Magiškasis daktaro Di veidrodis patantis dabartį ir ateitį

Pirmoje XVI amžiaus pusėje Vitenbergo alchemikai pagamino keletą juodų veidrodžių, laikydamiesi kažkokių magiškų ritualų. Liudininkai pasakoja, kad jų pagalba buvo galima stebėti įvykius, vykstančius už šimtų kilometrų, matyti praeitį ir dabartį, įžiūrėti smulkiausias veidrodyje pasirodančių daiktų detales. Šis pasakojimas apie vieno tokio veidrodžio šeimininką.

Dvasias iškviečiantis akmuo

Išliko duomenų apie iki veidrodinio spindesio nušlifuotą juodą kristalą, kuris priklausė legendinei XVI amžiaus antrosios pusės asmenybei Džonui Di (1527-1608) ir vienu metu buvo saugomas Kotonjeno miesto bibliotekoje. Šis veidrodis įėjo į retenybių kolekciją, kurią surinko Horacijus Volpolas iš Stroberihilo. Šis daiktas atrodė kaip nuostabiai juodos spalvos ovalo formos akmens anglies gabalas, puikiai nupoliruotas, įrėmintas, su tamsaus dramblio kaulo rankenėle (mistika - paranormal.lt).

Grafų Piterborų kolekcijoje šis veidrodis buvo saugomas su užrašu: „Juodas akmuo, kurio pagalba daktaras Di iškviesdavo dvasias“. Gana žiaurokos knygos „Cheminis teatras“ autorius Elajus Ašmolas pasakoja: „Šio magiško akmens pagalba galima pamatyti bet kurį veidą, reikia tik panorėti. Visai nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje jis bebūtų, jis gali būti netgi urvuose giliai po žeme“.

Yra žinoma, kad niekas nei iš Piterborų, nei iš Volpolų giminės nebandė pasinaudoti šiuo veidrodžiu, bijodami užsitraukti bėdą. Atsitiko taip, kad 1842-ais metais Volpolų kolekcija buvo parduota aukcione. Kristalą už 12 svarų sterlingų nupirko žmogus, kuris nepanoro atskleisti savo tapatybės…

Karališkojo astrologo pranašystės

Kas toks buvo daktaras Di, šlovė apie kurį XVI-XVII amžių sandūroje buvo paplitusi visoje Europoje? Ne vienos šalies valdovas norėjo pasikviesti daktarą Di į savo rūmus patarėju, žadėdamas puikų atlyginimą.

Karaliaus Henriko VIII dvaro karininko sūnus gimė Velse. Būdamas 15-os metų amžiaus įstojo mokytis į koledžą Kembridže. Vėliau studijas tęsė Olandijoje ir Belgijoje. Dar būdamas visai jaunas, geometrijos mokino patį Šventosios Romos imperatorių Karolį V. Būdamas 23-ių metų amžiaus jau skaitė matematikos paskaitas Paryžiuje.

Puikus astronomas ir matematikas, eksperimentatorius, klasikinės filologijos ir kalbų žinovas, senovinių rankraščių kolekcionierius, didžiausios Europoje asmeninės bibliotekos savininkas, aiškiaregys, filosofas, žmogus, kuriam užteko vos 2 valandų miego per parą – tai dar nepilna šios paslaptingos asmenybės charakteristika.

Kai Di grįžo į Angliją, jam dar nebuvo 30 metų, tačiau jis jau buvo pripažintas mokslininkas, o Marija I Tiudor paskyrė jį karališkuoju astrologu. Ji visai neseniai atsisėdo į sostą, buvo pačiame jėgų žydėjime, tačiau daktaras Di kažkokiu, tik jam vienam žinomu būdu (horoskopas ar magiškasis veidrodis) sužinojo, kad karalienės valdymas ilgai netruks, ji mirs, nepalikusi įpėdinio, o štai jos netikroji sesuo Elžbieta, kuri tuo metu buvo patekusi karalienės nemalonėn, užims sostą ir taps karaliene. Apie šias Di pranašystes šnipai iš karto pranešė karalienei Marijai I. Karališkasis astrologas buvo suimtas ir įkalintas – „už bandymą valdovo gyvenimą paveikti magija“.

