Laiko iškreivinimai: NSO gali veikti erdvę ir keisti savo dydžius

NSO gali veikti erdvę ir keisti savo dydžius. 1978 m. Alupkoje 3 asmenų akivaizdoje nejudantis rutulys tai padidėdavo kelis kartus, tai susitraukdavo iki taško.

1981 m. Jaroslavlio srityje grupė žmonių stebėjo, kaip švytintis rutulys, kabojęs vietoje virš kelio, per kelias sekundes padidėjo 6 kartus.

1992 m. prie Lipnikų kaimo Baltarusijoje 4 žmonės matė laukymėje nusileidusį apie 3 m skersmens rutulį. Kai jie priartino, rutulys greitai išsiplėtė iki 20 m.

Egzistuoja dar viena keista ateivių laivų ypatybė – vidinių patalpų dydis kartais keliskart viršija paties laivo dydį.

1973 m. JAV Nortono bazėje fotografui Maiklui pavedė nufotografuoti neįprastą skraidantį apie 12 m skersmens aparatą. Kai jis įėjo į jį, tai buvo labai nustebęs, kad vidus atrodė bent 10 kartų didesnis nei tikėtasi.

1974 m. Vajomingo valstijoje briedžių medžiotojas Ch. Chingdonas pamatė keistą „žmogų“, stovintį greta nedidelio 1x2 m skersmens ir 1,5 m aukščio skraidančio aparato. Tasai pasiūlė medžiotojui įeiti į aparatą. Viduje jisai pamatė 5-ias užšaldytas briedžių skerdienas. Viską prisimindamas regresyvios hipnozės metu, jis nepaliovė stebėtis, kaip į tokią „dėžutę“ galėjo tilpti „žmogus“, jis ir dar briedžiai.

1990 m. 64-metis Krasnodaro gyventojas A. pamatė virš žemės pakibusį NSO, panašų į 5 m skersmens burbulą; neaiški jėga įtraukė A. į aparatą. Ten jį sukrėtė, kad aparato vidus buvo tarsi 20 m.

Tačiau NSO geba gerokai plačiau manipuliuoti erdve ir atlikti šimtais kilometrų super-sparčius perkėlimus, t.y. teleportaciją, žmonių ar automobilių su žmonėmis.

 1950 m. Argentinoje verslininkas išvažiavo iš Baija-Blanka miesto, tačiau netrukus jo mašiną apgaubė tankus rūkas. Vėliau jis suprato, kad stovi ant kelio vienas. Pro šalį važiuojančio sunkvežimio vairuotojas atsisakė jį pavežėti iki miesto, paaiškinęs, kad dabar jie šalia Salta miesto, esančio nuo Baija-Blanka už 1600 km. Pagal laikrodį, nuo jo išvažiavimo rebuvo praėję vos kelios minutės. Paskambinęs, jis sužinojo, kad jo automobilis stovi netoli miesto su tebeveikiančiu varikliu.

1975 m. argentinietis Karlosas Diasas prie Baija-Blanka miesto buvo paralyžiuotas iš viršaus nukreiptu stipriu šviesos spinduliu ir pajuto, kaip kažkokia jėgą jį kelia aukštyn. Vėliau jis prisiminė, kad buvojo kažkokioje skaidrioje sferoje su trimis žmogiškos išvaizdos būtybėmis ir neteko sąmonės. Atsipeikėjo Buenos-Aires apylinkėse, už 600 km,

1969 m. fermeris Rokis, išjojęs į Itausu miestą Brazilijoje, išvydo kažkokias ryškias ugnis – ir neteko sąmonės. Atsigavo ant Para-naiba upės kranto, be žirgo ir už 400 km. O tais pačiais metais brazilas Žozė de Silva, buvęs Babedoru mieste, staiga atsidūrė prie Viktorijos miesto, už 800 km. Kartu jis tvirtino, kad jį pagrobė 120 cm ūgio humanoidiškos būtybės, perkėlė į kitą planetą ir vėl gražino į Žemę.

1944 m. Maskvos priešlėktuvinės gynybos radarai pastebėjo virš miesto pasirodžiusį neatpažintą taikinį. Buvo pasiųstas naikintuvas La-7, kurį pilotavo kapitonas Poliakovas. Radaruose buvo matyti, kaip naikintuvas priartėjo prie taikinio, išnyko, o taikinys ėmė greitai tolti į šalies gilumą. Ir tada atėjo pranešimas, kad Poliakovo lėktuvas nusileido vienama Užuralės aerodromų.

