Maistas, kuris sukelia melancholiją

Šiuolaikinis maistas padaro žmones melancholiškus. Dėl to, ar mityba veikia psichiką, mokslininkai vis dar ginčijasi. Ištirta daug, tačiau ryškėja ir naujų sričių, kurias dar reikėtų nagrinėti. Paminėsime kelias.

Sumuštinis su lašiniais nuo depresijos? Tai negirdėta!

Depresija - sunki liga. Žmogus ilgą laiką būna prislėgtas, jam trūksta energijos visaverčiam gyvenimui. Sunkesniais atvejais depresija gali net kelti minčių apie savižudybę.

Prieš keletą metų Latvijos visuomenę sujaudino tuometinio sveikatos ministro Gunčio Belėvičo pasakymas: „Žmogus yra tai, ką jis valgo. Jei kas nors jaučia depresiją, nereikia iškart tiesti ranką link antidepresanto tabletės, bet suvalgyti sumuštinį su lašinukais, ir depresija greičiausiai praeis.“

Tai nepaliko abejingo nė vieno, kuris bent kartą per gyvenimą buvo susidūręs su depresija. Na, kaip taip galima sakyti! Antidepresantai, psichoterapija ir visą gyvenimą trunkantis darbas su savimi -štai ko reikia! Be to, nuo sumuštinių su lašiniais galima nutukti, o tai gali būti dar vienos depresijos priežastis! Aš taip pat pasipiktinau tokiu pasakymu, tačiau dabar pripažįstu, kad eksministras tam tikra prasme buvo teisus.

Škotų mokslininkai: lieknieji turi blogesnę psichikos sveikatą

Galima sutikti, kad nuo sumuštinių su lašiniais ir apskritai nuo per gausaus valgymo įmanoma nutukti ir įgyti kūno antsvorio (nors ir dėl to mokslininkai dar ginčijasi), bet esama tyrimų, kuriuose tikrai analizuota, ar kūno antsvorio turintys asmenys labiau kenčia dėl psichikos problemų.

Mokslininkai Škotijoje pasvėrė ir išmatavo 37 272 žmones bei nustatė jų kūno masės indeksą (KMI). Pagal KMI žmonių kūno svoris tradiciškai skirstomas į per mažą, normalų, antsvorį ir tokį, kuris vadinamas nutukimu. Pastarąjį tyrėjai suskirstė dar į 3 nutukimo pakopas. Po to mokslininkai ėmėsi vertinti šių žmonių psichiką - klausinėjo, ar juos kankina nemigos sukeltas stresas, nerimas, depresija ir mintys, kad jiems nesiseka (tai taip pat buvo galima skirstyti į kelias pakopas).
Pablogėjusią psichikos sveikatą turėjo 15,4 proc. tyrimo dalyvių.

Kaip manote, kurie buvo psichiškai sveikiausi - ar tie, kurių kūno svoris buvo „normalus“? Ne, pasirodė, kad geriausią psichikos sveikatą turėjo asmenys su kūno antsvoriu (kita pakopa už tų, kurių svoris buvo normalus). Normalų kūno svorį turintys kentėdavo dėl psichikos problemų dažniau už tuos, kurie turėjo kūno antsvorio. Tiesa, tarp storų asmenų (sergančių nutukimu) psichikos problemų buvo daugiau.

Ar apkūnus liemuo saugo abiejų lyčių ir bet kokio amžiaus atstovus? Ne, statistiškai daugiausia naudos iš perteklinio svorio turėjo vidutinio amžiaus (45-59 metų) vyrai. Po 59 metų amžiaus kūno svoris nebeturėjo ryšio su asmens psichikos sveikata, ir visų svorio grupių žmonės jautėsi gana panašiai. Moterims nauda iš perteklinių kilogramų nebuvo tokia didelė, kaip vyrams - tos, kurių kūno svoris buvo normalus, jautėsi taip pat, kaip perteklinio svorio turinčios, be to, jaunystėje (iki 45 metų amžiaus) kūno antsvoris neigiamai veikė moterų psichiką. Vėlesniame amžiuje tai nebeturėjo didelės reikšmės.

Pasirodė, kad blogiausia - būti labai lieknam. Tiksliau - būti lieknai moteriai, nes šios su per mažu kūno svoriu nuo psichikos sutrikimų kentėdavo beveik 2 kartus dažniau nei kūno antsvorio turinčios moterys (25 proc. prieš 13 proc.). Šių tyrimo dalyvių psichinio nesveikumo didelė ir statistiškai reikšminga persvara išliko visose amžiaus grupėse.

Lieknų moterų psichikos sveikatai skirta ir kitų tyrimų, ir manoma, kad jų problemų priežastis nėra valgymo sutrikimai.

