Hipnozė ir gyvenimai praeityje

Hipnozė yra labai galinga priemonė, todėl mes negalime garantuoti, kad mums jau viskas žinoma apie jos poveikį ir galimybes. Hipnozė oficialiuose psichologiniuose sluoksniuose turi kiek niūroką reputaciją - ją lydi blogos šlovės šleifas. reikia pripažinti, kad prie to nemažai prisidėjo įvairūs gastroliuojantys hipnotizuotojai, kurie labiau užsiima šou verslu, o ne terapija.

Tačiau nemažai psichoterapeutų ir toliau apdairiai naudoja hipnozę kaip instrumentą, suteikiantį galimybę pasiekti pačius giliausius žmogaus atminties klodus. Ir štai tokių hipnozės seansų metu kai kurie psichoterapeutai pastebėjo labai keistus reiškinius.

Iš pacientų pasąmonės gilumos išplaukė atsiminimai, kurie neturėjo jokių konkrečių sąsajų su jų gyvenimu, tai labiau buvo panašu į atsiminimus iš praėjusio gyvenimo.

Amerikiečių psichoterapeute daktarė Edita Fjorė aprašė, kaip pirmą kartą susidūrė su tokiais prisiminimais, gydydama vieną savo pacientą.

„Jis į mane kreipėsi, - rašė daktarė, - norėdamas, kad padėčiau išspręsti dideles psichologinio pobūdžio problemas seksualinėje sferoje. Kai pacientas buvo hipnozės būsenoje, paprašiau jį nusikelti į savo problemų ištakas. Tuomet jis pasakė: „Prieš du ar tris gyvenimus aš buvau katalikų dvasininku“.

Tai buvo didžiulis netikėtumas. Tačiau daktarė Fjorė buvo profesionalė ir padėjo vyrui atkurti tai,
kaip jis gyveno dvasininko gyvenimą Italijoje XVII amžiuje. Kito susitikimo metu vyras pasakė, kad buvusios problemos jo daugiau nebekamuoja.

Suprantama, daktarė Fjorė nebuvo pirmoji, kuri pastebėjo, kad hipnozė gali sužadinti prisiminimus apie ankstesnius egzistavimus. Pirmas žymus atvejis, sukėlęs didžiulį visuomenės susidomėjimą, buvo XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje JAV pagarsėjusi Braidės Merfi istorija. Ji susijusi su XIX amžiuje Airijoje gyvenusia moterimi.

Braidė Merfi - tai Airijoje Korko mieste XIX amžiuje gyvenusi moteris, kuri ėmė kalbėti per Virdžiniją Tai, šiai esant hipnozės būsenoje. Tai įvyko 1952-ais metais Pueblo mieste Kolorado valstijoje, kai į vietinį verslininką ir hipnotizuotoją mėgėją Morėjų Bernšteiną kreipėsi Virdžinija Tai, kuriai hipnozės metu pavyko sukelti praėjusio gyvenimo atsiminimus.

Bernšteinas su Tai atliko ne vieną hipnozės seansą. Moteris, būdama hipnozės būsenos, dainuodavo airiškas dainas ir prasčiokiška airių kalba pasakojo airių folklorą. Ji visuomet save vadino Braide Merfi.

Anglijoje panašus ažiotažas kilo dėl hipnotizuotojo Arnelo Blokshemo pacientų, kurie hipnozės seansų metu prisimindavo apie buvusius gyvenimus. Apie tai BBC televizijos kompanija sukūrė dokumentinį filmą.

Be abejo, tai labai įdomūs atvejai, kai žmonės, atgaivinę iš labai seniai užsilikusius prisiminimus, papasakoja daugybę keistų ir intymių dalykų iš savo praėjusių gyvenimų. Tiesa yra ir tai, kad šie žmonės susilaukė ne tik didžiulio susidomėjimo, bet ir kritikos bangos.

Vienas iš labiausiai pagarsėjusių Blokshemo pacientų buvo vyras, kuris hipnozės būsenoje prisiminė, kad XVIII amžiuje tarnavo kanonieriumi britų fregatoje, kurioje buvo 32 patrankos ir kuriai vadovavo kapitonas Pirsas.

Atrodo, laivo pavadinimas buvo labai įmantrus ir sunkiai ištariamas. Kaip sakė vyrai, jūrininkai jį vadino „Agiu“. Jis taip ir neprisiminė tikrojo laivo pavadinimo. Gali būti, kad aname gyvenime jūreivis nesugebėjo perskaityti ar ištarti šio pavadinimo. Tai galėjo būti sutrumpintas Agamemnono pavadinimas ar kažkas panašaus į tai.

