Bildukas Saragosoje

Paslaptingas balsas, girdimas virtuvėje Ispanijos mieste, sukėlė betvarkę gatvėse ir tapo policijos tyrimo priežastimi.

Nerami virtuvė

1934 m. rugsėjo 27 d. ryte namo, stovinčio Saragosoje, Gaskono de Gotoro gatvėje, gyventojus pažadino garsus juokas. Nustebę žmonės ėmė žvalgytis pro langus, po to išėjo į laiptų aikšteles, tačiau niekur nieko nesimatė. Netrukus iš kažkur sklindantis garsus juokas nutilo. Nuo to laiko gyventojai ne kartą rytais girdėjo keistus garsus, tačiau nustojo kreipti į juos dėmesį.

Antrame aukšte esančiame bute gyveno Antonijus Palazonas su žmona ir dukra. Pas juos dirbdavo tarnaitė - 16-metė Marija Paskuela. Lapkričio 14-os dienos ryte ji šeimininkei pasakė, kad virtuvėje girdisi vyriškas balsas. Izabelė Palazon iš pradžių ja nepatikėjo, tačiau kitą dieną pati išgirdo balsą. Kai tarnaitė užtrenkė malkomis kūrenamos krosnies dureles, iš vidaus pasigirdo balsas:

- Ai, skauda, skauda!

Izabelė ir Marija į virtuvę pasikvietė kaimynus, norėdamos įsitikinti, kad joms nepasivaideno. Kaimynai taip pat išgirdo piktą vyrišką balsą, sklindantį iš dūmtakio. Jis ypač domėjosi tarnaite, vadino ją vardu ir garsiai juokėsi. Dūmtakis ėjo per aštuonis butus ir išėjo į išorę ant šlaitinio stogo, kur nebuvo kur pasislėpti, be to, išėjimas iš palėpės ant stogo buvo užrakintas. Antonijus kreipėsi į policiją. Kai atvyko pareigūnai, balsas vis dar buvo aiškiai girdimas. Karininkas su žarstekliu pamaišė krosnyje, tikėdamasis aptikti balso šaltinį. Netikėtai pasigirdo šūksmai:

- Na tu ir ožys! Juk skauda!

Policininkai apieškojo visą namą

nuo apačios iki pat viršaus, po to visame name išjungė elektrą, manydami, kad kažkur yra paslėptas radijo siųstuvas. Tačiau balsas nenutilo.

- Ar tu nori pinigų? - paklausė vienas policininkas. - Gal tau reikia darbo?

- Ne!

- Tai ko jūs norite, senjore?

- Nieko aš nenoriu. Aš ne senjoras. Ir iš viso, aš nesu žmogus!

Po šio trumpo pokalbio balsas nutilo.

Kitą dieną policininkai į namą atsivedė architektą ir keletą darbininkų su įrankiais. Namas buvo kruopščiai patikrintas, tačiau jokių slaptų patalpų nebuvo aptikta. Darbininkai nupjovė visas ant stogo esančias antenas, aplink namą iškasė griovį, bandydami surasti brėžiniuose nepažymėtų kabelių. Po to jie išplėšė grindis Palazonų virtuvėje. Balsas mandagiai, tačiau su neslepiama ironija komentavo visus šiuos veiksmus. Kai architektas liepė dūmtakyje išmušti skylę ir išmatuoti jo plotį, balsas pasakė:

- Neverta varginti, dūmtakio plotis yra lygiai 20 centimetrų.

Jis buvo teisus.

Ryžtingas šturmas

Kol vyko paieška, aplink namą ėmė rinktis žiopliai. Žmonės užtvėrė gatvę. Tačiau balsas ir toliau kalbėjo. Kai kas nors virtuvėje išjungdavo šviesą, jis sušukdavo:

- Įjunkite šviesą! Aš nieko nematau!