1960 m. Tolimųjų rytų karinėje apskrityje naikintuvas MIG, pilotuojamas kapitono Viktorovo, priskrido savo aerodromą ir ėmė leistis, tačiau staiga visiškai aptemo, variklis užgeso, lėktovas ėmė kristi, o katapultavęsis pilotas su nuostaba pamatė, kad randasi virš kažkokio ežero. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo 700 km nuo aerodromo.

1968 m. argentiniečiai sutuoktiniai Vidalai važiavo iš Časkomus miesto į Maipą. Tačiau jų draugai buvo priblokšti, kai jie paskambino iš Meksikos ir paaiškino, kad išvažiavus iš miesto, jie pateko į tankų rūką, o kas buvo toliau, neprisimena. Atsipeikėję pastebėjo, kad jų laikrodžiai sustoję, o jų mašina išorėje apsvilinta. Paaiškėjo, kad jie ne tik atsidūrė už 6400 km, bet ir buvo praėjo pora parų.

1966 m. jaunavedžiai “Volkswagenu” važiavo ilsėtis į Brazilijos Rio-Grande-de-Sulo valstiją. Juos staiga apėmė miegas. Prabudo savo automobilyje, tačiau jau Meksiko pakraštyje. 1969 m. netoli Urugvajaus sienos brazilas iš San-Paulu-Ferras su žmona neteko sąmonės, o atsipeikėjo Meksikoje. Tais pat metais du brazilai, važiavę Prezidento Dutro automagistrale, atsidūrė JAV greta Meksikos sienos. Jų automobilyje liko skylės ir įlenkimai, padaryti, matyt, kažkokio užgriebiančio mechanizmo.

1979 m. sutuoktiniai iš Majorkos salos, važiuodami iš Alikantės į Seviliją Ispanijoje, pamatė virš kelio pakibusį rausvai geltoną rutulį ir įvažiavo į keistą kelią dengusį rūką. Tuo metu sutuoktiniai pajuto nesvarumo pojūtį. Išvažiavę iš debesies, jie su nuostaba iš sutikto valstiečio sužinojo, kad randasi Čilėje. Santjago policijoje jiems pasakė, kad toje vietovėje panašių nutikimų būdavo ir anksčiau.

Persikėlimų (ne tik erdvėje, bet ir laike) būdavo ir senovėje.

1988 m. australas Majersas, kasinėdamas Velykų saloje, durpių pelkėje rado neblogai išsilaikiusius viduramžių riterio su šarvais palaikus ant žirgo, o jo kapše buvo 1326 m. kaldinti vengrų dukatai. Paaiškėjo, kad tai Livonijos ordino (14-15 a.) riteris. Tačiau Velykų sala atrasta tik 1722 m.

1593 m. Meksiko aikštėje staiga atsirado ispanų kareivis iš Filipinuose dislokuoto pulko. Jis aiškino, kad dar vakar ėjo sargybą Maniloje, gubernatoriaus, kurį tada nužudė, rūmuose. Kareivį palaikė įtariamuoju ir uždarė į kalėjimą. Po mėnesio iš Filipinų atvykusio burlaivio kapitonas patvirtino, kad Maniloje iš tikro nužudė gubernatorių, ir kareivį paleido.

1655 m. Goa (Indijoje) tarnavęs portugalų kareivis irgi buvo perkeltas iš Indijos į Portugaliją, kur Inkvizicija jį apkaltino burtais ir sudegino (tai užfiksuota Inkvizicijos dokumentuose).

Kartais įvyksta ir laiko iškraipymai.

999 m. Kinijos Hansu provincijoje autobusu važiavo 62 Juimynio miesto gyventojai. Už 100 m nuo jo važiavusio sunkvežimio vairuotojas pamatė, kaip iš viršaus nusileido kažkas panašaus į verpetą, apgaubė autobusą ir matyt jį pakėlė, nes tasai dingo. Vėliau keli keleiviai sakė, kad pajuto stiprų mieguistumą, atrodė, kad jie kyla aukštyn. Atsipeikėję jie išvydo, kad autobusas randasi kažkokioje apšviestoje patalpoje, panašioje į angarą. Kai jie išėjo iš autobuso, prie jų prisiartino žmogiško pavidalo apie 250 cm būtybės su raudonomis „sagomis“ ant kaktų. Po kažkiek trukusio telepatinio bendravimo su ateiviais, keleiviai vėl suėjo į autobusą ir, pajutę skrydžio jausmą, pro rūką, kuris pamažu sklaidėsi, atsidūrė Urumči mieste – daugiau kaip už 1500 km. Jų laikrodžiai rodė, kad praėjo 6 valandos, nors jiems atrodė, kad ne daugiau 30 min.

Klodo Poero duomenimis iki 1975 m. Prancūzijoje 75% netoli žemės NSO liudininkų akivaizdoje būdavo nuo 10 sek. iki 19 min. Tad kur jie būna kitu metu?

