Franco Mesmero magnetizmas

XII šimtmetis žmonijai padovanojo ne tik garsius kompozitorius, rašytojus ir mokslininkus, tačiau ir keisčiausius pseudomokslinius veikėjus, kurie tiesiog iš nieko galėjo padaryti genialų atradimą, sukurti daugiapakopę intrigą ar sukelti didžiulį skandalą.

Vienas iš tokių veikėjų buvo Francas Antonas Mesmeris, kuris taip pat yra laikomas šiuolaikinės hipnozės pradininku.

Menų mėgėjas, žmonių žinovas

Busimasis „hipnozės tėvas“ gimė 1734 metais nedideliame Vokietijos miestelyje gerbiamoje jėgerio šeimoje. Kaip buvo tais laikais priimta, mažasis Francas gavo visapusišką išsilavinimą: berniukas mokėsi filosofijos, teisės, teologijos ir retorikos, tačiau galiausiai pasirinko medicininę kryptį. Jis įstojo į Vienos universiteto medicinos mokyklą, tačiau mokėsi be didelio įkvėpimo ir ją baigė, būdamas 32-jų metų, apgindamas disertaciją „Apie žvaigždžių ir planetų įtaką gydomosioms jėgoms“. Vien iš pavadinimo aišku, kad disertacijos tema nebuvo visiškai mediciniška. Darbo turinys egzaminuotojus suglumino: Mesmeris pareiškė, kad žvaigždės gali veikti žmogų paslaptinga jėga, taip vadinamu „pasauliniu fluidu“, perskverbiančiu visą Visatą, tuo pačiu metu ir žmones. Disertacija turėjo mažai ryšio su mokslu, tačiau buvo pilna mistikos, tačiau lieka paslaptimi, kodėl ji buvo priimta. Panašu, kad Mesmeris buvo pakankamai iškalbingas ir sugebėjo komisiją įtikinti savo teisumu.

Gavęs gydytojo laipsnį Mesmeris neskubėjo gilintis į mediciną. Jis susipažino su turtinga našle, sėkmingai susituokė ir ėmė užsiiminėti tuo, kas jam labiausiai patiko, - muzika, namų teatru ir triukšmingų švenčių organizavimu. Nuolatiniais jo salono lankytojais buvo Haidnas, Mocartas, Gliukas ir kiti garsūs to meto kompozitoriai ir muzikantai. Pats šių švenčių šeimininkas grodavo violončele, klavyru, netgi pats pagamino stiklinę armoniką, kurios skambesį gyrė visi svečiai. Jis būtų galėjęs ilgai sukinėtis aukštojoje visuomenėje, jei ne vienas nemalonus siurprizas: Mesmeriui staiga baigėsi pinigai. Tai tikrai nekelia nuostabos, nes šventės, namų teatro
pastatymai ir kitos aukštuomenės išlaidos reikalavo daug lėšų.

Bet kuris kitas būtų nusiminęs, tik ne Mesmeris. Gydytojo diplomas vis dar buvo galiojantis ir todėl jis galėjo užsidirbti pragyvenimui, nors ir ne tokiam prabangiam, kaip anksčiau. Tiesa, Mesmeris norėjo medicininę praktiką susieti su teatrališkumu, o tam reikėjo sugalvoti visiškai naują gydymo būdą. Likimas leido Mesmeriui surasti šį būdą būtent tuomet, kai to reikėjo.

Magnetizmas - Visatos pagrindas

1774 metų vasarą atvykęs anglas kreipėsi į astronomą Maksimilianą Helą (Maximilian Hell), prašydamas pagaminti ypatingos formos magnetą skrandžio skausmams gydyti.

Helas apie neįprastą užsakymą papasakojo Mesmeriui, o šis nedelsdamas nusitvėrė įdomią idėją. Nepraėjo nė mėnuo, ir jis jau buvo išbandęs stebuklingą magnetų poveikį su viena savo paciente. Froilen Esteriam kentėjo nuo migrenos, isterijos priepuolių, traukulių ir vėmimo, jokie Mesmerio skiriami vaistai jai nepadėjo. Tačiau pakako merginai ant krūtinės uždėti keletą stiprių magnetų, ir traukuliai staigiai sustiprėjo, tačiau beveik iš karto liovėsi. Po kelių seansų ligonė buvo visiškai išgijusi, o Mesmeris su savo nauju gydymo būdu pabandė supažindinti savo kolegas. Mokslo bendruomenėje šis pranešimas dėmesio nesulaukė, tačiau tai nesutrukdė Mesmeriui įkurti savo kliniką ir pradėti magnetais gydyti vis daugiau žmonių.