Keletas studentų, pasinaudodami kilusiu ažiotažu, nusprendė pasišaipyti iš žioplinėjančių ir policininkų. Jie baro, esančio namo pirmame aukšte, savininkui davė pinigų ir atsarginiais laiptais užlipo į palėpę. Ten jie apsigaubė paklodėmis, įžiebė rankose laikomus žibintuvėlius ir išėjo ant stogo, vaizduodami vaiduoklius. Minia metėsi link namo, prasidėjo grūstis. Policininkai užblokavo abejus laiptus, vedančius į palėpę, juokdariai atsidūrė spąstuose. Šis pajuokavimas kiekvienam studentui atsiėjo po 50 pesetų.

Lapkričio 24 d. valdžia ėmėsi precedento neturinčių veiksmų. Visi namo gyventojai buvo iškeldinti, o gatvėje stovinti minia išvaikyta lazdomis. Namą iš visų pusių apsupo dešimtys policininkų ir savanorių, kurie nieko neprileido prie namo arčiau 30-ies metrų. Į namą įėjo gydytojai, psichologai ir šventikas, kuris pašlakstė virtuvėje švęsto vandens. Tarsi keršydamas balsas ėmė kalbėti dar daugiau. Iki soties išsityčiojęs iš mokslininkų, nematomas bildukas pareiškė, kad jie jam neįdomūs. Pasidarė tylu.

Po dviejų dienų policijos komisaras Peresas de Sotas spaudos konferencijoje pareiškė, kad balsas daugiau neskamba. Gyventojams buvo leista grįžti į savo butus.

Tačiau tai buvo tik pertrauka. Lapkričio 28-ą dieną balsas vėl pasigirdo. Šį kartą bildukas buvo blogos nuotaikos:

- O štai ir aš. Bailiai. Visi jūs -bailiai. Aš nužudysiu kiekvieną šio prakeikto namo gyventoją.

| grasinimus buvo pažvelgta rimtai. Dvi dienos iki komisaro spaudos konferencijos keletas žmonių surengė spiritizmo seansą. Jie į namą nebuvo įleisti, todėl seansas vyko kaimyniniame name. Jo metu buvo kviečiama „dvasia iš Gaskono de Gotoro gatvės“. Mediume Asunsjona Alvares nugrimzdo į transą, tačiau nespėjo ištarti nė žodžio ir griuvo veidu žemyn. Skubiai iškviesti medikai konstatavo senjoros Alvares mirtį.

Kita žmonių baimės priežastimi buvo namo rūsyje padaryta nuotrauka. Dešiniajame praėjimo kampe buvo matyti kažkas panašaus į labai bjaurų veidą, žiūrintį tiesiai iš sienos. Skeptikai pareiškė, kad tai yra paprasčiausiai šviesos ir šešėlių žaismas. Spiritistai teigė, kad tokie veidai gali susidaryti iš ektoplazmos (klampi substancija, ištekanti iš mediumo kūno) kontakto su anapusiniu pasauliu metu.

Antonijus Palazonas nusprendė, kad jam gana, ir su šeima išvyko iš miesto. Bute liko tik išsigandusi Marija. Policija padarė išvadą, kad mergina neturi jokio ryšio su šiuo nutikimu - kai ją vedė iš virtuvės, iš krosnies vis sklido balsas.

Atsakomosios priemonės

Paslaptingi įvykiai Saragosoje sukėlė didelį susidomėjimą visame pasaulyje. Spaudoje buvo rašoma, kad tirti paslaptingojo reiškinio buvo pakviesti trys detektyvai iš Skotland Jardo. J miestą suvažiavo korespondentai, operatoriai ir šiaip smalsuoliai iš visų šalių. Viena Barselonos radijo stotis paprašė šeimininkų leisti virtuvėje sumontuoti mikrofonus.

Minia, besibūriuojanti aplink namą, vis augo. Lapkričio 30 d. Saragosos provincijos gubernatorius Oteras Mirelesas per radiją paskelbė pranešimą, kviesdamas žmones išsiskirstyti, tačiau šis kvietimas sukėlė atvirkštinį efektą. Lygiai taip pat sureagavo ir žurnalistai į raginimą daugiau nieko neberašyti apie „bilduką“, siekiant kiek nuraminti aistras. Barselonos vyskupas kreipėsi į tikinčiuosius su pamokslu, kuriame kalbėjo apie „pastaruosius laikus“ ir stebuklus.

