Kodėl reikia valgyti šaltalankių

Šaltalankiai - auksinės uogos. Šaltalankių uogas ir savo spalva, ir sudėtimi galima lyginti su auksu - jų svarba mityboje prilygsta auksui!

Šaltalankių uogos ir jų aliejus vartojami infekcijų profilaktikai, sergant kvėpavimo takų ligomis, regėjimui pagerinti, senėjimo procesams sulėtinti ir bendram organizmo imunitetui stabilizuoti. Labiausiai paplitę dygliuotieji šaltalankiai (Hippophae rhamnoides).

• Uogos yra labai geras ląstelienos šaltinis-100 g šaltalankių turi apie 6 g ląstelienos. Daugiausia tai vandenyje netirpi celiuliozė, bet yra ir vandenyje tirpių pektinų.

• Šaltalankiuose daug karoteno, iš kurio lengva sintetinti vitaminą A, taip pat kai kurių B grupės vitaminų, vitaminų E ir K. Iš mineralinių medžiagų uogose daugiausia kalio, magnio ir vario.

• Šaltalankių uogos tarp kitų išsiskiria jose esančiomis riebalų rūgštimis. Ir šaltalankių uogų minkštime, ir jų sėklose yra vertingų nesočiųjų riebalų rūgščių. Minkštime yra apie 3-5 proc. riebalų, o sėklose - apie 8-18 proc. Vidutiniškai 100 gramų šaltalankių uogų yra 6-11 proc. riebalų.

• Šaltalankiai - vienas gausiausių vitamino C šaltinių, be to, jų sudėtis apsaugo uogas nuo vitamino C oksidavimosi. 100 g uogų būna apie 600 mg vitamino C (jo gali būti netgi daugiau nei 1000 mg), o tai tikrai reikšminga koncentracija.

• Uogose yra organinių rūgščių: obuolių rūgšties, vyno rūgšties, gintaro rūgšties, kurių sudėtis panaši į superuogų spanguolių.

• Šaltalankiuose esančių flavonoidų spektras toks pat, kaip garsiame dviskiaučiame ginkmedyje (Ginkgo biloba).

! Moksliniai tyrimai apie šaltalankių uogų gebėjimus malšinti simptomus ar gydyti yra prieštaringi, tačiau uogų drąsiai galima valgyti profilaktiškai, o susirgus-kaip papildomą priemonę, padedančią pasveikti.

Dera žinoti. Geriausiai šaltalankių uogose ir iš jų pagamintuose produktuose esančias medžiagas galima išsaugoti uogas užšaldant, o atitirpinus tiesiog suvalgant ar apdorojant be kaitinimo (išspaudžiant sultis) per porą dienų.