Paslaptingi Žaliojo žemyno gigantai

Jetis Himalajuose, ši-ši Kinijoje, almasas Mongolijoje, orangpendekas Indonezijoje, didžiapėdis JAV, sniego žmogus Kaukaze ir Pamyre. Šios kriptobūtybės įvairiuose regionuose vadinamos įvairiais pavadinimais. Tačiau, ko gero, pats paslaptingiausias šios skaitlingos genties atstovas gyvena Australijoje.

Žaliajame žemyne jis vadinamas joviu, kas reiškia „plaukuotas žmogus“. Istorijoje, susijusioje su šiuo gigantu, yra praktiškai viskas: nuo pirmojo europiečių susitikimo su šiuo „vietiniu Australijos gyventoju“ iki naujosios jo kilmės teorijos.

Dviejų pasaulių susitikimas

Mažai kas žino, kad pirmosios anglų kolonijos, 1788-ais metais įkurtos netoli dabartinio Sidnėjaus, galėjo ir visiškai nebūti - nei tomis dienomis, nei metais vėliau. Tokią didelę baimę pirmiesiems britams, atvykusiems į tolimąjį žemyną, kėlė „vietiniai gyventojai“, kurie pirmieji pasitiko europiečius Sidnėjaus įlankoje.

Kaip rašoma vieno laivo, atplukdžiusio britus, žurnale, plaukuotos būtybės, kurių ūgis buvo daugiau nei trys metrai, ypač nepatikliai žiūrėjo į apstulbusių jūreivių bandymus pasiūlyti jiems pirmuosius „civilizacijos vaisius“ - garsiuosius stiklo karoliukus. Laivo žurnale rašoma, kad „australai“
pagriebė pirmąjį prie jų prisiartinusį britą, kiti leidosi bėgti. Laimei, jie buvo netoli valčių, tad suspėjo į jas sušokti ir išsigelbėti.

Jeigu praėjus dviem dienoms po aprašyto įvykio britai nebūtų užmezgę kontakto su tikraisiais aborigenais, kurie papasakojo, kad užjūrio svečiai atsitiktinai sutiko jovių gentį - „plaukuotuosius žmones“, tai, greičiausiai, šis kraštas nebūtų buvęs kolonizuotas.

Jūreiviai troško tik vieno dalyko - kuo greičiau išsinešdinti iš tų vietų, kuriose gyvena „nelaboji jėga“. Nors tai atrodo keista, tačiau aborigenų teiginiai apie pavojų, kurį kelia „plaukuotieji žmonės“ paprastiems žmonėms, nuramino britus: šie galvažudžiai buvo pasirengę kovoti su bet kuo, tik ne su „velnio vaikais“, kaip jie buvo pavadinę paslaptingas būtybes.

Būtent po šių aborigenų paaiškinimų britai pradėjo apgyvendinti Sidnėjaus apylinkes.

„To negali būti nes negali būti niekada!“

Aborigenų įspėjimai apie jovių keliamą pavojų pasirodė besą ne iš piršto laužti. Tai, kas įvyko Sidnėjaus įlankoje praėjus metams po pirmojo susitikimo su paslaptingais gigantais ir europiečio pagrobimo, stebina vaizduotę — ne tiek nelaimės mastu, kiek netikėtomis jos pasekmėmis.

Grupė britų karinio laivo jūreivių ir naujųjų žemyno gyventojų medžiojo vietiniuose miškuose ir nušovė valabio kengūrą. Vyrai jau rengėsi grįžti atgal su laimikiu, tačiau juos netikėtai užpuolė keli gigantai. Užpuolikai sudraskė tris jūreivius, atėmė nušautą kengūrą ir akimirksniu pasislėpė miške. Jūreivių kapitonas į Londoną išsiuntė atitinkamą depešą apie šį įvykį ir pranešė, kad jovius papiktino valabio nužudymas, kuris jiems buvo šventas gyvūnas.

O dabar — apie netikėtas šio incidento pasekmes. Minėtoji depeša Londoną pasiekė tik 1820-ais metais. Senstelėjęs karinio laivo kapitonas sugrįžo į gimtinę, norėdamas ramiai praleisti užsitarnautą pensiją. Tačiau jis netikėtai sužinojo, kad iš jo buvo atimtas ir laipsnis, ir išlaikymas už „melagingą ataskaitą ir paniką keliančių gandų apie pavojingas būtybes, kurios, kaip tiksliai žinoma, yra išsigalvotos, platinimą“.

Šią formuluotę reikia detaliau paaiškinti. Pasirodo, vienas iš buvusių kapitono kolegų į gimtinę sugrįžo kur kas anksčiau ir Londone susitiko su garsiu mokslininku Džonu Pinkertonu. Pinkertonas, apibendrindamas kelias dienas trukusias jūreivio apklausas, joviui paskyrė vieną skyrių savo 1804-ais metais išleistoje monografijoje „Imperijų, karalysčių, valstybių ir kolonijų su vandenynais, jūromis ir salomis visose pasaulio aprašymas“. Tai, kad Pinkertonas aprašė jovius kaip realias būtybes, turinčias priplotą nosį, dideles šnerves, plačius antakius, gilias akiduobes, XIX amžiaus pradžios Didžiosios Britanijos mokslo sluoksniuose sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Pinkertonas buvo pavadintas neatsakingu melagiu, jo monografija - neįrodytų teiginių kratiniu, o joviai - visišku prasimanymu. Dėl to pavėlavusi kapitono depeša buvo palaikyta melaginga, nes joje buvo pranešama apie būtybes, kurios „tiksliai žinoma, kad yra išsigalvotos“.

