - mikrotelekinezė - apima poveikį elektros prietaisams, vandens šildymą, įvairių paviršių suardymą, atvaizdų sukūrimą foto plokštelėse, liuminescencinių lempų uždegimą vien tik žvilgsniu ir daugelį kitokių reiškinių.

Plačiau apie telekinezę pradėta kalbėti XIX amžiaus pabaigoje, kai ypač tapo populiarus spiritizmas, mediumai. Pats žinomiausias žmogus tuo laikotarpiu buvo britas „Jumas“ arba Danielis Houmas. Jumas buvo unikalus žmogus. Jis gimė Škotijoje, o nepaprastos jėgos ir sugebėjimai pasireiškė dar ankstyvame amžiuje. Jumas stebino aplinkinius savo nepaprastais sugebėjimais - vienu metu pasirodydavo ir kaip aiškiaregis, ir kaip psichokinetikas, ir kaip levitatorius ir t.t.

Houmo fenomeną stebėjo daugybė garsių to meto mokslininkų. Pavyzdžiui, Londono Aukščiausiosios karališkosios bendrijos prezidentas fizikas ir chemikas Viljamas Kruksas, kuris buvo laikomas autoritetu mistinių reiškinių tyrimo srityje. Jis aiškiai pasakė, kad ponas Houmas yra mokslui nežinomų faktorių rinkinys.

Vėliau susidomėjimas telekineze pradėjo blėsti, tik 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje susidomėjimas šiuo fenomenu vėl atgijo. Tam didelį impulsą davė nepaprasti rusės Ninelės Kulaginos sugebėjimai. Ji buvo paprasta namų šeimininkė iš tuometinio Leningrado. Tiksliai negalima pasakyti, kada buvo pastebėti moters sugebėjimai, tačiau „Kulaginos fenomenas“ ėmė garsėti 7-o dešimtmečio viduryje. 1968-ais metais SSRS buvo nufilmuoti nespalvoti filmai, kuriuose buvo užfiksuoti jos telekinezės bandymai. Vakaruose šios juostos tapo tikra sensacija.

Eksperimentus, kuriuose dalyvavo Kulagina, stebėjo garsūs mokslininkai, savo srities specialistai - akademikai, profesoriai. Vienas jų, radiolokacijos mokslo atstovas akademikas Kobzaris, manė, kad Kulaginos fenomenas pasireiškia dėl nepaprastai stipraus elektrostatinio lauko, kuris susidaro jos organizme ir kuris judina daiktus. Paskaičiavę lauko, kuris teoriškai galėtų judinti nedidelius daiktus, parametrus, mokslininkai sugebėjo paskaičiuoti elektrostatinio lauko stiprumą, kuris sukurtų reikiamą mechaninę jėgą. Mokslininkus apstulbino skaičiavimų rezultatas - elektrostatinio lauko stiprumas turėjo būti keli šimtai kilovoltų.

Vėliau mokslininkai iškėlė versiją, kad Kulagina sąveikauja su akustinės kilmės jėgos lauku, todėl buvo parengti specialūs prietaisai bandymams. Prie degtukų dėžutės buvo pritvirtintas kondensatorinis mikrofonas - pats jautriausias tais laikais. Vos tik moteris priartino ranką prie degtukų dėžutės ir susikaupė, oscilografe netikėtai atsirado impulsai, kurie staiga dingo. Buvo išardytas mikrofonas. Inžinieriai pastebėjo, kad jis visiškai „pramuštas“, dar daugiau - mikrofono membrana buvo susilydžiusi su pagrindu. Tada buvo panaudotas ne toks jautrus keramikinis mikrofonas, tačiau jis veikė be trukdžių eksperimentų metu. Kai degtukų dėžutė pradėdavo judėti, oscilografe buvo matomi netvarkingi gana aukšti ir statūs impulsai. Tai buvo tikra sensacija - Ninelės Kulaginos rankos skleidė ultragarsą.

Daugybė tyrimų ir bandymų, atliktų tiriant Kulaginos fenomeną, davė ir teigiamų, ir neigiamų rezultatų. Iš vienos pusės, mokslininkams pavyko įsitikinti, kad Kulaginos telekinezės sugebėjimai nėra joks fokusas ar aiški apgavystė, todėl neigti patį šį faktą nebebuvo galima. Tačiau iš kitos pusės, kaip nors moksliškai paaiškinti šį fenomeną taip pat nepavyko.

1973-ųjų metų lapkričio mėnesį vienoje pramoginėje televizijos laidoje pasirodė žmogus, apie kurį jau kitą dieną pradėjo kalbėti visas pasaulis.