Pasakodamas prisiminimus vyras naudojo daug senamadiškų frazių ir specialių jūrinių terminų, kurie buvo žinomi tik tos epochos jūrininkams. Jis papasakojo daug smulkmenų iš tų dienų jūreivių gyvenimo: smarvė, kirminais knibždantis maistas, drobiniai rūbai ir pėrimai, kurių, kaip jis sakė, jam pačiam pavyko išvengti, nes mokėjo gerai valdyti patranką.

Vyras pirmojo, o tuo pačiu ir vienintelio hipnozės seanso metu papasakojo dramatišką istoriją apie jūrų mūšį. Jis pasakojo taip aistringai ir pateikė tokių ryškių detalių apie mūšį su prancūzų laivu netoliese Kalė uosto. Jie daug valandų laikė priešininko, slėpdamiesi rytmečio rūke netoliese kranto.

Visi pabūklai buvo parengti, užtaisyti sviediniais. Vieni jūreiviai mojavo smilkstančios įmirkytos smaloje virvės galais, kad jie neužgestų ir juos būtų galime bet kuriuo metu pridėti prie pabūklų degiklio. Laivas plaukiojo pirmyn ir atgal, laukdamas pasirodant prancūzų laivo. Kai pagaliau jis pasirodė, anglų kanonieriai buvo pasirengę mūšiui.

Vyras papasakojo apie šį mūšį. Laivai ėmė artėti vienas prie kito. Mažiau patyrę kanonieriai tiesiog degė nekantrumu, norėdami kuo greičiau atidengti ugnį į priešininką. Vyras pasakojo toliau: „Stok, stok! Lauk įsakymo. Ramiau, vyruti, ramiau - dar ne laikas. Lauk įsakymo, be įsakymo negalima. Duok dagtį! Atsitraukti nuo pabūklo! Ugnis! Užkurkim jiems pirtį! Ugnis! Užtaisyti pabūklą! Greičiau, greičiau! Gerai! Taikykis! Ugnis! O, Dieve, jie kliudė senį Pirsą (pasigirdo siaubo apimto žmogaus riksmas)! Velnias, koja, mano koja (nesąmoningai šaukia ir dejuoja)!“

Pacientas po hipnozės seanso prabudo toks sukrėstas, kad daugiau nebesutiko būti užhipnotizuotu.

Sis pasakojimas buvo toks neįprastas ir toks tikroviškas, kad princas Pilypas ir grafas Mauntbatenas, kurie abu buvo tarnavę karališkajame laivyne, pareikalavo šio labai panašaus į pasakojimą iš ankstesnio gyvenimo magnetofono įrašą.

Jie nurodė Britanijos Admiraliteto istorikams nustatyti laivą, kapitoną ir mūšį. Deja, nors pasakojime buvo pateikta daugybė detalių, to padaryti nepavyko. Ar tai reiškia, kad tai nebuvo tikri prisiminimai apie praėjusį gyvenimą? Gal tai tik fantazija, sustiprinta fragmentais iš knygų, kino filmų? Galutinio sprendimo dar nėra.

Ar galima tikėti prisiminimais hipnozės būsenoje?

Niekas neneigia, kad hipnozė yra naudinga terapinė priemonė. Tačiau ar galima laikyti pasakojimus hipnozės būsenoje objektyvia realybe?

Daktarė Fjorė, pavyzdžiui, nebando tvirtinti, kad viskas, ką papasakojo jos pacientai, yra neginčijama. Mokslininkę domina psichologinė, o ne istorinė tiesa.

Ji domisi tik tuo, kas padeda išgyti ligoniui. Jeigu paciento psichologiniai sutrikimai gydomi ar palengvinami, ieškant problemų reinkarnacijoje, tai jau vien tik to pakanka, kad į tai būtų rimtai žiūrima. Nesvarbu, kad tai neatrodo labai moksliškai, tačiau tai atrodo įdomiai, patraukliai ir nenumaldomai veikia.

Psichiatras Janas Stivensonas seniai jau suprato šį sunkumą. Savo reinkarnacijos reiškinio tyrimuose jis nenaudojo hipnozės. Jis atvirai pripažįsta, kad hipnozės panaudojimas yra labai patrauklus: atrodo, kad hipnozė leidžia sukurti laboratorines sąlygas kontrolei ir palyginimui. Tačiau, kaip aiškina mokslininkas, visa tai yra iliuzija. Niekada negalima kontroliuoti subjekto buvusios patirties su detalėmis, kurios iškyla, užsiminus apie „praėjusius gyvenimus“ - tai gali būti romanai, pjesės, meniniai ar dokumentiniai filmai.

