Nuskendusios „Grosvenoro“ brangenybės

1782 m. birželio 15 d. britų fregata “Grosvenoras”, kuriai vadovavo kapitonas Koksonas, paliko Ceilono salą ir pasuko link Gerosios Vilties kyšulio. Koksonas tikėjosi per tris savaites pasiekti pietinį Afrikos kraštą, su Dievo pagalba apiplaukti pavojingąjį kyšulį ir po jo jau ramiai plaukti link Anglijos krantų.

Vertingasis laivas

Kapitonas dėl savo komandos buvo ramus. Nors joje buvo surinkti įvairių tautybių jūrininkai - britai, italai ir indai, - jais buvo galima pasitikėti. Nerimo nekėlė ir laivo keleiviai - britų karininkai, garbingai baigę tarnybą karalienei ir užsitikrinę sau sotų likusį gyvenimą, su šeimomis plaukė namo. Vargas tiems piratams, kurie išdrįs užpulti šį laivą.

Vienintelis dalykas, kuris kapitonui nedavė ramybės - tai oras. Nepastovus vėjas tai nešė fregatą link Afrikos krantų, tai ilgam laikui nurimdavo, palikdamas laivą tingiai sūpuotis ant mažų bangelių, keleivius - nuobodžiauti, o kapitoną - nervintis.

Kapitonas Koksonas neskubėjo į krantą, nes jūra buvo jo namai. Vienintelis dalykas, jį skubinantis - tai
noras kuo greičiau pargabenti krovinį, nusimesti nuo savęs siaubingą atsakomybės naštą už giliuose „Grosvenoro“ triumuose sukrautų sunkių dėžių turinį. Juk ne juokas: 720 aukso lydinių, 1450 sidabro lydinių, 19 sunkiai pakeliamų dėžių, užpildytų Indijoje Britų karūnai „gautais“ safyrais, smaragdais ir briliantais. Dėžėse buvo 717 tūkstančių svarų sterlingų vertės aukso monetų. O pati didžiausia brangenybė buvo patikimai supakuota į didžiulę dėžę, panašią į milžino karstą. Apie šios dėžės turinį laive žinojo tik kapitonas.

Povandeniniai rifai

Naktį į rugpjūčio 4 d. vėjas pasisuko palankia kryptimi ir žymiai sustiprėjo. Stipriau ėmė braškėti stiebai, smarkiau išsipūtė burės, fregata ėmė greičiau plaukti. Pagal kapitono paskaičiavimus kitos dienos vakare jie turėjo priplaukti Gerosios Vilties kyšulį.

Tačiau kyšulys nebūtų nusipelnęs liūdnos šlovės, jeigu pro jį laivai galėtų praplaukti ramiai ir be jokių nuotykių. Taip atsitiko ir šį kartą. Rugpjūčio 4 d. anksti ryte, kai keleiviai ir komanda, išskyrus budinčiuosius, ramiai vartėsi savo lovose, jų laukė siaubingas siurprizas. Kyšulys, iki kurio turėjo būti daugiau kaip šimtas mylių, netikėtai išdygo prieš laivo nosį.

Pasigirdo siaubo apimto sargybinio riksmas. J denį išbėgo kapitonas, net nespėjęs apsirengti rūbais. Koksonas iš karto įvertino situaciją, ėmė dalinti tikslias komandas, jūreiviai tarsi beždžionės įsikorė į stiebus, ėmė vynioti bures. Laivas pasviro į šoną, bandydamas iš visų jėgų pasukti šonan, tačiau
buvo per vėlu. Vis arčiau buvo matyti putojanti bangų mūšos juosta. Netrukus pasigirdo smūgis, povandeninis rifas pramušė apdailą. Kažkada buvusi nuostabi fregata tapo panaši į skylėtą statinę ir atsidūrė tarp dviejų didžiulių juodų akmenų, grasinančių išmesti laivą atgal į jūrą.

Žiauri žemė

Komandai ir keleiviams liko vienintelė išeitis - iš žūstančio laivo nusigauti į sausumą. Trys narsūs jūreiviai puolė į bangų mūšą, vienas iš karto dingo po vandeniu, tačiau kitiems dviem pavyko pasiekti krantą, nutemti į jį lyną su pririšta prie jo stora virve ir ją pritvirtinti prie uolos. Pasinaudodami šiuo „tiltu“ visi likę gyvi po smūgio į uolas keleiviai ir komandos nariai sėkmingai pasiekė sausumą.

Nelaimingųjų „Grosvenoro“ keleivių nuotykiai Juodajame žemyne - tai atskira, siaubą kelianti istorija. Iki artimiausio civilizacijos židinio buvo daugiau nei 1,5 tūkstančio kilometrų. Pakanka pasakyti vien tai, kad iš 134 žmonių, kuriems likimas lėmė atsidurti Gerosios Vilties kyšulyje, išgyveno vos 13. Visi kiti, tarp jų ir kapitonas, žuvo. Vieni mirė iš bado, kiti apsinuodijo nežinomais augalais, treti pateko į rankas žmogėdroms.