Uris Geleris, naktinio klubo Izraelyje šoumenas, pareiškė, kad vien tik savo minties jėga gali keisti materialių objektų fizines savybes, formą ir būseną. Norėdamas įrodyti savo žodžius, jis „sulenkė“ arbatinį šaukštelį, prieš tai jį lengvai patrynęs pirštais. Nuo to laiko apie telekinezę prakalbo visame pasaulyje. O pats Uris Geleris per savo ilgesnę nei 30 metų karjerą tūkstančius kartų daugybės pasirodymų ar televizijos žiūrovų akivaizdoje lankstė metalinius šaukštelius ir kitus daiktus, sustabdydavo veikiančius laikrodžius ar paleisdavo daugybę laiko neveikiančius chronometrus. Jis netgi keletą kartų sustabdė garsųjį Londono Big Beno laikrodį.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kartais Gelerio pasirodymuose pasitaikydavo nesėkmių, kada jis negalėdavo pademonstruoti savo nepaprastų savybių. Pavyzdžiui, taip atsitiko amerikiečio televizijos vedėjo Džonio Karsono laidoje. Būtent šios nesėkmės leidžia skeptikams tvirtinti, kad Uris Geleris naudojo fokusus ar triukus, kuriuos vaizdavo kaip paranormalius reiškinius.

Tačiau Geleriui, kaip ir Kulaginai, parodyti savo nepaprastus sugebėjimus reikdavo labai daug pastangų. Daugybė pasirodymų įvairiose scenose ir televizijos studijose visame pasaulyje baigėsi tuo, kad Uris neteko jėgų, išseko, susirgo labai sunkia depresijos forma. Šiuo metu jis gyvena Londone, tačiau daugiau nebesutinka prieš auditoriją pademonstruoti savo antgamtinius sugebėjimų. Gelerio atveju, kaip ir Kaluginos, mokslo autoritetai nesugeba paaiškinti jo nepaprastos jėgos prigimties.

Įvairūs mokslininkai-entuziastai jau seniai bando išsiaiškinti telekinezės paslaptis. Gana kryptingai ir solidžiai žmonių paranormalių sugebėjimų tyrimai atliekami JAV. Pavyzdžiui, garsiajame Prinstono universitete XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje buvo sukurtas Anomalių reiškinių tyrimų centras. Šiame centre tiriami nukrypimai nuo žinomų gamtos dėsnių ir tie, kurie atsiranda dėl psichinio žmogaus poveikio.

Telekinezės tyrimai atliekami ir anomalių reiškinių tyrimo laboratorijoje, kuriai vadovauja daktaras Robertas Džanas. Šios laboratorijos tyrėjai įrodė, kad žmogus savo psichikos pagalba gali paveikti tam tikrus materialius objektus. Tačiau netgi šios gana solidžios įstaigos mokslininkai kol kas irgi negali tiksliai paaiškinti telekinezės fenomeną.

Dabartiniai mokslininkai neturi tinkamos teorijos, kuri paaiškintų ir praktiškai padėtų panaudoti telekinezės galimybes. Tikriausiai tai, kad vyksta savotiškas trypčiojimas vietoje, kai „stebuklai“ aiškiai matomi, o paaiškinimų jiems nėra, sąlygoja tai, kad nėra sukurtos jokios technologijos sėkmingai panaudoti telekinezės reiškinį. Nieko keisto, kad nėra sukurta jokių biznio planų, kaip tai būtų galima padaryti.

Gal todėl jau paminėto Anomalių reiškinių tyrimo centro internetiniame puslapyje galima perskaityti informaciją, kad pagrindinės instituto laboratorijos uždarytos 2007-ais metais, o paranormalių reiškinių tyrimo darbai sustabdyti...

Kokie yra tikroji telekinezės prigimtis? Ar tai burtai, akių apgavystė, joga, dvasios jėga, o gal tai yra fizinis laukas? Daugelis mano, kad šiame fenomene slepiasi žmogaus galimybės reguliuoti savo nebiologinius energijos srautus ir aktyvuoti nefizinius laukus. Šie teiginiai kardinaliai kertasi su akademinio mokslo autoritetų teiginiais. Šie mokslininkai teigia, kad telekinezės atsiradimo pagrindas, kaip ir kitų antgamtinių žmogaus galių, moksline kalba tariant, „priklauso nuo žmogaus smegenų pusrutulių funkcinės asimetrijos profilio, sustiprėjusio ryšio nervų sistemos sinapsėje, taip pat nuo sugebėjimo suaktyvinti iš karto visų endokrininių liaukų veiklą“.

Yra teigiančių, kad telekinezės fenomenas susijęs su ypač galinga visos žmogaus energetinės struktūros veikla, kai žmogus gali savo subtiliąją energiją srautais nukreipti į supančius daiktus ir į pačią aplinką. Šio teiginio autoriai savo požiūrį grindžia tuo, kad kai kuriais atvejais žmogus gali išmokti paveikti kad ir nedidelius daiktus savo energijos jėga, o tuo tarpu jų oponentai - žmogaus smegenų valdomos asimetrijos teorijos pasekėjai, kol kas nieko nesugebėjo pademonstruoti.

Dažnai susidaro įspūdis, kad dabartiniai mokslininkai dažnai net nebando išmokti valdyti šias jėgas. Jie tarsi iš pašalinio stebėtojo pozicijų bando paaiškinti, ką šia kryptimi veikia kiti.