Tačiau astrologo pranašystės išsipildė. Sostas atiteko Elžbietai. Ji visiškai pasitikėjo jaunu mokslininku, vėl jį paskyrė karališkuoju astrologu, netgi savo karūnavimo datą – 1559-ųjų metų sausio 14 d. – pasirinko pagal jo apskaičiavimus. Beveik pusę amžiaus trukęs Elžbietos I valdymas buvo nepaprastai sėkmingas – suklestėjo menas ir mokslas, išsiplėtė prekybiniai ryšiai, padaryti žymūs geografiniai atradimai. Ir šiandien istorikai mano, kad prie šio „renesanso“ prisidėjo ir Džonas Di.

Daktaro Di veidrodis

Karalienė palaikė daktarą. Jis, pasinaudodamas karalienės parama, nemažai nuveikė savo šalies labui. Jis sukūrė teleskopą, parengė pagrindus jūrų navigacijai, pradėjo Anglijos armijoje naudoti binoklius ir stebėjimo vamzdį. Di vienas iš pirmųjų pasiūlė panaudoti Saulės energiją, spindulius fokusuojant didžiuliu veidrodžiu. Mokslininkas dalyvavo reformuojant Grigaliaus kalendorių, parašė geografijos vadovėlį, pasiūlė nulinio meridiano idėją, kuris šiandien žinomas kaip Grinvičo.

Slaptas mago gyvenimas

Apie šią daktaro Di gyvenimo pusę galima spręsti tik iš išlikusių dienoraščių bei autobiografinių traktatų. Pasirodo, garsusis mokslininkas labai rimtai žiūrėjo į okultizmo filosofiją ir magiją. Slaptų organizacijų tyrinėtojų nuomone 1564-ais metais parašyta „Hieroglifų monada“ tapo vėliau susikūrusio Rozenkreicerių ordino idėjine baze. Nemažai laiko daktaras Di skyrė slaptiems mokslams – kabalistikai, numerologijai, alchemijai, astrologijai ir spėjimams.

Jis taip pat studijavo veidrodžių savybes. Apie jo pasiekimus šioje srityje galima spręsti iš labai lakoniško užrašo: „Nesunku pagaminti veidrodį, kuris netgi tada, kai Saulę užstoja debesys, jos energija gali į pelenus paversti bet kokius akmenis ir metalus“. Dabartiniai tyrinėtojai mano, kad mokslininko namuose buvo įrengta kažkoks „veidrodinių vaizdų“ kabinetas.

Didelis, o gal ir pagrindinis daktaro susidomėjimo objektas buvo magiškojo kristalo savybių tyrinėjimas ir spėjimai jo pagalba. Yra išlikę duomenų, kad Di turėjo berilio žiedą, kurio pagalba galėjo reginius matyti ne tik jis pats, bet ir netoliese esantys kiti žmonės. Manoma, kad žiede esantis kristalas buvo apdorotas ypatingu, tik pačiam Di žinomu būdu, apie ką užsiminė savo „Hieroglifų monadoje“: „Graverio ypač dideliu tikslumu apdorotu berilio kristalu bus galima pamatyti viską, kas dedasi žemėje ar vandenyje“.

Garsiojo žiedo, kaip ir juodojo veidrodžio istorija žinoma tik iki 1842-ųjų metų aukciono. Tarp Džono Di relikvijų minimas veidrodis iš nušlifuoto obsidiano (vulkaninio stiklo), kurį atgabeno ispanai iš Meksikos. Manoma, kad kažkada šį akmenį savo pranašystėms naudojo actekų žyniai. Šio veidrodžio savybės buvo tokios nepaprastos, kad net pati karalienė Elžbieta I nukeliavo į mokslininko namus, norėdama pamatyti magiškąjį instrumentą. Išliko duomenys, kad Di niekada nesiskirdavo su veidrodžiu ir jame stebėdavo įvykius, kurie vykdavo net gana dideliu atstumu. Pavyzdžiui, mokslininkas pamatė, kaip pavyduolių sukurstyta minia sudegino jo namus su unikalia senovinių rankraščių kolekcija ir „veidrodinių vaizdų“ kabinetu.

