Kysko salos užgrobimas

Kysko salos puolimas – tai unikalus atvejis karų istorijoje, kai vienam NEUŽMUŠTAM japonui teko 313 žuvęs amerikietis.

Iš pradžių šiek tiek informacijos.

Kysko sala priklauso Aleutų archipelagui. Ilgis maždaug 35 kilometrai, plotis – nuo 2,5 iki 10 kilometrų, plotas – 277,7 kvadratinio kilometro. Aukščiausias salos taškas (1229,4 metrai) – Kysko vulkanas. Paskutinis išsiveržimas vyko 1964 metais. Nuolatinių gyventojų nėra. Salą 1741 metais atrado Georgas Steleris. 1867 metais, po Aliaskos pardavimo Amerikai, atiteko JAV.

Japonai salą okupavo nuo 1942 metų vasaros, kai japonų jūsų pėstininkai išsilaipino ir sunaikino amerikiečių karinio laivyno meteorologijos stotį. Vėliau saloje buvo dislokuotas nemažas garnizonas, kurį, amerikiečių duomenimis, sudarė iki 10 000 žmonių.

Kysko užgrobimas turėjo padėti tašką Aleutų kampanijoje ir amerikiečių vadovybė, prisimindama kruvinus susirėmimus už Atu salą, suplanavo išlaipinti stambias pajėgas.

Adako salos rajone buvo sutelkta daugiau kaip šimtas laivų, desanto pajėgas sudarė 29 000 amerikiečių ir 5500 kanadiečių pėstininkų. Be to, pradedant liepos pabaiga, sala buvo bombarduojama aviacijos ir apšaudoma iš jūros.

Rugpjūčio 1 dieną buvo surengta treniruočių ataka Adaho saloje. Operacija buvo paskirta rugpjūčio 15-ai dienai.

Ankstų rugpjūčio 15-os rytą amerikiečių kariuomenės grupė išsilaipino vakariniame salos krante, rugpjūčio 16 šiek tiek šiauriau išsilaipino kanadiečiai. Išsilaipinimui niekas netrukdė, nors mūšio už Atu salą veteranų tai nenustebino. Amerikiečiai tikėjosi, kad tik pajudėję gilyn į salą susidurs su japonų gynybinėmis pozicijomis ant viešpataujančių aukštumų. Tačiau jokio pasipriešinimo taip ir nebuvo, vieninteliai sąjungininkų nuostoliai – tai nuostoliai nuo draugiškos ugnies.

Paaiškėjo, kad japonų vadovybė, suvokdama, kad neįmanoma apginti praktiškai izoliuotą salą, prieš dvi savaites iki amerikiečių išsilaipinimo visą 5183 žmonių garnizoną per valandą sulaipino į 2 kreiserius bei 6 eskadrinius minininkus ir prisidengę migla evakavo į Paramuširą.

Rugpjūčio 24 dieną sausumos pajėgų vadas generolas Čarlzas Korletas konstatavo, kad sala atiteko JAV.

Tyrinėdami salą, tame tarpe daugybę požeminių tunelių, amerikiečiai neteko 313 žmonių užmuštais ir dingusiais be žinios. Tarp jų buvo 70 jūreivių, žuvusių eskadriniame minininke Abner Rid“, kai tas, patruliuodamas salos apylinkes, užplaukė ant atsitiktinės minos.

O štai kaip pasakoja šią istoriją knygoje „Karas Ramiajame vandenyne“ Frederikas Šermanas:

„Priešo kariuomenė birželio 6 ir 7 okupavo Kysko salą, nesutikdama jokio pasipriešinimo, tačiau dėl pralaimėjimo palei Midvėjaus salą, admirolas Jamamotas atšaukė išsilaipinimą į Adaho salą.

Tiktai birželio 10 du mūsų patruliniai lėktuvai aptiko laivus ir priešo objektus šiame niūriame salyne, įsikūrusiame pačiame Aleutų archipelago grandinės gale.

Kysko saloje mes turėjome radijo stotį, perdavinėjusią orų suvestines, joje dirbo 10 jūreivių. Visi jie, išskyrus vieną, buvo paimti į nelaisvę. Vienas žmogus pabėgo į kalnus, kur praleido 50 dienų, o tada irgi pasidavė į nelaisvę.