Tam, kad gydymas turėtų mokslinį pagrindą, Mesmeris sukūrė magnetizmo teoriją, pagal kurią viskas aplinkui - nuo gamtos iki gyvų būtybių - yra veikiama magnetinių fluidų. Žmogus yra sveikas, jeigu fluidai jo organizme juda teisingai. Tačiau jeigu magnetinės linijos nors truputį išsikreipia, organizmą apima ligos. Norint jas įveikti, reikia naudoti magnetus, kuriais magnetiniai srautai nukreipiami reikiama kryptimi.

Laikas ėjo, pacientų skaičius augo geometrine progresija, Mesmeris ėmė galvoti apie magnetinių fluidų kaupimą, kas būtų leidę vienu metu gydyti ištisas ligonių grupes. Kiek pamąstęs, jis sugalvojo „sveikatos vonią“ - didelį medinį kubilą, kuriame buvo įleisti buteliai su įmagnetintu vandeniu. Buteliai buvo sujungti su plieno plokštelėmis aplink geležinį lanką, nuo kurio link pacientų nesveikų organų buvo nuvesti laidai. Ligoniai susėsdavo aplink agregatą, liesdami vienas kitą rankomis ir taip užtikrindami geresnį fluidų praeinamumą. Pats Mesmeris seansų metu vaikščiojo aplink pacientų ratelį, kiekvienam jų iš eilės įdėmiai pažvelgdamas į akis.

Šlovė apie gydytoją augo taip sparčiai, jog netrukus stebuklinga vonia nebespėjo gydyti visų norinčiųjų. Tai Mesmerį tik džiugino. Jis įmagnetino visą marmurinį baseiną, o po to ir medžius savo parke, kad fluidai būtų visur aplinkui. Atrodo, visi šie abejones keliantys veiksmai labiau priminė šarlatanizmą, o ne naują žodį medicinoje, tačiau pacientų tai nė trupučio neatbaidė - jų skaičius be paliovos augo.

Sėkmė buvo tokia akivaizdi, kad Bavarijos mokslų akademiją Mesmerį išrinko savo nariu. Tačiau tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai oficialiai buvo pripažinta magnetizuotojo veikla. Publikuotos 27 tezės apie magnetizmą daugiau nė vienoje mokslinėje bendruomenėje nesulaukė jokio dėmesio. Berlyno mokslų akademija Mesmerį pavadino svajotoju, o patį jo gydymo metodą paskelbė klaidingu. Liko guostis tik išgijusių pacientų skaičiumi ir finansine sėkme. Gydymas fluidais ėjo savo ruožtu, tačiau Mesmeriui ramybės nedavė viena nepaaiškinama keistenybė, į kurią jis iš pradžių visiškai neatkreipė dėmesio.

„Tai paties magnetizuotojo jėga“

Kai kurie pacientai stebuklingai išgydavo, dar nepritaikius poveikio magnetais, vien tik po pokalbio su gydytoju. Kartą Mesmeris dirbo su grupe klausą ir balsą praradusių moterų. Pakako jam įdėmiai apžvelgti jas, kai dviem sugrįžo klausa ir balsas, o dar kelios damos pajuto žymų pagerėjimą.

Žinoma, niekas nepastebėjo, kad magnetai dar nebuvo panaudoti, tačiau pats Mesmeris buvo suglumęs. Akivaizdu, jog kai kuriais atvejais gydomąjį poveikį pacientams padarė ne magnetai, kuriems gydytojas priskyrė stebuklingas galias, o pats Mesmeris, jo asmenybė, užburiantis žvilgsnis ir rankų judesiai. Magnetizuotojui trūko tik nedidelio žingsnio padaryti tikrą mokslinį atradimą: įtaiga kartais ligonius veikia geriau už bet kokius vaistus. Tačiau išsigandęs dėl sėkmingai veikiančios gydymo schemos, Mesmeris toliau atkakliai vystė savo idėją apie stebuklingus fluidus, skrodžiančius Visatą.