Psichiatras aiškina, kad šie, tariamai, praeityje buvę gyvenimai iškyla, greičiausiai, iš kelių šaltinių: prisiminimai apima subjekto asmenybės fragmentus kartu su fantastine medžiaga, gauta iš kelių šaltinių. Šiems prisiminimams nemažai įtakos daro ir tai, kad pacientui atrodo, jog hipnotizuotojas norėtų tai išgirsti. Tariant kitais žodžiais, pacientas nori įtikti specialistui ir pateikti jam „teisingus“ duomenis.

Stivensonas pridūrė, kad šiais atvejais galimas ir paranormalus elementas, susijęs su aiškiaregyste, telepatija, kažkokios rūšies buvimo ne kūne reiškiniu ar su tikros reinkarnacijos fenomenu. Tačiau visi šie šaltiniai gali egzistuoti vienu metu ir kartu sukurti tokius „atsiminimus“. Toks derinys padeda sukurti rišlią ir nepaprastą istoriją, tačiau tai nėra tikrieji prisiminimai apie praėjusį gyvenimą.

Vis tik visiškai nurašyti atsiminimus taip pat negalima, nors jie ir nėra patikimi, iššaukti hipnozės būsenos. Kas žino, gal kai kurie tikrieji prisiminimai apie praeitus gyvenimus pritraukia visą su tuo susijusią informaciją, kuri metų metus kaupiama ir saugoma atmintyje.

Gali būti, kad subjektas, būdamas hipnozės būsenos, kažkokiu būdu nebesugeba atskirti ribos tarp šių šaltinių ir pateikia visą turimą informaciją, apjungtą j įtikinamą bloką.

Riterio mirtis

Pagal kai kuriuos teiginius, kai kuriems tokiems prisiminimams būdingas ramus orumas be tikrovės pojūčio dramatizmo apnašų. Juos nėra taip jau lengva išbrokuoti ir atmesti.

Vienas toks pavyzdys yra aprašytas daktarės Fjorė archyve. Tai susiję su vienu vyru, kuris pasakojo apie savo dalyvavimą riterių turnyre Anglijoje 1486-ais metais. Ir šis turnyras jam buvo labai nesėkmingas.

„Sėdžiu ant arklio, užsidėjęs šarvus... Aš truputį jaudinuosi, mane truputį pykina“. Pacientas, būdamas hipnozės būsenoje, daktarei Fjorė papasakojo apie akimirkas prieš išeinant į areną riterių turnyre Anglijoje, valdant karaliui Henrikui VII.

Papasakojęs apie tai, kaip nervingai laukė savo eilės, galiausiai vyras ėmė pasakoti apie savo kovą. Staiga jo kūnas stipriai trūktelėjo. Jis pasakė, kad priešininkas ką tik jį numetė nuo arklio. Daktarė Fjorė paklausė, ar jis guli ant žemės.

„Ne, aš atsistojau, tačiau aš esu labiau susigėdęs, nei išsigandęs, tačiau man prieš akis viskas plaukia... Man atrodo, kad esu sužeistas į pilvą“.

Jo priešininkas, vis dar raitas, tuo metu suko ratus aplinkui, laukdamas progos vėzdu pribaigti nuo arklio nukritusį riterį. Pacientas papasakojo apie jam kilusius sunkumus: turėdamas tik kirvį jis, nors ir kaip stengtųsi, negalėtų padaryti didelės žalos raitam priešininkui.

Staiga priešininkas pasuko savo arklį į vyrą. Ir tuomet užsimojo vėzdu, kurio gale ant grandinės buvo pritvirtintas spygliuotas metalinis rutulys. Po akimirkos likusiam be arklio riteriui buvo suduotas mirtinas smūgis.

Daktarės Fjorė paciento veidą iškreipė agonijos grimasa. Ji vyro paklausė, kur šis yra. Silpstančiu balsu jis atsakė: „Aš guliu ant žolės... nieko nejaučiu... tik kažką šilto... ir raudonas kraujas... šiltas kraujas išteka iš mano kūno... ir man atrodo, kad manęs tarsi jau nėra... aš pamačiau baltą šviesą... atrodo, pakilau į orą...“.

Po to pacientas papasakojo apie savo mirtį: „Aš gulėjau veidu žemyn ir po to ėmiau kilti į orą, vis dar būdamas veidu žemyn... kilau vis aukštyn ir aukštyn... iš pradžių pakilau per kokias tris pėdas... po to tiesiog ėmiau kilti aukštyn... tiesiog nuskridau... Visame kūne jaučiu šilumą ir visišką išsivadavimą... Aš matau po manimi esančią vietovę. Aš galiu matyti viską“.