Iš dienoraščio įrašų galima spręsti, kad ypač įsiminė 1581-ųjų metų gegužės 25 diena: „Aš ilgai žiūrėjau į kristalą ir pagaliau pamačiau!“ Ką pamatė mokslininkas? Gal apie tai buvo parašyta kitoje vietoje: „Aš perskaičiau daugybę knygų, išmokau ne vieną kalbą, bendravau su įvairiais žmonėmis, daug dirbau, kad bent akies krašteliu pamatyčiau tikrąjį pažinimą… Tai pamatęs, supratau, kad išmintis negali būti pasiekta vien tik žmogaus pastangomis, viskas Tavo valioje…“

Šviesos dvasia

Tai nutiko 1582-ųjų metų lapkričio mėnesį. Vakarinės maldos metu, kai jau leidosi saulė, lango fone netikėtai atsirado skleidžianti švytėjimą būtybė – berniukas, kurį daktaras Di vėliau pavadino Urieliu, t.y. „šviesos dvasia“. Taip ir liko paslaptyje, apie ką jiedu kalbėjo, tačiau žinoma, kad „angelas“ mokslininkui padovanojo kristalą, kuris buvo „kiaušinio dydžio, perregimas ir užpildytas visomis vaivorykštės spalvomis“. Kaip rašo pats daktaras Di, neužilgo pasirodė arkangelas Mykolas, laikydamas ugnies kalaviją, ir įsakė: „Paimk tai, tačiau kad daugiau nė viena gyva būtybė priėjo neprisiliestų“.

Pats Di angelo padovanoto kristalo pagalba ne visada galėjo iškvieti vaizdinius, todėl į pagalbą kvietė labiau aiškiaregystėje nusimanančius pagalbininkus. Tie, žiūrėdami į kristalo viduje matomus vaizdus, viską pranešinėjo mokslininkui, o šis kruopščiai užrašinėjo. Edvardas Kelis, vienas iš šių padėjėjų, pasakojo: „Kristalo viduryje randasi kažkas panašaus į šviesos blyksnį, kuris panašus į 30-ies colių (76 cm) skersmens rutulį“. Kelis tvirtina, kad švytinčioje sferoje buvo galima matyti kažkokias „dvasiškas būtybes“, kurios Di perdavinėjo įvairias žinias.

Visą likusį gyvenimą – daugiau nei ketvirtį amžiaus – Di niekada nesiskyrė su šia dovana. Mokslininkas teigė, kad iš nežemiškųjų protingų būtybių – elfės Madinos ir angelų Avės ir Rafaelio – išmoko paslaptingos kalbos. Kartą angelai jam kristale parodė kažkokią lentelę su raidėmis, skaičiais ir simboliais. Tai buvo labai keista abėcėlė, kuri iki šiol kelia didžiulį susidomėjimą tyrinėtojų tarpe. Tai buvo nepaprastas daktaro Di išradimas, pirmoji istorijoje žinoma dirbtinė kalba. Pats daktaras šia kalbą vadino „jeno-chiška“, t.y. Jenocho kalba. Šių dienų mokslininkai ją laiko išbaigta sistema su savo abėcėle ir gramatika, o pati kalba nėra panaši nė į vieną Žemės gyventojų naudojamą kalbą. Išliko užrašų, kurios daktaras Di padarė šia kalba, fragmentai. Mokslininkai mano, kad šiuose užrašuose perteikiamos matematinės žinios, kurių lygis žymiai lenkė ano meto žinias.

Stebuklingas „angelo akmuo“ nedingo. Per keturis amžius jis keliavo iš rankų į rankas, o dabar yra saugomas Britų muziejuje. Administracija neduoda leidimo nei ištirti šį kristalą, nei juo pasinaudoti.