Naujasis prokuroras (prieš tai buvęs prokuroras buvo nušalintas, nes nesugebėjo įvesti tvarkos) Luisas Fernandas ėmėsi šio reikalo. Gruodžio 3 d. jis paskelbė spaudoje pareiškimą. Jame buvo teigiama, kad balso šaltiniu pasirodė besanti tarnaitė, kuri taip kalbėdavo „nesąmoningos pilvakalbystės“ būdu. Atseit, pati Marija nežino, kad nugrimzta į transą ir tuomet pradeda taip kalbėti.

- Aš pats visa tai mačiau, - dėstė prokuroras. - Mūsų eksperimentai aiškiai parodė, kad „balsas“ - tai aiškiai psichinis fenomenas, pasireiškiantis tik susidarius tam tikroms sąlygoms. Moksliniu požiūriu šis fenomenas nėra vertingas, nes medicinos istorija panašių atvejų žino ne vieną. Kadangi mergina negali tai kontroliuoti, atsakomybės ji išvengs.

Gydytojai bandė prieštarauti, tačiau jiems buvo pasakyta, kad pagrindinis medikų darbo tikslas - padėti atkurti tvarką. Psichiatras Choakinas Himenas Rivjera savo dienoraštyje rašė: „Atsižvelgdamas į tai, kaip klostosi įvykiai, geriausia, ką galėjau padaryti, - užsičiaupti ir laikyti šį reikalą baigtu“.
Visi suprato, kad tarnaitė buvo paprasčiausiai „pakišta“: balsas buvo girdimas tiek jai būnat virtuvėje, tiek jai ten nebūnant. Kai namo gyventojai buvo laikinai iškeldinti, merginos nebuvimas bildukui netrukdė laidyti pašaipius komentarus tyrėjų atžvilgiu.

Vargšė Marija nebuvo suimta, tačiau grasinimai ir smerkiantys žmonių žvilgsniai privertė ją išvykti iš miesto.

Atsisveikinimo gastrolės

Kadangi Palazonų šeima atsisakė sugrįžti į butą, kuriame gyveno, į jį atsikėlė gyventi Gilermas Grivalcha su žmona ir vaikais. Jis, suprantama, žinojo apie tai, kas čia vyko, tačiau tikėjosi, kad „bilduko“ paslaptis yra atskleista. Tačiau praėjo vos kelios dienos, balsas vėl pasigirdo. Jis niekam negrasino, priešingai - linksmino Grivalchos vaikus. Keturmetis Artūras susidraugavo su nematomu balsu ir kalbėdavo su juo ištisas valandas.

- Bildukas nepaprastai mėgo užminti ir spėti mįsles, - prisiminė Artūras Grivalcha, jau būdamas suaugusiu vyru. - Kartą tėvas paklausė, kiek žmonių gyvena bute, bildukas atsakė: „Trylika“. „Tu apsirikai, mūsų dvylika“, - apsidžiaugė tėvas. Bildukas sušuko: „Tu pats apsirikai, jūsų yra trylika!“ Kai tėvas dar kartą atidžiai paskaičiavo, pasirodė, kad balsas buvo teisus. Pirmą kartą tėvas užmiršo priskaičiuoti neseniai gimusį dar vieną kūdikį.

Policija ir toliau patylomis stebėjo butą. Pareigūnai netrukus sužinojo apie keistą berniuko ir anapusinės būtybės draugystę. Kai jie į virtuvę atsinešdavo eilinį prietaisą ir norėdavo išgirsti bilduką, šiam visada atsirišdavo liežuvis, jeigu šalia būdavo Artūras.

1935-ųjų metų sausio mėnesį balsas nutilo ir daugiau jo niekas nebegirdėjo. Saragosos gyventojai iki šiol prisimena šiuos įvykius, sukrėtusius miestą. 1977-ais metais vietoje nugriauto namo, kuriame buvo girdimas paslaptingas balsas, buvo pastatytas šiuolaikinis pastatas. Jis oficialiai buvo pavadintas „Bilduko pastatu“.