Aukso paieškos

Praėjus penkeriems metams po tragedijos buvo pabandyta iškelti kartu su fregata palaidotas brangenybes. Tačiau jūra patikimai saugojo savo grobį. Tik 1842-ais metais kapitonui Baudenui, kuris buvo surinkęs dešimties profesionalių nardytojų komandą, pavyko aptikti laivą ir nustatyti tikslią jo buvimo vietą. Šiam darbui jis sugaišo beveik metus. Tačiau kapitonui iš triumų nepavyko iškelti nė vienos monetos - fregata buvo pusiau užnešta smėliu, nardytojai paprasčiausiai negalėjo pasiekti liukų. Kapitonas Baudenas savo darbdaviui - Didžiosios Britanijos Admiralitetui - perdavė fregatos koordinates ir informaciją apie tai, kad laivą netrukus palaidos smėlis. Kapitonas atsisakė bandymų iškelti brangenybes iš nuskendusio laivo.

Gaila, tačiau Baudeno darbas nuėjo veltui. 1905-ais metais jo pasekėjai - Johanesburge specialiai įkurto „Grosvenoro“ gelbėjimo sindikato“ atstovai taip pat sugaišo metus, kad jūros dugne vėl aptiktų nuskendusį laivą. Tačiau 1906-ais metais lobių ieškotojai sulaukė pirmosios sėkmės: jiems pavyko iš jūros dugno iškelti 250 aukso monetų ir 13 pabūklų. Atrodo, lobiai buvo visiškai šalia, nardytojai tvirtino, kad virš „Grosvenoro“ denių vos du metrai smėlio sluoksnis. Sindikatas iš pajininkų surinko pinigų ir įsigijo žemsiurbę. Netrukus darbai buvo pratęsti su dar didesniu įkarščiu.

Tačiau bangų mūša pasirodė besanti stipresnė už brangią techniką. Vietoje kiekvienos tonos išsiurbto smėlio bangos sunešdavo dvi tonas naujo smėlio. Brangenybių paieška tapo panaši į Sizifo darbą.

Galiausiai lobio ieškotojai nusprendė išvalyti krantą sprogmenimis ir po to visą fregatą ištempti į krantą. Tačiau šis sumanymas baigėsi tragiškai: vienas darbininkas žuvo, kiti išsilakstė, o pats sindikatas bankrutavo.

Šimtai ekspedicijų

1921-ais metais buvo įkurta eilinė bendrovė, kuri iškėlė sau tikslą surasti „Grosvenoro“ brangenybes. Lobių medžiotojai įvertino savo pirmtakų klaidas ir nusprendė panaudoti visiškai naują metodą: iškasti tunelį nuo salos iki laivo nuskendimo vietos ir į triumus su vertybėmis patekti iš apačios. Iki didžiulių turtų buvo likę keliolika metrų, tačiau prasidėjo krizė: lobių ieškotojams baigėsi pinigai, visi kreditai buvo visiškai išeikvoti.

Brangenybių paieškos nenutrūko netgi Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Ekspedicijos buvo organizuojamas viena po kitos. Lobių ieškotojai prarasdavo trokštamą laivą ir vėl jį surasdavo. Vienoje tokioje ekspedicijoje dalyvavo netgi garsusis rašytojas Artūras Konan Doilis. Tačiau ir Šerloko Holmso autoriui sėkmė nenusišypsojo. Per visą paieškų istoriją lobių medžiotojams pavyko iškelti apie 800 aukso monetų ir kiek daugiau nei pusę fregatos pabūklų.

Šio laivo žūties vietoje ir dabar knibžda daugybė lobių ieškotojų. Prieš kelis metus vėl pavyko „aptikti“ paslaptingąją fregatą ir iš dugno iškelti keletą pabūklų bei varinę lentelę su vieno keleivio pavarde, patvirtinusia, kad aptiktasis laivas yra būtent „Grosvenoras“. Iš karto atsirado pretendentai į potencialias brangenybes. Vienas jų yra Pondolando - vietos, kur sudužo laivas - karalius.

Bet koks niekniekis, iškeltas iš „Grosvenoro“ žūties vietos, žadina ne vieno žmogaus aistras. „Savininkų“, atidžiai stebinčių paieškų eigą, yra daugybė. Kiekvienas jų pasirengęs dokumentais patvirtinti savo teises į brangenybes: giminaičiai, paveldėtojai, seniai nebeveikiančių draudimo kompanijų polisų turėtojai, pirmųjų ekspedicijų dalyvių ir sindikatų pajininkų paveldėtojai. Kas verčia daugybę žmonių taip įdėmiai stebėti paieškų darbus ir aršiai ginti savo teises į lobio dalį?

„Pasaulio stebuklas”

Be jau minėtų turtų, kurių vertė dabartiniu kursu sudaro apie 11 milijonų svarų sterlingų, „Grosvenoru“ į Angliją buvo plukdoma dar viena brangenybė, kurią įvertinti neįmanoma. Laivo triume, į karstą panašioje dėžėje, buvo gabenamas „Aštuntasis pasaulio stebuklas“ - garsusis šacho Džachano, Didžiojo Mogolo povo sostas.

Būtent šacho Džachano valdymo metais buvo pastatytas Tadž Mahalas Agroje, mečetė Delyje - didingi statiniai, esantys Indijos nacionaliniu pasididžiavimu. Tačiau jo valdymo kulminacija tavo povo sostas, tikras juvelyrinio meno šedevras. Dviejų metrų aukščio sosto nugarėlė, papuošta šimtais kruopščiai atrinktų brangakmenių, tiksliai atkartoja išskleistą povo uodegą - su visais pustoniais ir atspalviais. Šimto karatų ryškiai raudonas rubinas, didžiuliai švytintys perlai vainikavo šį nepaprastą Indijos meistrų kūrinį.

Povo sostas, greičiausiai, tik kuriam laikui nuskendo prie Gerosios Vilties kyšulio.