Pabandykime atsakyti į klausimą: kodėl turime tikėti kažkokio jūreivio pasakojimais, o ne mokslo visuomenės, kuri tais laikais buvo viena bešališkiausių ir pažangiausių pasaulyje, teiginiais? Suprantama, mes nebuvome šių įvykių liudininkais, jog galėtume tvirtinti, kad jie iš tikrųjų vyko. O štai apie to meto Didžiosios Britanijos mokslinę visuomenę galima pateikti dar vieną faktą, susijusį su ta pačia Australija. Protingieji mokslo veikėjai, panašiai tuo pačiu metu gavę galimybę tirti Australijoje gyvenantį ančiasnapį, jį palaikė... falsifikatu! Tiesa, mokslininkai taip ir nesuprato kas ir kokiu tikslu dirbtiniu būdu“ išvedė šį padarą.

Jovio portretas nuotraukoje

XX amžiuje, kaip ir XVIII ar XIX, buvo ne vienas žmonių susitikimo su „plaukuotuoju žmogumi“, kurį teisingiau būtų vadinti „plaukuotuoju gigantu“, atvejis. Tik buvo tas skirtumas, kad jau buvo sukurtos techninės priemonės, pavyzdžiui, portatyvinė kino kamera, leidžiančios užfiksuoti šiuos susitikimus.

Vieną iš keisčiausių nuotraukų, kurioje užfiksuotas šis paslaptingas Australijos gyventojas, 1936-ais metais padarė Ričas Džonsas, dirbęs sunkiai pasiekiamoje medkirčių stovykloje Naujojo Pietų Velso kalnuose (maždaug 450 kilometrai į pietvakarius nuo Sidnėjaus).

Šioje nuotraukoje galima pamatyti didžiulę būtybę, sėdinčią ant nuversto medžio beveik tokia pačia poza, kaip ir du medkirčiai priekiniame plane. Gal tai šviesos ir šešėlių žaismas? Gali būti. Tačiau 2011-ais metais Džonso padaryta nuotrauka buvo visapusiškai ištirta Niujorko fotografijos institute. Specialistai padarė išvadą, kad nuotraukoje nėra jokių retušavimo požymių, ji nebuvo apdorota jokiomis kompiuterinėmis programomis, o minėtasis objektas kairiajame kampe yra „materialus“.

Tiesa kažkur... danguje?

Jeigu viešuose šaltiniuose paieškotumėme informacijos apie Australijos „plaukuotąjį žmogų“, tai perskaitysime, kad kalbama apie „būtybes, paplitusias Australijos aborigenų genčių legendose ir padavimuose“, „mitologiniuose kriptiduose“ ir pan.

įdomu tai, kad šie informacijos šaltiniai nebuvo atnaujinti praktiškai nuo praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio, todėl juose šis fenomenas aprašomas kaip „neturintis jokių įrodymų“, juose nėra informacijos apie atradimus, kuriuos 8-o dešimtmečio viduryje padarė australų kriptozoologas Reksas Gilrojus. Nekalbant apie naujausius šio tyrinėtojo atradimus.

įdomi ne tiek didžiulė Gilrojaus surinktų faktų kolekcija, įrodanti, kad joviai ir dabartiniu metu gyvena netoliese aborigenų, kiek šios kolekcijos brangakmeniai, kurių mokslinė bendrija neginčija. Vienas iš tokių kolekcijos brangakmenių - išlieti jovio kojų atspaudai, kuriuos išliejo pats Reksas.

Antra, įdomi teorija apie paslaptingų gigantų kilmę, kurią iškėlė Gilrojus. Jo manymu, joviai nėra evoliucinio vystymosi aklavietės atšaka, tačiau, greičiausiai, yra kažkokios aukšto išsivystymo lygio civilizacijos kūrinys. Ši civilizacija atliko atitinkamą eksperimentą, prieš sukuriant aukštesnės kokybės „produktą“ - Australijos aborigenus.

Ar ši hipotezė turi įrodymų? Informavimo priemonėse skelbiama, kad jau artimiausiu metu Gilrojus juos pateiks mokslo visuomenei. Sprendžiant iš užuominų, bus kalbama apie nepaprastą DNR, išgautą iš nežinomo gyvūno seilių, kuris medžiojo naminius gyvūnus Sidnėjaus apylinkėse.

įdomu tai, kad revoliucinė Gilrojaus teorija koreliuoja su daugeliu aborigenų legendų, kuriose pasakojama apie tai, kad žmones sukūrė ateiviai iš žvaigždžių. Vienoje tokioje legendoje pasakojama, kad „sparnuoti dievai“ iš pradžių sukūrė gigantiškas būtybes, o tik po to sukūrė neaukštus aborigenus, kad šiems būtų „lengviau gyventi po kaitria saule ir patogiau medžioti“.