Dar vienas nutikimas užfiksuotas prie Australijos Kvinslendo valstijos Gundiako miesto. Emi Railans su vyru ir savo partnere apsistojo nakvoti kilnojamame namelyje. Partnerės akyse mieganti Emi spinduliu buvo įtraukta greta pakibusį keistą objektą. Jos vyras iškvietė policiją, tačiau po 2,5 valandos suskambo telefonas iš Makėjaus miesto, esančio už 800 km, kur aptiko Emi šoko būsenoje. Vėliau ji prisiminė, kad pradžioje atsidūrė keistoje patalpoje, kur ją ištyrė apie 2 m ūgio humanoidai. Atsipeikėjo ji miške ir pradžioje nesuprato, kur ji yra. Vėliau gydytojai ant jos šlaunies ir pėdų rado keistas žymes. Emi manė, kad ateivių laive praleido 7 dienas, ir prisiminė, kaip kelis kartus ji gulė miegoti, o tada atsikeldavo. Beje, tai patvirtino tai, kad ant jos galvos, išvakarėje iki šaknų galiukų perdažytų plaukų, užaugo nenudažytas sluoksnis. Taigi, laive laikas bėgo gerokai greičiau nei Žemėje.

O 1998 m. amerikiečių povandeniniame laive, plaukiančiame panėrusiu Bermudų trikampio rajone, ekipažas išgirdo keistą triukšmą už borto ir pajuto korpuso vibraciją. Iškilus palydovinės navigacijos sistemos pagalba nustatyta, kad jisai randasi Indijos vandenyne. 120 asmenų komandą pasiuntė į Kosminės medicinos centrą Vokietijoje, kur buvo nustatyta, kad visi nariai paseno 20-30 m. Jiems atsirado raukšlės, jie pražilo, o sąnariai prarado lankstumą. Tad matyt tuo metu laikas jiems bėgo tūkstantį kartų sparčiau. Tačiau JAV oro pajėgos tai nei paneigė, nei patvirtino.

Antrojo pasaulinio karo metu 1941 m. prie Oršos eilinis Terechovas mūšio metu buvo kontūzytas minos sprogimu ir atsidūręs vokiečių apkase, puolė vokiečių kulkosvaidininką. Tačiau vokiečiai jį sutvardė ir du kareiviai nuvedė sušaudymui. Vėliau Terechovas pasakojo, kad tuo metu pasigirdo tarsi švilpiantis garsas, visa vietovė nušvito – ir virš jų pakibo didelis pilkas diskas su bėgančiomis švieselėmis. Terechovas pajuto, kad kyla kartu su konvojuojančiais, o tada juos įtraukė pro angą disko apačioje. Jis prarado sąmonę. Kai atsigavo, tai pamatė, kad jie žemėje, o jo palydovai vis dar be sąmonės. Tada jis atėmė iš jų automatus, juos atgaivino ir nusivedė į nelaisvę. Pakeliui jis sutiko vežimu važiuojantį senį su mergaite, kurie apstulbusiam Terechovui pasakė, kad dabar 1948 m. ir jie yra Tolimuosiuose rytuose. NKVD ilgai ir nuodugniai tikrino jų papasakotą istoriją. Pasirodė, kad jis tikrai nuo 1941 m. vasaros laikomas pradingusiu be žinios. Atrado kelis su Terechovu tarnavusius kareivius, kurie jį atpažino ir, kas būdinga, pastebėjo, kad per 7 m. jis visai nepasikeitė. Vienoje stovyklų surado vokiečių kuopos, kurioje tarnavo tiedu kareiviai, belaisvius ir vadą, kurie patvirtino jo pasakojimą. O Minsko ufologai prieš keletą metų atrado liudininkus, mačiusius 1941 m. vasarą Oršos rajone didelį disko formos NSO.

1929 m. Anglijos Iltono mieste dingo vienos kompanijų iždininkas Tomas Dženistas. 1999 m. jis netikėtai pasirodė JAV Teksaso valstijoje 3-me dešimtm. nešiotais drabužiais, visai nepasenęs ir visai sveikas, tik pradžiojo negalėjo sklandžiai kalbėti. Dženistas prisiminė, kaip 1929 m. trys žmogiškos būtybės nuvedė jį į nedidelį skraidantį aparatą, nugabenusį į nežinomą planetą. Ten jį pradėjo tirti, o kas buvo toliau – neprisiminė. Likę ant jo kūno šimtai smulkiausių randelių patvirtino, kad jis tikrai buvo kažkaip tiriamas. Jo pasakojimą patikrino regresine hipnoze.

Taigi paskutiniai pavyzdžiai rodo, kad pas ateivius laikas tekėjo gerokai lėčiau.