Visų Europos šalių medikai jį vieningai laikė šarlatanu ir vis drąsiau ėmė pajuokti jo taikomą metodą. Ėmė pasirodyti anoniminiai straipsniai, eilėmis parašyti paskviliai apie apgaviką gydytoją, tačiau atvirai jį niekinti kol kas niekas nesirengė. Tačiau netrukus Mesmerio nedraugams pasitaikė proga stipriai sugadinti gydytojo reputaciją.

Kartą j Mesmerį kreipėsi Marija Terezija fon Paradis, kuri apako dar vaikystėje. Mergina buvo talentinga muzikantė, ją globojo pati impera-torienė. Geriausi Vienos okulistai nesugebėjo padėti Marijai vėl praregėti, jie manė, kad jos aklumas neišgydomas, nes buvo pažeisti regėjimo nervai. Tačiau Mesmeris manė, kad jos liga yra susijusi su isterija, todėl sutiko ją gydyti. Magnetizmas nenuvylė: mergina dalinai vėl pradėjo matyti. Tačiau specialiai sukviestas gydytojų konsiliumas pareiškė, kad regėjimo sugrįžimas pacientei buvo įteigtas, tačiau iš tikrųjų nebuvo jokio pagerėjimo. Dėl to Marija vėl visiškai apako. Kilo didžiulis skandalas.

Mesmeriui teko mesti viską, ką buvo užgyvenęs, palikti pacientus ir išvykti iš Vokietijos. Iš pradžių jis persikėlė į Šveicariją, o dar po kiek laiko atsidūrė Paryžiuje.

Avantiūrinės biografijos finalas

Reikia pripažinti, kad į Paryžių Mesmeris papuolė pačiu tinkamiausiu laiku. Revoliucijos išvakarėse Prancūzijos visuomenė, kaip niekada anksčiau, domėjosi magija, spėjimais ir kitais panašiais dalykais. Stebuklingi vokiečių gydytojo metodai tarp paryžiečių sukėlė tikrą furorą. Mesmerio populiarumas augo kiekvieną dieną, juo domėjosi visi - pradedant paprastais žmonėmis ir baigiant karališkąja pora.

Pats Mesmeris savęs nelaikė jokiu stebukladariu ir savo teorijoje nematė nieko mistiško. Priešingai, jis manė, jog pacientus išgydo, remdamasis griežta moksline teorija, ir labai norėjo sulaukti pripažinimo būtent mokslo pasaulyje. Tačiau Prancūzijos mokslų akademija, iš kolegų Vienoje gavusi neigiamus atsiliepimus apie Mesmerį, visiškai ignoravo abejones keliantį magnetizmą. Nors paties gydytojo sėkmė Prancūzijos salonuose buvo akivaizdi, mokslininkai neskubėjo pripažinti naują gydymo metodą. Liudvikas XVI išleido įsakymą, kuriuo įpareigojo mokslo pasaulį paskelbti galutinę išvadą apie Mesmerio taikomus gydymo metodus. Komisija pateikė tvirtą išvadą, jog jokio magnetizmo nėra, tačiau pažymėjo kai ką gydytojo asmenybėje: „Viską nulemia pats žmogus, magnetizuojantis pacientus... Be abejo, šiuo atveju veikia kažkokia jėga, valdanti žmogaus poelgius ir padaranti juos pavaldžius sau. Tai yra paties magnetizuotojo jėga“.

Sprendimas buvo galutinis ir jis atėmė bet kokią galimybę Mesmeriui sulaukti pripažinimo iš savo kolegų. Netekęs prasmės toliau dirbti, jis išvyko į Šveicariją, apsigyveno mažame miestelyje ir taip nepastebimai nugyveno dar keletą dešimtmečių, jog daugelis manė, kad jis jau seniai yra miręs.

Mesmeriui dar esant gyvam atsirado jo pasekėjų, tačiau jis pats taip ir mirė visų užmirštas. Stefanas Cveigas taip apie jį rašė: „Vargu ar pasaulio istorijoje yra kitas toks pavyzdys, kai iš šlovės viršūnės taip staigiai nukrentama į užmaršties ir nežinomybės bedugnę“.