Neįtikėtinas ėdrūnas Šarlis Domeris

1807 metasi viename žurnale išspausdinta žinutė negalėjo nepatraukti skaitytojų dėmesio: “Lione leidžiamame žurnale aprašytos įdomios detalės apie vieną nepaprastą ėdrūną, kuris stebina visus miesto gyventojus. Šio žmogaus vardas yra Šarlis Domeris. Jo skrandis toks nepasotinamas ir virškina, bet kokį maistą taip greitai, kad vargšas Šarlis kiekvieną naktį turi keletą kartų atsikelti pavalgyti. Jeigu nėra pakankamai maisto, jis rūko tabaką ir ryja žolę”.

Tam, kad visuomenė nebūtų šokiruota, žurnalo redaktorius liepė išbraukti pačias žiauriausias detales, nes “vargšas Šarlis” mielai valgė ne tik ramunėles ar kiaulpienes.

Už maistą išdavė tėvynę

Vėliau medikai šį fenomeną pavadino polifagija ir jį siejo su virškinimo sutrikimais, kai žmogus pasižymi ypatingu ėdrumu.

Laimei, tokia anomalija sutinkama labai retai. Žmones, kenčiančius nuo ekstremalios polifagijos formos, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Tuo įdomesnė Šarlio Domerio istorija.

Tiesą sakant, jo tikrasis vardas buvo Karolis Domežas - busimasis ėdrūnas gimė Lenkijoje apie 1778 metus. Būdamas 13-os metų paauglys jis užsiverbavo į Prūsijos armiją. (Paranormalūs reiškiniai: nso, ateiviai, anomalija, mistika, ligos, sveikata, sveikatos patarimai - paranormal.lt)

Kai Prancūzijoje įvyko revoliucija, Austrija ir Prūsija suvienijo savo jėgas ir pasiuntė armiją prieš naują respubliką. Braunšveigo hercogo armija smarkiai kentėjo nuo maisto trūkumo, todėl Domežas, nenorėdamas visą laiką jaustis alkanu, nusprendė pereiti į prancūzų pusę.

Paslapčia prasibrovęs į apsuptą miestą jis pasidavė Tiunvilio garnizono vadui. Prancūzų karininkas pavaišino dezertyrą dideliu arbūzu, kurį Domežas iš karto surijo, nepalikdamas nei kauliukų, nei žievės. Nustebęs karininkas įsakė atnešti dvigubą kareiviško maisto porciją - perbėgėlis viską surijo net nemirktelėjęs.

Tapęs Prancūzijos armijos kariu Šarlis Domeris greitai tapo žinomas. Nežiūrint į tai, kad jam buvo skirtas papildomas maisto davinys, jis niekada sočiai nepavalgydavo, todėl visuomet tarnybos draugų kaulydavo maisto likučių.

Domeris labiausiai mėgo mėsą, tačiau kai alkio jausmas tapdavo nepakeliamas, neatsisakydavo ir augalinio maisto. Jis neatsisakydavo nei bulvių, nei ropių, suvalgydamas didžiulius kiekius. Taip pat nenusisukdavo nuo vaisių, grūdų, netgi paprasčiausios žolės. Kai kuriomis dienomis jis suvalgydavo nuo 1,8 iki 2,3 po kojomis esančio maisto.

Lengviau nužudyti nei išmaitinti

Prancūzų armijos vadovybė naująjį karį pasiuntė tarnauti į linijinį laivą „Ošas“. Kartą į laivą, gabenusį karinį jūrų desantą į Airiją, pataikė priešo patrankos sviedinys, kuris vienam kareiviui nutraukė koją. Domeris čiupo nutrauktą koją ir suleido į ją dantis. Kitas ekipažo narys jėga atėmė koją ir išmetė į jūrą.

1799 metų vasario mėnesį Šarlis Domeris pateko į nelaisvę. Anglai užėmė „Ošą“ su jame esančiais karininkais ir kareiviais bei išsiuntė prancūzus į Liverpulio pakraštyje įrengtą stovyklą karo belaisviams. Ėdrūnas ir čia sugebėjo nustebinti stovyklos vadovybę savo nepasotinamu apetitu. Iš pradžių suvalgė pasiūlytą maisto davinį, tačiau net nepajuto, kad būtų užvalgęs. Tuomet jam paskyrė maisto, kurio kiekis dešimt kartų viršijo nustatytą normą, tikėdamiesi, kad belaisvio skrandis tokio kiekio nesuvirškins.

Nieko panašaus! Domeris ir toliau jautė nepasotinamą alkį. Norėdamas jį numalšinti belaisvis ėmė gaudyti kalėjimo kates. Kai su šiomis buvo baigta, ėdrūnas ėmėsi žiurkių. Liudininkų teigimu mažiausiai 20 graužikų nukeliavo į Šarlio skrandį po to, kai neapdairiai užsuko į jo kamerą.