Šios negyvenamos vietovės štormuose ir ūkanose prasidėjo neįprasta kampanija. Aleutų salos – tai daugiausia vulkanai, iškilę iš jūros. Tai grandinė panirusių į vandenyną kalnų, kurie, kaip manoma, kitados jungė Šiaurės Ameriką su Azija.

Žemutinė salų dalis buvo žole padengta tundra, tasai pelkėtos vietovės tipas, kur plaukiojančio virš paviršiaus vandens sluoksnis siekia nuo kelių colių iki kelių pėdų. Žiemą salos pasidengdavo sniegu ir dažnai patirdavo siaubingos galios uraganus. Vasarą salas dažniausiai gaubdavo migla, kuri neišsisklaidydavo net prie stipriausio vėjo.

Saugių įlankų nedaug ir jos labai nutolusios viena nuo kitos. Kai kurios vietos inkarui išmesti, apsaugančios nuo vienos vėjo krypties, tampa išdavikiškais spąstais, kai vėjas staiga pakeičia kryptį ir pradeda pūsti iš priešingos pusės. Debesų kamuoliai formuojasi įvairiame aukštyje ir tarp tų debesų lakūnams tenka susidurti su pačiais netikėčiausiais vėjo krypties pasikeitimais. Pilotavimas ten visiškai nepatikimas, tik labiausiai patyrę skraidyti pagal prietaisus pilotai gali išlikti gyvi.

Tokios buvo sąlygos, kuriomis vyko kampanija Aleutų salyne.

Aptikę įsibrovusius japonus, patruliniai lėktuvai ir armijos bombonešiai pradėjo juos bombarduoti, kai tik tai padaryti leido oro sąlygos. Jiems pavyko daryti tai maždaug vieną kartą per tris dienas, tačiau ir tai smarkiai trukdė japonams įsitvirtinti salose.

Per pirmuosius išsilaipinimus Kysko ir Atu salose, japonai pristatė į krantą karinius dalinius ir darbininkų būrius, iš viso apie 1200 žmonių į kiekvieną salą. Paskui ten palaipsniui buvo išlaipinti papildomi kareiviai priešlėktuvinei gynybai, ryšių tarnybos, taip pat povandeninių laivų bazės personalas. Atu salos garnizonas išaugo iki 2500 žmonių, o Kysko – iki 5400. kad juos iš ten išmuštume, mes galiausiai panaudojome dalinius, kuriuose buvo iš viso daugiau kaip 100 000 žmonių plius didelė materialinė dalis ir tonažas.

Pirmieji bombardavimai silpnai paveikė japonus ir vis dėlto privertė juos labiau apsikasti. Nors jie mėgino naujose salose įkurti hidroaviacijos bazes, tačiau patyrė didelių sunkumų ūkanotoje Kysko įlankoje, kur nuolatinis šaltis tapo labai rimta kliūtimi. Be to, lengvai ginkluoti ir menkai apsaugoti hidrolėktuvai negalėjo priešintis mūsų bombonešiams ir naikintuvams. Kadangi dažni mūsų bombardavimai neleido japonų plaukiojančioms bazėms būti įlankoje, jie pamėgino panaudoti jas jūroje netoli nuo salų, kartas nuo karto atplukdydami jas į įlanką tamsoje ar esant prastam orui, kad iškrautų įrangą arba lėktuvus. Japonų hidrolėktuvai taip ir netapo mums rimta grėsme, o japonų lėktuvnešiai po mėnesio pasitraukė iš salų rajono.

Vasaros pabaigoje mūsų pajėgos okupavo Adaho salą. Ten buvo pastatytas aerodromas, kuris pradėjo funkcionuoti rugsėjo 13 dieną. Adaho sala tapo mūsų stambiausia baze šiame karo veiksmų teatre.

Amerikiečių povandeniniai laivai suvaidino svarbų vaidmenį blokuojant japonų okupuotas salas. Povandeninis laivas „Tritonas“ liepos 5 dieną palei Ahatu salą paskandino japonų eskadrinį minininką „Nenohi“. Po dviejų minučių po torpedos pataikymo, laivas apsivertė ir drauge su juo žuvo 200 žmonių. Tą pačią dieną povandeninis laivas „Growler“ pastebėjo netoli Kysko įlankos tris eskadrinius minininkus – „Arare“, „Kusumi“ ir „Siranuji“, kurie ką tik įplaukė į įlanką, eskortuodami kreiserį „Tijoda“ ir transportą. Dėl rūko minininkai nuleido inkarus už įlankos ribų. Iššovęs tris torpedas, povandeninis laivas pataikė į kiekvieną laivą. „Ararė“ nuskendo iš karto, „Kasumiui“ nulūžo priekinė dalis, o „Siranujis“ perlūžo pusiau. Du pastarieji minininkai buvo laikinai suremontuoti ir grįžo į Japoniją.