Deja, dėl ko jos kyla - neaišku. (Aš, kaip gana liekna moteris, manau, kad galbūt lieknų žmonių virškinimo sistemoje pakankamai gerai nesiabsorbuoja kokios nors maistinės medžiagos, tad po to stinga medžiagų tam, kad smegenyse deramai funkcionuotų visi neuromediatoriai.)

O kokių problemų turi „normalūs“?

Ar tikrai gali būti blogai, jei žmogus neturi nei per didelio, nei per mažo kūno svorio? Autorių nuomone, galbūt apkūnūs asmenys nesuvokia to, kad turi perteklinės kūno masės, - mūsų laikais beveik visi suaugusieji turi truputį padidėjusį svorį. Nesijaudinimas dėl kūno svorio leidžia jiems jaustis laimingiems, o pastangos išlaikyti „normalų“ svorį gali kelti streso.

Palyginti su asmenimis, kurių kūno svoris per mažas, normalus, truputį per didelis, ir nutukusiais, konstatuota, kad nuo depresijos daugiausia kenčia patys lengviausi ir sunkiausi, o geriausiai jaučiasi kaip tik tie, kurie turi nedidelį antsvorį.

Beje, panašių tyrimų yra daug, ir per juos daugiausia aptinkamas panašus ryšys. Palyginti su asmenimis, kurių kūno svoris per mažas, normalus, truputį per didelis, ir nutukusiais, konstatuota, kad nuo depresijos daugiausia kenčia patys lengviausi ir sunkiausi, o geriausiai jaučiasi kaip tik tie, kurie turi nedidelį antsvorį. Blogiausioje padėtyje yra tie, kurie yra itin liekni.

Maža cholesterolio koncentracija susijusi su depresija

Ar tikrai pasverti, išmatuoti ir apklausti žmones - tai viskas, ką šiais laikais gali nuveikti mokslininkai? Žinoma, ne. Tyrėjai naudojasi įvairiais sveikatos tyrimais, kuriose konstatuojamas ryšys tarp depresijos ir cholesterolio koncentracijos.

Cholesterolis - į riebalus panaši medžiaga, kurią sintetina kepenys. Gydytojai mano, kad cholesterolio koncentraciją būtina mažinti (vaistais ir liesu maistu), -kuo jo mažiau, tuo geriau! Esą didelė cholesterolio koncentracija padidina ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką. Laikoma, kad bendro cholesterolio koncentracija turėtų būti iki 5 mmol/1 (milimoliai litre).

5-6 mmol/l yra ribinė koncentracija, o per 6 - padidėjusi cholesterolio koncentracija.

Perdirbtas maistas neteikia pakankamai antioksidantų ir omega-3 nesočiųjų riebalų rūgščių, be to, toks maistas intensyvina uždegiminius procesus.

Kaip stipriai cholesterolio koncentraciją reikia sumažinti? Ar visada mažiau yra geriau? Ar jo gali būti ir per mažai? Ar tai kam nors rūpi? Kol kas - tik mokslininkams. Jau dešimtimis metų per tyrimus konstatuojama, kad bendro cholesterolio koncentracija būna mažesnė tų asmenų,

kuriuos vargina depresija. Be to, tarp tų žmonių, kurie vaistais sumažina cholesterolio koncentraciją, depresija neretai sustiprėja. Visai mažą bendro cholesterolio koncentraciją esą turi depresyvūs asmenys, kurie rimtai mąsto apie savižudybę.

Kai kurie tyrėjai net išdrįsta teigti, kad vaistai, kurie vartojami cholesterolio koncentracijai mažinti, atskirus asmenis išgelbėjo nuo širdies ligų sukeltos mirties, tačiau padidino šių asmenų kančią dėl depresijos ir tikimybę nusižudyti. Ir apskritai: cholesterolio mažinimo kampanija esą atnešusi daugiau nuostolių nei naudos.

Kodėl cholesterolio koncentracijos sumažinimas gali sukelti depresiją? Dar iki galo neištirtu būdu cholesterolis dalyvauja serotonino sintezėje. Serotoninas - medžiaga, padedanti palaikyti gerą nuotaiką. Jis veikia mūsų nuotaiką, elgesį, apetitą, virškinimą, miegą ir atmintį. Tarp depresija sergančių asmenų konstatuotas serotonino trūkumas.

Vienas žinomiausių tyrimų buvo atliktas su karo veteranais. Amerikiečių mokslininkai 15 metų stebėjo 4,5 tūkst. karo veteranų, turinčių ir didelę, ir mažą cholesterolio koncentraciją kraujyje. Per tyrimą paaiškėjo, kad, palyginti su kitais tyrimo dalyviais, tiems, kurių bendro cholesterolio koncentracija buvo maža ir kurie sirgo depresija, buvo 7 kartus didesnė tikimybė mirti pirmalaike, nenatūralia mirtimi, pvz., nusižudant ar per nelaimingą atsitikimą.