Per metus, praleistus kalėjime belaisvių stovykloje Domeris surijo 174 katę. Kai labai smarkiai norėdavo valgyti, negaišdavo laiko grobio darinėjimui - paprasčiausiai suvalgydavo visą katę kartu su kailiu. Jo nenustab-dydavo net įbrėžimai, kuriuos kūne palikdavo kniaukiančios katės.

Kartais jis žudydavo vargšus gyvūnus prieš pasiųsdamas juos į savo gerklę. Labiausiai ėdrūnui patiko kepenys, ypač jautienos, o jei būtų galėjęs rinktis tarp termiškai apdorotos ir žalios mėsos, visuomet būtų rinkęsis pastarąją.

Kalėjimo sargybiniai, norėdami asmeniškai įsitikinti belaisvio nepasotinamu apetitu, patys jam atnešdavo nudvėsusių kačių ir žiurkių. Kai ir tai nepadėdavo numalšinti alkio, Domeris valgydavo iš riebalų pagamintas žvakes.

Jis rijo ir vaistus, kuriuos paslapčia išmesdavo stovyklos ligoninės pacientai. Visa tai jis užsigerdavo paprastu vandeniu, visiškai nepaisydamas kalėjimo vadovybės nurodymų jo nevartoti, siekiant išvengti infekcinių ligų.

Stovyklos prižiūrėtojams ir belaisviams gerti buvo duodami silpni alkoholiniai gėrimai - šviesus alus ir atskiestas romas, taip pat kava ir arbata. Domeris nekreipė dėmesio į jokius perspėjimus - jo skrandis virškino viską iš eilės.

Bandomasis triušis

Gandai apie neįprastą belaisvį pasiekė ir aukštesnę vadovybę. J kalėjimą buvo atsiųsta speciali medikų komisija. Jai vadovavo daktaras Džonstonas ir Edinburgo karališkojo medicinos koledžo profesorius daktaras Kokreinas.

1977 metų rugsėjo 17 dienos ryte, 4-ą valandą Domeris buvo pažadintas, dalyvaujant daktarui Džonstonui, admirolui Smitui Čaildui su sūnumi, patikėtiniui Forsteriui ir keliems „gerbiamiems džentelmenams“. Belaisvis buvo pradėtas šerti. Iš pradžių jam davė 1,8 kg žalio karvės tešmens. Šarlis mielai suvalgė šį „delikatesą“. Pusę devynių ryte Domeris gavo antrą porciją - 2,3 kg žalios jautienos, 12 didelių riebalų žvakių, kurios svėrė 453 g ir butelį tamsaus alaus. Po trijų valandų buvo pateikta trečia porcija - 2,3 kg žalios jautienos, 453 g riebalų žvakių ir trys dideli buteliai alaus.

Padėklas po kelių minučių buvo tuščias. Eksperimento metu Domeris jautėsi puikiai: jo pulsas buvo lygus, normali temperatūra, jokio pykinimo. Priešingai, jis buvo linksmas, šoko, rūkė pypkę ir reikalavo dar alaus.

Ekspertai išmatavo belaisvį - Šarlis niekuo neišsiskyrė iš kitų karių. Jis buvo aukšto ūgio (191 cm), normalaus kūno sudėjimo, turėjo ilgus kaštoninius plaukus, veido oda lygi, malonios išvaizdos. Medikai konstatavo, kad Domeris visiškai nemoka skaityti ir rašyti, tačiau tai laikais tai tikrai nebuvo retas reiškinys.

Tačiau svarbiausias dalykas - Šarlis neturėjo jokių protinio atsilikimo požymių. Jo tarnybos ir kameros draugai teigė, kad jis yra visiškai normalus vyras. Pats belaisvis papasakojo, kad visi jo giminės vyrai buvo tvirti, sveiki ir ištvermingi, kentėjo tik nuo raupsų ir didelio apetito. Domeris gerai pakėlė kareiviško gyvenimo sunkumus, įskaitant po kelias dienas trunkančius žygius.

Medikai ištyrė ir belaisvio miegą. Po to, kai jis atsiguldavo apie 8-ą valandą vakare, jam padidėdavo prakaitavimas. Po dviejų valandų jis užmigdavo, tačiau naktį vėl atsibusdavo, jausdamas didžiulį alkį. Tuomet rydavo viską, kas pasitaikydavo po ranka - žvakes, tabaką, duonos plutą. Numalšinęs alkį Šarlis vėl užmigdavo, tačiau neilgam, nes apie 5-6 valandą ryte vėl prabusdavo, jausdamas stiprų širdies plakimą ir didžiulį norą ką nors suvalgyti.

Stebėtojai padarė išvadą, kad Domerio nepasotinamas alkis yra susijęs su gomurio migdolų arba hipo-talamo branduolių veiklos sutrikimu. Dar viena galima priežastis - pernelyg didelis skydliaukės aktyvumas.

Tikslios Domerio ėdrumo priežasties gydytojams nepavyko nustatyti. Taip pat nėra duomenų, kad po mirties jam būtų atliktas skrodimas. Netgi nėra žinoma, kada jis mirė.