Senovės biblioteka: Metalinės knygos

Argentinietis  verslininkas, etnologas ir paslaptingų faktų kolekcionierius Janošas Chuanas Moricas gimė Vengrijoje, tačiau didesnę savo gyvenimo dalį praleido pietų Amerikoje. 1965 metais žmonių negyvenamoje vietovėje jis aptiko išsišakojusią požeminių komunikacijų sistemą, sukurtą neįsivaizduojamai seniai. Po ketverių metų šis atradimas buvo paskelbtas visuomenei, taip pat buvo prisiekta Ekvadoro prezidentui, kad visa tai yra tiesa.

Metalinės knygos

Originalaus tyrinėtojo žodžiais, šie milžiniški požeminių kelių ir tunelių išsišakojimai driekiasi tūkstančius kilometrų, jie yra iškasti ne tik Argentinos, bet ir Peru bei Ekvadoro teritorijose. Tunelių sienos buvo lygios ir nušlifuotos, o lubos – plokščios ir lygios, tarsi padengtos glazūra. Požeminiai keliai veda į plačias požemines sales.

Vienas metalinių knygų puslapių

Vienoje tokioje salėje Moricas, kaip jis pats teigė, aptiko po 20 kg sveriančias knygas, sudarytas iš 96×48 cm dydžio plonų metalinių lapų. Mokslo aplinkoje šie lapai buvo pavadinti plaketais. Nuostabiausia tai, kad kiekviename tokiame lape buvo iš štampuoti arba išgraviruoti paslaptingi ženklai. Chuanas Moricas ir jo kolegos tyrinėtojai Stenlis Holas, Petronijus Chamarilas ir visame pasaulyje žinomas Erichas fon Denikenas teigia, kad tai yra išnykusios senovės civilizacijos biblioteka.

Pagal kitas versijas, metalinėse knygose užrašytos inkų istorinės pranašystės ar net ateivių, kažkada apsilankiusių Žemėje, žinios. Bibliotekos centre stovi daiktai, primenantys stalą ir kėdes aplink jį, tačiau medžiaga, iš kurios pagaminti šie daiktai, niekam nežinoma. Tai ne akmuo, ne medis ir ne metalas, tačiau kažkas panašaus į keramiką ar šiuolaikines kompozicines medžiagas. Panašios kompozicinės medžiagos, atsparios aukštai temperatūrai ir labai tvirtos, naudojamos, pavyzdžiui, aviacijoje ir kosmonautikoje. Nejaugi kažkas prieš daugelį tūkstančių metų galėjo daryti jų analogus?

Gyvūnai ir lėktuvai

Be to, Chuanas Moricas požemiuose aptiko daugybę iš aukso pagamintų gyvūnų figūrėlių. Šiame savotiškame „zoologijos sode“ buvo drambliai, krokodilai, beždžionės, bizonai, jaguarai. Visos šios figūrėlės buvo sustatytos šalia salių ir praėjimų sienų.

Ant tunelių grindų buvo rasta daug įdomių paveikslų. Viename jų buvo pavaizduotas žmogus, sklendžiantis virš planetos. Tai reiškia, kad daugybę amžių prieš šiuolaikinės kosmonautikos erą žmonės žinojo, kad Žemė yra apvali.

Kitame piešinyje buvo pavaizduotas žmogus su stačiakampiu kūnu ir apvalia galva. Ši keista būtybė stovėjo ant gaublio ir rankose laikė Mėnulį ir Saulę. Taip pat buvo aptikta figūra, kuri vadinama „klounu“ arba „pilotu“. Ant žmogaus galvos – šalmas su ausinėmis, ant rankų – pirštinės. Prie kostiumo, primenančio skafandrą, pritvirtinti žiedas ir laidai.

Tarp nepaprastų Chuano Morico radinių yra vienas, kuris labai primena iš aukso pagamintą viršgarsinio keleivinio lainerio „Konkordas“ modelį. Viena tokia figūrėlė buvo išsiųsta į Kolumbijos sostinės Bogotos muziejų, o kita liko po žemėmis. Aviacijos ekspertai, ištyrę muziejinį eksponatą, mano, jog tai tikrai yra skraidančio aparato modelis.

Stulbina jo geometriškai taisyklingi sparnai ir aukštas vertikalus kilis. Paukščiai to neturi. Lėktuvo figūrėlė pagaminta iš gryno aukso, ir tai yra gana mįslinga. Juk gamtoje grynas auksas nėra aptinkamas. Aukso grynuoliai yra gamtinis tvirtas sidabro (iki 43%) ir aukso mišinys su vario, geležies ir kitų metalų priemaišomis. Grynas auksas mūsų dienomis išgaunamas šiuolaikinėse gamyklose specialia įranga. Iš kur tokia technologija buvo žinoma senosios civilizacijos atstovams?

Dar vienas paveikslas ant tunelio grindų vaizduoja iškastinį driežą. Tačiau dinozaurai mūsų planetoje gyveno prieš 65 milijonus metų. Pats piešinys atliktas IVTX tūkstančiai metų pr.m.e. Patys tuneliai – irgi didelė mįslė. Netgi mūsų laikais nėra sukurtos panašios unikalios kalnakasybos technologijos. Kas tada granito uolose galėjo išlydyti idealiai lygius tunelius su poliruotomis sienomis, kurie, persipindami tarpusavyje, sudaro milžinišką požeminį megapolį? Neatsitiktinai tyrėjai dažnai kalba, jog šie tuneliai – tai ateivių nežemiškos technologijos kūrinys.