Panašių tyrimų yra daug. Jei cholesterolio koncentracija maža, rizika patirti depresiją -didesnė. Juo mažesnė minėta koncentracija, tuo daugiau minčių apie savižudybę. Gydytojai pasakoja ir apie atvejus, kai linksmi ir sėkmingi asmenys po to, kai pradėjo vartoti vaistus cholesterolio koncentracijai mažinti, pasidarė liūdni ir depresyvūs.

Kokia yra pavojingai maža cholesterolio koncentracija? Depresijai būdinga bendro cholesterolio koncentracija būna apie 4,6 mml/1, bet į savižudybę linkusių -jų - 3,8 mmol/1 ir mažesnė.

Kai kurie autoriai net kelia hipotezę, kad antidepresantai yra efektyvūs vien dėl to, kad didina bendro cholesterolio koncentraciją. Per vieną tyrimą konstatuota, kaip 2 veiksmingi antidepresantai ir gydė pacientus nuo depresijos, ir didino bendro cholesterolio koncentraciją. Vis dėlto atskiriems asmenims vaistai nepadėjo nuo depresijos, cholesterolio koncentracija kraujyje jiems taip pat nepadidėjo. Savo ruožtu tiems tyrimo dalyviams, kuriems šie vaistai buvo veiksmingi, į palankią pusę taip pat pasikeitė blogojo (mažo tankio lipoproteinų - MTL) ir gerojo (didelio tankio lipoproteinų - DTL) cholesterolių santykis.

Perdirbtas maistas tikrai kelia liūdesį

Grįžkime prie maisto ir depresijos. Ar tarp mūsų kasdienių įpročių esama ko nors tokio, kas veikia depresiją, ir ar tai galima pakeisti?

Tuo domėjosi mokslininkai Didžiojoje Britanijoje. Jie susirado 3486 vidutinio amžiaus Londono gyventojus ir išsiaiškino, ką jie valgo. Žmonės turėjo skirtingų mitybos įpročių, pagal kuriuos juos buvo galima suskirstyti į 2 grupes - tuos, kurie valgydavo daug neperdirbtų produktų (daržovių, vaisių, žuvų), ir tuos, kurie teikdavo pirmenybę perdirbtam maistui (saldumynams, gruzdintiems produktams, perdirbtai mėsai, rafinuotiems javams, riebiems pieno produktams). Po to šie asmenys buvo apklausti ir pagal tai, ką jie pasakė apie save, buvo vertinama depresija. Paaiškėjo, kad apie 400 apklaustųjų buvo varginami depresijos. Ją taip pat buvo galima skirstyti į kelias pakopas.

Ar buvo koks nors ryšys tarp žmonių mitybos ir depresijos? Tikrai taip. Juo daugiau asmenys valgydavo neperdirbto maisto, tuo mažesnė buvo jų depresija. Ir atvirkščiai - tie, kurie daugiau gardžiuodavosi perdirbtu maistu ir greitojo maitinimo įstaigų patiekalais, buvo labiau varginami depresijos.

Be to, tyrėjai išsiaiškino, kokie produktai labiausiai rekomenduojami. Ypač geri buvo vaisiai ir daržovės. Patys geriausi - bastutinių šeimos augalai. Dar naudingos žuvys - kuo daugiau žuvų, tuo mažesnė depresija (tikriausiai todėl, kad žuvyse gausu omega-3 nesočiųjų riebalų rūgščių; jų gebėjimas mažinti depresiją plačiai aprašytas).

Perdirbtas maistas neteikia pakankamai antioksidantų ir omega-3 nesočiųjų riebalų rūgščių, be to, toks maistas intensyvina uždegiminius procesus.

Žinoma, gali būti, kad viskas yra sudėtingiau. Neperdirbtas maistas brangesnis už perdirbtą. Galbūt labiau pasiturintys Londono gyventojai galėjo sau leisti sveikesnį maistą, ir tuo džiaugėsi, o vargingesni negalėjo įsigyti žuvies ir budėjo dėl savo blogos materialinės situacijos. O gal yra visiškai atvirkščiai - depresija sergantiems asmenims trūksta energijos sudėtingiems daržovių, žuvų ir mėsos patiekalams gaminti, jie geriau renkasi ko nors iš greitojo maitinimo įstaigų pasiūlos. Kas žino. Bet daržovių ir žuvų valgyti reikėtų daugiau. Kiek daug? Amerikiečiai naudojasi keistu matavimo vienetu „porcija“, kuri lapinėms daržovėms atitinka maždaug 1/4 litro, o kitoms daržovėms -1/8 litro. Porciją galima palyginti ir su žmogaus kumščiu. Tyrimai rodo, kad per dieną patartina suvalgyti bent 3 (bet geriau 5) kumščio dydžio porcijas daržovių.

