Raudonųjų žibintų kvartalo karalienės

Šias dvynes žino bene visas pasaulis. Jos atvirai ir be baimės pasakoja apie pusę amžiaus trukusią prostitučių karjerą, meilės žaidimus su šimtais tūkstančių vyrų ir gyvenimą Amsterdame, Raudonųjų žibintų kvartale. Dvynės Fokens niekada nesidrovėjo pasakoti net pačių intymiausių gyvenimo detalių ir dabar, išėjusios į pensiją pripažįsta, kad prostitučių darbas – sunkus ir alinantis, tačiau jos gyvenime esą darė tai, ką moka geriausiai, todėl niekada dėl nieko nesigailėjo.

1. Seserų vardai  – Martina (Martine) ir Luiza (Louise) Fokens (Fokkens)
2. Gimimo data ir vieta – 1942 m. Olandija, vakarinė Amsterdamo dalis.
3. Veikla – 50 metų dirbo prostitutėmis, šiuo metu pensininkės.

Apie tokią karjerą nesvajojo

Apie dvynių vaikystę daug informacijos nėra. Jos labiau mėgsta savo istoriją pradėti nuo tada, kada pradėjo užsiimti šia prieštaringai vertinama veikla. Moterys gimė Olandijoje. Visą gyvenimą čia ir praleido, o būdamos pensinio amžiaus išsikėlė į užmiestį ir keletą kartų per savaitę vykdavo į miestą pas ištikimiausius klientus. Dvynės pripažįsta, kad vaikystėje svajojo apie daugybę profesijų – norėjo būti medikėmis, teisininkėmis, kulinarijos virtuozėmis. Tačiau gyvenimas susiklostė visai kitaip. Jaunos, vos dvidešimties metų sulaukusios dvynės pradėjo pardavinėti savo kūną. Pirmoji tai praktikuoti pradėjo Luiza. Ji buvo ištekėjusi, jau turėjo vaikų. Vyras daug gėrė ir mušdavo jauną moterį, kuomet ji namo neparnešdavo pinigų. Luiza pripažįsta, kad imtis prostitucijos paskatino vyras, o ji jį labai mylėjo. Bijojo, kad jis ją paliks, pasiims vaikus. Tad moteris ilgai nesvarstė ir pradėjo užsiimti prostitucija. Pasak jos, vyras labai didžiavosi, kad jo žmona prostitutė.

Pradžioje – grupinio sekso paslaugos

Luizai įsidarbinus viešnamyje, žinia, kad ji prostitutė greitai pasklido. Jos seseriai Martinai ją pranešė ne kas kitas, o judviejų mama. Martina norėjo jai padėti, tačiau atkalbėti sesės nuo šios profesijos nepavyko. Viešnamyje prireikus valytojos, nėščia būdama Martina ten įsidarbino. Jai labai reikėjo pinigų, tad nusistatymą prieš tokias vietas ji bandė įveikti. Moteriai jau pagimdžius ir dirbant valytoja viešnamyje toliau, klientai vis dažniau teiraudavosi, ar ji neteikia sekso paslaugų. Martina atsisakinėjo iki to laiko, kol vienas klientas pasiūlė labai gerą užmokestį už seksą su abiem seserimis. Nuo tada moterys pradėjo teikti grupinio sekso paslaugas. Jos tikina, kad nuo pat pradžių viskas buvo paprasta ir joms patiko. Jos nesijautė nejaukiai, seksą už pinigus nuo pat pradžių laikė paprastu, niekuo neišsiskiriančiu darbu. Luiza konsultuodavo ir patarinėdavo seseriai, kaip reikia elgtis, ką sakyti vyrams. Pradžioje jos juos aptarnaudavo dviese, taip naujokė galėdavo mokytis iš senbuvės šiame versle. Vėliau merginų įgūdžiai nebesiskyrė ir jos dviese aptarnaudavo klientus tik pagal ypatingus pageidavimus. Didžiausia bėda buvo ta, kad beveik viską, ką uždirbdavo seserys, pasisavindavo jų vyrai, o likusius pinigus tekdavo sumokėti viešnamio savininkei už kambarių nuomą.

