Slėpiningieji Edeno sodai

Archeologas David Rohl įsitikinęs (1998-ais išleistoje knygoje "Legenda:civilizacijos kilmė", o prieš tai ir "laiko išbandymas" bei TV laidose "Faraonai ir karaliai"), kad jie buvo dabartiniame Irane. Per Zagros kalnus pervažiavę į Azerbaidžano Miyandoab lygumą (60 mylių pločio ir 200 mylių ilgio) išvysime kalnus, kurių papėdes pažymi beduinų palapinių juodi taškeliai. Ir sodai abiejose kelio pusėse. Ir šiame slėnyje yra vienas keistas dalykas: kiekviename mažame miestelyje bus bent viena siena išpuošta liaudies įsivaizduojamo rojaus vaizdais - dievo kalnu nuo kurio teka gaivinantis vanduo link vešlių ganyklų. Prieš 6000 m. tokie pat piešiniai vaizdavo šumerų dievo Enki buveinę [kuris savo vieta atitinka Biblijos Jahvę]. Tais laikais ši krašto sritis buvo vadinama dviem vardais: Arrata arba Edin.

Gražu, bet ar tai dera su Biblijos tekstu? Pr 2:10-14 sakoma, kad Edeną supo keturios upės: Eufratas ir Hidekelis (hebrajiškas Tigro pavadinimas) bei Gihonas ir Pišonas. Nuo pat Jozefo, 1-o amžiaus žydų istoriko, tebetvirtinama, kad taip, kaip jos įvardintos, jų neberasime jokiame pasaulio žemėlapyje. Biblijoje minima, kad Edeno sodą maitino (neįvardinta) upė. Tame slėnyje teka Adji Chay upė (dar prieš šimtmetį vadinta Meidan, kad persų kalba reiškia "uždaras kiemas" arba "aptvertas sodas").

Tačiau Deividas Rohlas mano, kad jas iššifravo Reginald Walker, mažai žinomas ir daugiau kaip prieš 10 m. miręs mokslininkas, kuris savo samprotavimus paskelbė 1986-ųjų Senovės r Viduramžių istorijos knygų klubo leidinyje pavadinimu "Vis dar tebeminkoma". Bet kadangi net tarp mokslininkų išplitusi nuostata, kad Biblija mažai pakylėja virš mito lygio, tai ir tuo rašiniu mažai kas susidomėjo.

Bet į Šiaurės rytus nuo paminėto slėnio yra Aras upė. Ji prieš 8 a. įvykusį islamo įsiskverbimą buvo vadinta Gaihun (kas hebrajiškai būtų Gihon) Ir dar Viktorijos laikų žinynai ją mini kaip Gihon-Aras. Ketvirtąja upe galėtų būti Uizun, kuri, Volkerio teigimu, gali būti išdarkyta užrašant hebrajų kalba ('U' į 'P', 'z' į 'š', o 'u' ir 'o' gali būti lingvistinės variacijos. Biblijoje Gihono upė vinguriuoja per Kušo kraštą. Istorikas Jozefas siejo Kušą su Afrikos Kušo karalyste, buvusia į pietus nuo Egipto (tada Gihonas būtų Nilas), o Pišonas - Indas arba Gangas. Bet tada Edeno sodas užima pernelyg plačią teritoriją. Rohlas Kušo žemę "perkėlė" į Kušeh Dagh, Kušo kalną - 100 mylių į rytus nuo sodo. Tada ir Gihono upė vinguriuoja netoliese.

Ir dar šalia Volkeris atrado Noqdi kaimą. Ar tai ne nuoroda į Nodo žemę, į kurią buvo ištremtas Kainas nužudęs Abelį? Ir ji yra į rytus nuo Edino! Baigiomoji "-i" reiškia "kieno", t.y., kaip nuoroda į platesnį rajoną. Ardamil mieste jis aptiko, kad visa ta sritis sudaryta iš dviejų apskričių: Viršutinio ir Žemutinio Noqd. Jei kainas būtų keliavęs dar šiek tiek į rytus, jis būtų atsidūręs prie Kaspijos jūros.

Ne visi priima Rohlo išvedžiojimus. "Laiko išbandyme" Rohlas pradeda Pradžios knygos viduriu ir pateikia naują Adomo genealogijos variantą pradedant Jakobu ir Jozefu. O "Legendoje" - nuo pat Adomo ir Ievos perteikdamas jų istorinę ir archeologinę vietą. Ne visi jo teiginiai originalūs - daug kas perimta iš kitų šaltinių. Rahlo pasiekimas - visa tai sudėta į vientisą ir stulbinančiai patrauklų pasakojimą (ko gero, pirmąkart istorijoje). Jis daugelyje tekstų atranda Nojų, nustato Tvano datą ir Arkos "prisišvartavimo" vietą, kuri nėra ant Ararato kalno. Nojaus palikuonių pėdsakai veda iš Rohlo atrastojo Edeno per Zagros kalnus į Mesopotamijos lygumas. Šumerai, kurių "suklestėjimo" laikotarpis buvo maždaug 4-5 tūkst. m.pr,m.e. tiesiog stebina savo pasiekimais: raštas, ratas, metalų apdirbimas, jūrininkystė. Rohlas aiškina, kaip šumerai jūra pasiekė Šiaurės Afriką ir vėlaiu Egipte tapo pirmaisiais faraonais. Tai paaiškintų tokį staigų Egipto kultūros suklestėjimą - be jokių dievų iš kitur (kaip teigia Erich von Daniken ar Sitčinas).

