Medicina klydo dėl vėžio!

Chirurgija galbūt nužudė daugiau krūties vėžiu sergančiųjų, nei išgelbėjo.

Penki pirmaujantys pasaulio onkologijos ekspertai mano, kad dabartiniai vėžio gydymo metodai, kurie paremti nuomone apie vėžį kaip progresuojančią ir agresyvią ligą, yra netinkami. Todėl gali būti, kad įprastiniai vėžio gydymo būdai, ypač chirurginė intervencija, labiau kenkia, o ne gydo.

Dauguma onkologų sutinka su vyraujančia nuomone, kad vėžys - tai „svetimų priešų įsiveržimo rezultatas", todėl, „norint, kad pacientas pasveiktų, reikia šiuos priešus visiškai sunaikinti", - nurodė Michaelas Retsky'is iš Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos (Harvard School of Public Health) ir Michaelas Baumas iš Karališkosios Marsdeno ligoninės (The Royal Marsden Hospital) ir Londono universiteto koledžo (UCL) medicinos mokyklos. Jiems pritaria dar 3 onkologai. Nors ir nesama šią teoriją palaikančių įrodymų, toks patvirtintas modelis egzistuoja jau nuo 1890 metų. Kaip tik atvirkščiai, yra daug įrodymų (pvz., mamografijos ankstyvosios diagnostikos rezultatai, duomenys apie chemoterapijos, operacijų ir radioterapijos rezultatus), demonstruojančių, kad vėžys yra chaotiška liga. Jai būdingi ir tokie ilgi periodai, kai navikas „snaudžia" (būna pasislėpęs), - sakoma šių specialistų pranešime, kuris paskelbtas 2010 metais.

Krūties vėžio operacija neretai netyčia atliekama ligos latentiniu periodu (t. y. kol ji „snaudžia"). Tokia chirurginė intervencija vėžį iš naujo suaktyvina, jis ima plisti sparčiau (ir neretai-fatališkai). Iš viso taip būna po daugiau nei 50 proc. visų krūties vėžio operacijų.

„Milijonams moterų atliekama ankstyvosios vėžio diagnostikos procedūra ir taikoma chirurginė intervencija, remiantis prielaida apie nenutrūkstamą ligos progresą", - nurodyta pranešime.

Beje, neinvazinė duktalinė (pieno latakų) karcinoma in situ (angl. DCIS), kuri dažnai laikoma ankstyvu krūties vėžio požymiu, iš tikrųjų retai virsta vėžiu. Deja, jei ji aptinkama per mamografijos tyrimą, beveik visada pradedama agresyvi antivėžinė terapija.

„Visuomenėje retai kalbama apie šią paslaptingą DCIS diagnozę, bijant, kad moterys atsisakys mamografijos. Moterų ankstyvoji

vėžio diagnostika yra kai kurių organizacijų svarbiausias tikslas, todėl ši informacija neviešinama, nes jos atskleidimas prieštarautų minėtų organizacijų tikslų siekimui.

Tai tiesiog globėjiška moterų atžvilgiu. Taip sakant: mama(grafija) žino geriau",-aiškina ekspertai.

Pradžioje nedarykite nieko

DCIS paradoksas-tai tik vienas pavyzdys, verčiantis suabejoti vėžio nuolatinio augimo koncepcija. Kitas paradoksas yra tie vėžiu sergantys asmenys, kurie negydomi. Nors tokie atvejai būna reti, per vieną tyrimą, kuris atliktas nuo 1938 iki 1956 metų Ontarijo provincijoje Kanadoje, buvo stebimi vėžiu sergantys asmenys, kurių negydė. Iš beveik 10 tūkst. pacientų tyrėjai išsirinko 145, kuriems nebuvo taikyta jokia antivėžinė terapija.

Vėžio nuolatinio augimo teorija ragina manyti, kad pacientai, kurie negydomi, neišvengiamai mirs, tačiau po 5 metų 35 proc. šių pacientų vis dar buvo gyvi ir vidutiniškai gyveno dar 47 mėnesius, t. y. beveik 4 metus. Beje, 70 proc. asmenų, kuriems vėžys toliau nebeplito, gyveno dar 5 metus. Palyginkime -vidutinis išgyvenamumo rodiklis moterims buvo apie 45 proc., o vyrams - 36 proc.

Operacija

Stebėtina, bet, nedarant visiškai nieko, pacientai gyvena ilgiau nei tie, kurie gydomi įprastiniais vėžio gydymo metodais. Radikalių chirurginių intervencijų-kai navikas pašalinamas su šaknimis, įskaitant limfmazgius, - išgyvenamumo rodiklis yra 25 proc. Ši procedūra jau užleidžia pozicijas daug subtilesnei sisteminei terapijai, kuri remiasi hipoteze, kad vėžio kraujotakoje esama anksčiau, negu jis aptiktas. Deja, sisteminės terapijos rezultatai taip pat nėra geri - krūties naviko sukeltų mirties atvejų skaičius yra tik 8 proc. mažesnis.