Valgykite tai, ko valgydavo jūsų senelės!

Internete sklando citata: „Nevalgyk to, ko tavo senelė nebūtų pripažinusi valgomu!“

Dėl to, kas pirmas pasakė šią frazę, cituojančių asmenų nuomonės skiriasi, be to, jaunesni žmonės vietoj senelės turi šauktis prosenelės. Tačiau, kalbant apie psichikos problemas, čia daug tiesos. Ar mano senelė valgydavo bulvių traškučių, nekokybiškuose aliejuose gruzdintų bulvių ir kitų greitojo maitinimo gardumynų? Ar pasigardžiuodama šveisdavo įvairių spalvų jogurtų? Ar vartodavo produktų, kurie tiek prikimšti sunumeruotais priedais, kad atrodo, jog valgantysis pradės švytėti tamsoje?

Aišku, kad ne. Prisimenu praeitį prieš 30-40 metų, kai žmonės pietums valgydavo bulvių su daržovėmis, salotomis ir mėsa, o ne prikimšdavo burną mėsainiais ir gruzdintomis bulvytėmis, užsigerdami saldžiais gazuotais gėrimais. Pusryčiams mano vaikystėje žmonės sukirsdavo kelis sumuštinius ar vieną kitą kiaušinį, ir net vaikai nepersivalgydavo saldintų, visiškai rafinuotų pusrytinių dribsnių, užpiltų spalvingu jogurtu.

Mano senelė nebuvo ypač liekna, bet dėl to nebesu tikra. Beje, tai nėra svarbiausia. Dabar žinome, kad į mitybą reikia kreipti dėmesio dėl savo paties psichikos sveikatos, dėl savo gyvenimo džiaugsmo ir energingumo. Daržovės, vaisiai, neperdirbta mėsa, žuvis - šiame pasaulyje nėra nieko naujo!

Vija Zveja

Maisto dažikliai ir konservantai sukelia vaikams hiperaktyvumą

Dėl maisto priedų ir ypač maisto dažiklių poveikio sveikatai atlikta daug tyrimų, o jų rezultatai nėra vienareikšmiai. Mokslininkai dar ginčijasi. Jie renka informaciją iš mažų gabaliukų. Vis dėlto, klausimu, ar maisto priedai ir dažikliai susiję su vaikų elgesiu, tyrimai vieningi.

Vienas iš žinomiausių šios srities tyrimų atliktas 2007-aisiais Sautamptono universitete (The University of Southampton), Didžiojoje Britanijoje. Jame dalyvavo apie 300 vaikų - trijų, aštuonerių ir devynerių metų. Tai buvo visiškai paprasti vaikai, jie nesirgo dėmesio stokos sindromu. Nors galbūt tarp tyrimo dalyvių buvo ir vienas kitas hiperaktyvus vaikas.

Visų pirma vaikai turėjo 2 savaites laikytis dietos be maisto priedų. Po to jie kasdien gaudavo po vieną gėrimą. Pusė vaikų gaudavo gėrimo, kuriame buvo maisto priedų mišinys (konservantas natrio benzoatas ir keli maistiniai dažikliai). Tai medžiagos, kurių neretai būna vaikams skirtame „maiste". Kita pusė gaudavo vaisių sulčių be priedų.

Nė vienas tyrimo dalyvis (vaikai, tėvai, mokytojai, stebėtojai) nežinojo, ko kuriame gėrime esama, o abiejų rūšių gėrimai pagal skonį ir išvaizdą buvo tokie panašūs, kad specialiai pakviesti degustatoriai nesugebėjo jų atskirti. Tyrimas truko 6 savaites.

Kas atsitiko? Kai vaikams duodavo gėrimų su maisto priedais, jų elgesys pablogėdavo ir iš esmės skirdavosi nuo tų vaikų elgesio, kurie negerdavo „pagerintų" sulčių. Vaikai pasidarė hiperaktyvūs, o tokiu jų elgesiu skųsdavosi ir mokytojai su tėvais, ir specialūs stebėtojai. (Hiperaktyvumas-tai elgesys, kai problemų kelia koncentravimosi sunkumai, impulsyvumas ir perdėtas judrumas.) Šis tyrimas buvo aprašytas ir žurnale Lancet, o tai vienas pirmaujančių medicinos žurnalų pasaulyje.

Žinoma, hiperaktyvumui išgydyti nepakanka tik išbraukti iš raciono maisto priedus. Ši problema gali turėti labai skirtingų priežasčių, tad gali būti reikalingas skirtingas gydymas. Bet - jeigu tai padeda? Tikrai verta pabandyti!