Eilinė prostitutės diena

Apie prostitučių darbą seserys yra pasakojusios daug. Jos pabrėžia, kad pergyveno du laikotarpius – tada, kai prostitucija Olandijoje buvo neteisėta ir laikotarpį, kuomet ją įteisino. Karjeros pradžioje jos į viešnamį atvykdavo ryte. Apsirengusios seksualiais drabužiais seserys laiką leisdavo sėdėdamos ant palangės arba lūkuriuodamos lauke, prie durų. Reikėjo būti labai atsargioms, nes prostitucija buvo nelegali ir jas lengvai galėjo sučiupti. Dažnai patys vyrai prieidavo prie moterų ir paklausdavo, kiek kainuoja valanda praleista su jomis. Kitais kartais seserys užkalbindavo praeivius ir taip greitai atsirado nuolatinių klientų. Moterys dirbo be išeiginių, po 15 valandų per parą. Būdavo, kad vyrai po sekso jas sumušdavo ir pabėgdavo nesusimokėję, tačiau jos nieko negalėjo padaryti ir tokių atvejų nesureikšmindavo. Po daugybės darbo valandų jos grįždavo namo ir tvarkydavosi, ruošdavo valgyti. Dabar dvynės pripažįsta, kad vienu ar kitu laikotarpiu visi abiejų vaikai gyveno vaikų namuose. Jais rūpintis tiek dirbant buvo praktiškai neįmanoma.

Gyvenimo peripetijos

Luizos vyras buvo tikras besotis – kuo daugiau ji parnešdavo namo pinigų, tuo jis jų reikalaudavo daugiau. Neapsikentusi nuolatinės kontrolės moteris metė vyrą, nors iki šiol pripažįsta, kad jis yra jos gyvenimo meilė, nepaisant smurto ir didelio potraukio alkoholiui. Netrukus po to, Martina taip pat išsiskyrė su savo vyru. Moterys tapo laisvos, labiau savimi pasitikinčios, tačiau ir toliau dirbo prostitutėmis. Dvynės po kurio laiko į savo profesiją ir visus vyrus pradėjo žiūrėti labai atsainiai. Luiza yra sakiusi, kad po skyrybų su vyru žinojo, kad niekada nebeįsimylės. Martina buvo mažesnė romantikė ir sakydavo, kad myli visus savo klientus. Jos darbo metu laikydavosi griežtos tvarkos ir švaros, nepakęsdavo nesipraususių klientų, o tokiems atvykus, visada paprašydavo nusiprausti ir susitvarkyti. Moterys niekada neatskleidė, kiek jų vaikų gimė santuokoje, o kiek – atsitiktinai, dirbant. Savo autobiografinėje knygoje jos pabrėžia, kad visi klientai sekso metu būtinai turėdavo naudoti prezervatyvus, kurių jos visada turėdavo šalia. Pradžioje dvynės nesulaukė didelio palaikymo iš tėvų dėl tokio užsiėmimo. Jie baiminosi dėl dukterų likimo, tačiau joms išsiskyrus su vyrais pradėjo tolerantiškiau žiūrėti į jų sprendimus ir nesmerkė jų profesijos.