Kaip susipyko Moricas ir Fon Denikenas

Reikia pasakyti, kad Chuanas Moricas pasižymėjo originalumu. Jis visiškai rimtai tikėjo, jog vengriškos
šaknys sudaro praktiškai kiekvienos civilizacijos pagrindą. Tyrėjas, pabendravęs kur nors džiunglių tankmėje su vietiniais indėnais, padarydavo išvadas, kad čiabuviai visai neblogai supranta ištisas frazes vengrų kalba.

Bendravimas su Ekvadoro prezidentu suteikė visišką veiksmų laisvę kontroliuoti savo atradimą – Moricas galėjo pakviesti nepriklausomą tyrėją ir parodyti fotografinius įrodymus, patvirtinančius požeminių komunikacijų tinklo atradimą.

1972-ais metais Chuanas Moricas susitiko su Erichu fon Denikenu ir supažindino pastarąjį su paslaptimi, parodydamas įėjimą į urvų labirintus, kuriais buvo galima patekti į didelę požeminę salę. Iš visko sprendžiant, fon Denikenas legendinės metalinių knygų bibliotekos nematė, o matė tik į ją vedančius tunelius.

Savo įspūdžiais garsusis šveicarų tyrinėtojas pasidalino didžiulio susidomėjusio sulaukusios knygos „Dievų auksas“ puslapiuose: „Jokių abejonių, kalbama ne apie natūralius darinius. Požeminiai koridoriai daro posūkius stačiu kampu, patys koridoriai – tai platūs, tai siauri, tačiau sienos visur lygios, tarsi nušlifuotos. Lubos idealiai lygios ir tarsi padengtos laku“. Tačiau kalbos apie potencialiai patį sensacingiausią XX amžiaus atradimą netrukus nutilo.

Interviu vokiečių leidiniams „Stern“ ir „Spiegei“ metu Janošas Chuanas Moricas netikėtai ėmė neigti, kad kada nors buvo urvuose kartu su Erichu fon Denikenu. Tai sumažino pasitikėjimą šveicaru, kuris buvo pradėtas įtarinėti tuo, kad paprasčiausiai sufabrikavo neįtikėtinus faktus, įrodančius, jog mūsų planetoje lankėsi dievai – senovės astronautai.

Nors nesunku suprasti ir kitaip – jeigu fon Denikenas sąmoningai melavo, jis nebūtų nurodęs jokių duomenų, kurie skaitytojams leido susisiekti su Chuanu Moricu.

Dar vienas žingsnis

Nežiūrint į visiškai pašlijusius santykius su Erichu fon Denikenu, paleovizito teorijos šalininko knyga į Chuano Morico pusę pritraukė naujų šalininkų. Vienu jų tapo amerikietis Stenlis Holas. Moricas ir Holas nusprendė organizuoti ekspediciją į Kueva de los Tejos rajoną, kur, atseit, yra įėjimas į požeminę metalinių knygų biblioteką.

Jiems reikėjo surasti tik žmogų garsiu vardu, kuris formaliai vadovautų ekspedicijai. Tokio vadovo rolei buvo pasirinktas amerikiečių astronautas Neilas Armstrongas, kuris, kaip ir Holas, turėjo škotiško

kraujo. Tuo metu Ekvadore valdė karinė chunta, todėl ekspedicija tapo bendra Ekvadoro ir Didžiosios Britanijos armijų įmone, kuri palaikė geologų, botanikų ir kitų specialistų grupę. Įdomus faktas, kad kurį laiką entuziastai tikėjosi į ekspediciją įtraukti princą Čarlzą, kuris neseniai buvo gavęs archeologijos mokslinį laipsnį, tačiau škotiškasis faktorius, renkant ekspedicijos vadovą, galiausiai tapo pagrindiniu.

Vienu iš didžiausių ekspedicijos įvykių buvo tai, kad 1976 m. rugpjūčio 3 d. Neilas Armstrongas iš tiesų įžengė į senovinę tunelių sistemą, turėdamas galimybę dar kartą įeiti į žmonijos istoriją. Deja, nebuvo aptikta jokių metalinių knygų bibliotekos pėdsakų. Tačiau mokslininkams pavyko įtraukti į katalogus 400 naujus augalus ir aptikti palaidojimo kambarį su velioniu, kuris amžinojo poilsio atgulė apie 1500 metų pr.m.e.

Janošas Chuanas Moricas mirė 1991-ais metais. Jis visada ne iki galo papasakodavo apie paslaptingus požemius. Todėl jo vienminčiai tęsė paieškas, kiekvienas savaip norėdamas įnešti savo indėlį. Pavyzdžiui, grafas Pinas Turola mano, kad metalinių knygų biblioteka yra absoliutus Edgaro Keiso pranašysčių įrodymas.

Stenlis Holas daugelį metų bandė iš Petronijaus Charamilo sužinoti tikslias įėjimo į urvą su biblioteką koordinates, tačiau pastarasis mirė 1998-ais metais, nusinešdamas šią paslaptį su savimi į kapą. O štai dar vienas Morico šalininkas – Stenas Gristas – mano, jog įėjimas į ieškomą urvą yra po vandeniu. Jis tikisi organizuoti į Kueva de los Tejos rajoną ekspediciją, aprūpinta įrenginiais pagal paskutinį technikos žodį.