Radioterapija

Radioterapija sumažina mirštamumą nuo krūties vėžio 3 proc. Deja, naudą, kokią teikia ši terapija, užgožia jos daroma žala širdžiai. Tiek pat asmenų, kurie lieka gyvi po vėžio gydymo, miršta nuo radioterapijos sukeltų širdies veiklos sutrikimų, ypač jei vėžys diagnozuotas kairėje krūtyje.

Chemoterapija

Ankstesni tyrimai skatino manyti, kad chemoterapija -tai žingsnis į priekį gydant vėžį, tačiau naujausių tyrimų išvados daug kuklesnės. Per vieną tyrimą konstatuota, kad „absoliutus išgyvenamumo naudos" rodiklis tarp moterų, kurios jaunesnės nei 50-ies ir kurioms krūties vėžys palietęs limfmazgius, yra 11 proc., o amžiaus grupėje nuo 50 iki 69 metų-tik 3 proc.

Susidūrę su tokiais nepatenkinamais rezultatais, onkologai nutarė reaguoti į juos taip pat, kaip prieš kelis dešimtmečius pasielgė chirurgai: jei mažai nepadeda, reikia bandyti taikyti daug. Tačiau, pasak M. Retsky'io ir kitų tyrėjų, „didelė chemoterapijos dozė, po kurios tekdavo persodinti kaulų čiulpus, buvo nesėkmė, ir kuo mažiau šis nesėkmingas epizodas minimas krūties vėžio istorijoje, tuo geriau".

Kaip vėžys formuojasi ir plinta

Menka nauda taikant tradicinius vėžio gydymo metodus ragina galvoti: mintis, kad vėžys reiškia agresyvų ir nuolatinį patologinių ląstelių augimą, yra klaidinga. Atidžiai stebint šią ligą, galima matyti, kad ji turi augimo ir ramybės (latentinius) periodus. Tarp krūties vėžiu sergančių pacienčių tyrėjai konstatavo 18 mėnesių trukusį vėžio augimo laikotarpį, po kurio sekė ligos latentinis periodas, kuris tęsėsi ne ilgiau nei 50 mėnesių, Po to navikas vėl augo toliau, pasiekdamas maksimumą per 60 mėnesių, o tada sekė ilga remisija, kuri negydomoms pacientėms tęsėsi net iki 20 metų. Deja, gydymas ir ypač operacija visiškai pakeičia šį modelį.

Onkologų siūlomas naujas modelis rodo naviko raidos skirtingas stadijas. Latentinė stadija dažnai baigiasi, kai koks nors signalas - operacija ar galbūt koks nors nemalonus įvykis gyvenime - sužadina spartų progresą.

Tyrimai apie krūties vėžį rodo, kad moterims, kurios jaunesnės nei 50-ies metų ir kurios operuotos vienus metus po diagnozės nustatymo mamografijos tyrimu, mirštamumo rodiklis buvo aukščiausias trečiais metais. Savo ruožtu tarp moterų, kurios buvo vyresnės nei 50-ies metų ir nepatyrė chirurginės intervencijos, minėtas rodiklis vėliau nepadidėjo. Tai skatina manyti, kad aukšti mirštamumo rodikliai gali būti susiję kaip tik su chirurgine operacija.

Naujas modelis

M. Retsky'is ir jo kolegos siūlo priimti naują vėžio modelį, kuris galėtų pakeisti ikišiolinius ligos valdymo ir gydymo būdus.

Onkologai tvirtina: „Vėžys yra procesas. Atskiri navikai, kurie veikiausiai išsivysto iš vienos ląstelės, nuolat taikosi prie aplinkos."

Mokslininkų siūlomas naujas modelis rodo naviko raidos skirtingas stadijas. Latentinė stadija dažnai baigiasi, kai koks nors signalas - operacija ar galbūt koks nors nemalonus įvykis gyvenime - sužadina spartų progresą. Mokslininkai aiškina: „įvykis, kuris pažeidžia vėžiu sergantįjį, sukuria palankią erdvę staigiam naviko perėjimui iš latentinės fazės į aktyvią."

Pagal naują vėžio modelį, operacijos ir kitokio pobūdžio intervencijos nereikėtų imtis skubos tvarka iškart po diagnozės nustatymo, gi tokios terapijos tinkamiausią laiką reikėtų skirti remiantis stadija, kokioje tuo metu yra navikas. Operaciją būtų galima daryti tik vėžio aktyvioje stadijoje ir net tada būtų reikalinga procedūra, neleidžianti užlieti organizmo signalais, kurie stimuliuoja naujų kraujagyslių formavimąsi (angiogenezę). Taigi, bet kokia nauda iš antivėžinių vaistų (pvz., tamoksifeno) ir chemoterapijos verčiau būtų aiškinama šių medikamentų antiangiogeniniu poveikiu, o ne jų tiesiogine įtaka pačioms vėžinėms ląstelėms.

Autorius: Bryanas Hubbardas

Šaltinis:

1. Cancers, 2010; 2:305-37
2. Can Med Assoc J, 1965; 92:647-51
3. Cancer, 1983; 51:1941-3
4. Lancet, 1992; 339:1-15, 71-85
5. N Engl J Med, 1997; 337:949-55
6. Oncology, 2000; 14:1267-88
7. Ann Oncol, 1997; 8:1075-80
8. Lancet, 2002; 359:909-19