Klientai – iškrypėliai, smurtautojai ir vienišiai

Dvynių sąraše – apie 355 tūkst. vyrų. Buvo laikai, kuomet jas vadindavo karalienėmis, o patekti pas dvynes nors valandai buvo sudėtinga. Dar 2013-aisiais metais, seserims sulaukus garbaus 70 metų jubiliejaus Martina kartą į savaitę vykdavo iš užmiesčio į Amsterdamo centrą pas vieną seniausių klientų. Jis – smurtą sekso metu mėgstantis vyrukas. Seserys pasakoja, kad per visą karjerą jų gyvenime vyrų buvo įvairių – švelnių, verkiančių sekso metu, mėgstančių kai prieš juos naudojama jėga arba nevengiančių patiems užvožti. Dvynės jaučiasi esančios labai tolerantiškos – jos niekada neišvarė savo klientų, visus joms nepriimtinus dalykus atlikdavo kaip pareigą, už kurią joms mokami pinigai. Dvynės savo autobiografinėje knygoje pasakoja apie įvairiausius nuotykius, vyrų pageidavimus ir sunkų prostitučių darbą. Kartais po darbo dienos jos būdavo tokios pavargusios, kad užmigdavo viešnamyje. Moterys niekada negailėjo savęs ir didžiuojasi, kad dauguma klientų po apsilankymo visada grįždavo ir antrą kartą, o senatvėje jos galėjo pragyventi iš keleto nuolatinių klientų, kurių, pasak dvynių, tiesiog negalėdavo neaptarnauti dėl sentimentų.

Prostitucijos legalizavimas – ne išeitis

2000 metais Olandijoje buvo legalizuota prostitucija. Daugybė merginų tuo pradėjo verstis visiškai legaliai, mokėdamos mokesčius valstybei. Pasak seserų, sekso už pinigus legalizavimas ne tik kad nesutvarkė padėties, tačiau viską tik dar labiau sujaukė. Dvynės pasakoja, kad seniau reikėdavo labiau slėptis ieškant klientų, dabar merginos sėdi nuogos ant palangių ir niekam nė mintis nekyla kokia jų profesija. Tačiau jos pabrėžia, kad prostitucija verstis neapsimoka dėl didelių mokesčių, o tai skatina merginas dirbti internetu ar iš namų. Seserys įsitikinusios, kad prostitucijos legalizavimas buvo naudingas užsieniečiams, kurie dabar atvykę į Olandiją nesunkiai gali rasti merginų, teikiančių sekso už pinigus paslaugas bei sąvadautojams. Nenorėdamos mokėti mokesčių, merginos geriau dirba sąvadautojui, taip sutaupydamos pinigų.

Mielos močiutės

Žiniasklaidoje galima rasti daugybę straipsnių apie dvynes. Jos niekada nevengė kalbėti prieš kameras, duoti interviu ir pasakoti savo gyvenimo istorijas. Straipsniuose ir reportažuose dažnai pastebima, kad šios moterys – labai svetingos, geranoriškos ir atviros. Pamačius jas nė nekiltų įtarimas, kad jos vos prieš keletą metų dar gyveno tokį spalvingą gyvenimą. Yra pastebinčių, kad moterys labai daug kalba, mėgsta pertraukinėti viena kitą. Klabėdamos prieš kamerą jos naudoja daug neverbalinės kalbos, o dviejų, vienodai apsirengusių pagyvenusių moteriškių gatvėje nepastebėti neįmanoma. Nežinant jų istorijos, niekas nė neįtartų, kad šios moterys yra bene seniausios Amsterdamo prostitutės, kurių klientai iki šiol geidžia ir prašo grįžti atgal.

Įdomu

• Dvynės teigia, kad per 50 karjeros metų aptarnavo 355 tūkstančius vyrų.
• Apie dvynes sukurtas dokumentinis filmas „Susipažinkite su seserimis Fokens“ („Meet the Fokkens“)
• Jos išleidusios autobiografinę knygą „Pasakojimai iš prostitutės kambario. Tikra seserų Fokens istorija“
• Seserys turi žydiško kraujo
• Dvynės labai didžiuojasi savo sąnariais. Pasak jų, norint dirbti tokį darbą, jie turi būti ypatingai stiprūs.
• Aukso amžiumi laiko metą, kuomet Amsterdame prostitucija buvo laikoma nelegalia ir nereikėjo mokėti mokesčių.
• 2013-aisiais moterys išėjo į pensiją.
• Luiza turi keturis vaikus, o Martina – tris.
• Moterys rengiasi vienodai, dažniausiai – raudonais drabužiais.