Rudenį japonai nutarė visam laikui pasilikti savo rankose užgrobtas Aleutų salose pozicijas, sustiprinę jas kaip dalį savo išorinio gynybinio ruožo. Imperatoriškoji karo vadovybė įsakė permesti ten papildomą kariuomenę ir pastatyti gynybinius statinius bei aerodromus Kysko saloje ir bevardėje saloje greta Atu salos. Japonai planavo baigti tuos darbus iki 1942 vasario. Tačiau jeigu ir buvo kokių nors šansų sėkmei, tai jie žlugo dėl suvėluotų darbų. Mūsų armija jau judėjo link priešo“.

Toliau autorius rašo:

„Turėdami veiksmų Atu saloje patirtį ir laikydami, kad japonų skaičius Kysko saloje yra didesnis nei Atu, amerikiečiai sutelkė Kysko užgrobimui stambesnes šturmo pajėgas. Mūsų kariuomenės buvo daugiau kaip 34 000 žmonių, iš jų 5300 buvo kanadiečiai. Armija gavo patobulintą arktinę aprangą. Buvo sutelkta daugiau kaip 100 laivų, žymiai padidintas palaikymas iš oro, organizuoti šaudykliniai bombardavimai ir dažni krantų apšaudymai iš laivų. Uolėtoje Kysko pakrantėje buvo labai mažai patogių desanto išsilaipinimui vietų, ir jas buvo lengva ginti. O paskui sekė vienas iš didžiausių netikėtumų istorijoje.

Pagal planą pirmiausiai buvo imtasi priemonių susilpninti gynybai. O nuo rugpjūčio 12 dienos iš Adaho salos pajudėjo didelė ekspedicija. Prieš išauštant rugpjūčio15-ai dienai, pirmoji kariuomenės grupė išsilaipino į krantą ir pranešė, kad nesulaukė jokio pasipriešinimo. 6 valandą 21 minutės pagrindinių desanto pajėgų išlaipinimo laivai, griaudint palaikymo laivų artilerijai, susilietė su išsilaipinimo punktu. Japonų vis dar nesimatė. Buvo nutarta, kad jie užėmė iš anksto parengtas pozicijas kalnuose ir laukia, kada galės kontraatakuoti. Mūsų daliniai apsikasė ties paskirtais objektais. Sekančią dieną buvo išlaipintos naujos dalys. Ir vis dar nebuvo jokių japonų buvimo požymių. Pagaliau, baigiantis antrai dienai, kai žvalgyba pasiekė Gertrūdos įlanką – pagrindinių priešų objektų išsidėstymo vietą – pasidarė aišku, kad japonų saloje nėra. Spąstai užsitrenkė, tačiau priešas buvo jau pabėgęs“.

Ir, pagaliau:

„Japonų junginys, kurį sudarė du kreiseriai ir 10 eskadrinių minininkų liepos 29 tiršto rūko priedangoje atliko spartų šuolį link Kysko salos. Prisiglaudę prie šiaurinės salos pakrantės, jie atplaukė dideliu greičiu ir 14.35 išmetė inkarus. Per 45 minutes į laivus sulipo 5100 žmonių ir pasitraukė tuo pačiu keliu. Plaukdamas atgal į bazę, kreiseris „Abakuma“ pastebėjo ties šiaurės vakarų pakrante vieną iš mūsų povandeninių laivų. Tai buvo vienintelis kontaktas su mūsų pajėgomis. Mūsų antvandeninių laivų sargybos tuo metu buvo nuplaukusios pasipildyti degalų, o paieškos iš oro nebuvo vykdomos dėl smarkaus rūko“.

100 000 šaunių Amerikos kareivių, šimtai lėktuvų, daugybė stambių laivų ištisą mėnesį kariavo su tuščia sala!