O ir seniausia keramika yra 7 tūkstantmečio pr.m.e. randama į šiaurę nuo Zagros kalnų Po tūkstančio metų keramika pasirodė Zagros kalnuose.. Dar po poros tūkstantmečių - Uruke, antrajame pasaulio mieste. Vėliau ji žiedžiama daugelyje puodžių dirbtuvių ant žiedimo rato ir kokybe nusileidžia nei 7000 m.pr.m.e. rankomis lipdytos keramikos.

Prisiminkime ir pirmojo (molinių lentelių) laiškanešio istoriją. Enmerkear panoro Uruke pastatyti šventyklą Inanos, meilės ir vaisingumo deivės, garbei. Ir pakartotinai prašė Aratos (šumeriškas Edin pavadinimas) karaliaus siųsti brangiųjų metalų ir brangakmenių apdailai. Kalnų dievai jau paliko kalnus ir kėlėsi į lygumas. Čia žmonės dievams statė ziguratus, dievų "kalnus" (vienas jų yra Choga Zambil mieste, Šumero šiaurėje buvusio Elamo vietoje pastatyto 2 tūkstantmečio pr.m.e. Elamo karaliaus Untaš Gal. Kalnai buvo dievų buveinės, nuo jų pavasarį sruveno gyvybę teikiantis vanduo. Ir iš kalnų nusileidę žmonės jiems pastatė savus kalnus.

Bet kaip tai susiję su Adomo vaikaičių palikuonimis po Tvano? Pirmoji prielaida būtų, kad Nojaus sūnus Šemas pradėjo pirmąją šumerų valdovų dinastiją (palyginkite, "Šemas", "šumarai"). Toliau Rohlas Enki tapatina su Enki, o Inaną su Ieva. Iššifruokime ir Uruko įkūrėjo ir valdovo vardą, Enmerkar. "Kar" reiškia "medžioklis". O Biblija mini "markų medžiotoją [Nimrodą] Viešpaties akyse", Nojaus anūką, kuris pastatė Ereką. Kadangi žydai nerašė balsių, tai Nimrodas buvo užrašomas kaip NMR, t.y. priebalsės tokios pat, kaip Enmer varde.

Elamo vyriausias dievas buvo Enšušinak. "En" šumerų kalba reiškia "dievas", o "inak" ar tik nebus Enochas, Susa valdovas? Susa mieste (3 tūkst.m.pr.e.) islamo išpažinėjų įsitikinimu yra Danielio kapas. 1890-ais Susa kasinėjo prancūzų egiptologas Jacknes de Morgan.

Senovės (minėtasis) paštininkas turėjo pereiti septynerius "vartus" (kaip 7-is žingsnius į dangų). Terasos įrodo, kad senovėje prieš iškylant kalnams čia tekėjo upės. Tretieji vartai paštininko kelyje galėjo būti Pol-e Dokhtar, Dukters tiltas. Kokios Dukters - niekas nežino. Teliko atstatyta arka ir keli akmeniniai griuvėsiai. Virš pavasario vandens lygio linijos yra neolito laikų urvų virtinė. Bet kas buvo Adomas? Ar ne pirmųjų žemdirbių atstovas? Klajoklių, perėjusių prie sėslaus gyvenimo. Adomo ir Ievos istorija gali reikšti vedybas tarp dviejų tokių sėslių genčių. Nes tik sėsliai visuomenei yra būdinga visuomeninė organizacija ir religinės institucijos.

Ieva apibūdinama kaip "visa, kas gyva, motina" (kaip ir Ninhursag, šumerų kalnų ponia. Ir panašu, kad būtent jos dukra buvo Inana. O ir šumerų tvėrimo mite Enki, Ninhursag paragintas, ragavo vaisių nuo uždrausto medžio. Enki susirgo, jam skaudėjo šonkaulį, bet Ninhursag jo gydymui sukuria deivę Ninti (reiškiančią "Šonkaulio moteris" arba "Gyvybės moteris"). Tai šumerų kalbos žodžių žaismas. Tanašu, kad Biblijos autoriai paėmė tik pirmąją reikšmę.

Senovėje pasaulis buvo sala supama gėlo (požeminio) vandenyno. Visos vietos kur tarp akmenų veržiasi vanduo buvo vadinamos abzu, šv. įėjimu į Enki karalystę. Senasis Testamentas irgi turi stebuklingų šaltinių motyvų, pvz., kai Mozė ir Izraelio vaikai troško dykumoje, Mozė iškvietė ne lietų ar sukūrė oazę - jis trenkė lazda į uolą, iš kurios ištryško šaltinis.

Behistun mieste yra uoloje iškaltas persų valdovo Darijaus I bareljefas (521 m.pr.m.e.) Jo imperija tęsėsi nuo Turkijos iki Egipto. Jo darbai minimi trijuose uoloje iškirstuose įrašuose. O prieš Darijų čia buvo paleolito stovykla, o partiečiai graikai paliko Heraklio statulą.

Įvažiuojant (iš pietų) į Kurdistaną yra kalnas, kuris Rohlo įsitikinu buvo Havilos šalis, turtinga "auksu ir sidabru". Čia vis dar veikia pora aukso kasyklų, o už kelių mylių teka Aukso ir Sidabro upės. Adomo dievo kalnas su mažu ežeriuku viršūnėje yra Sahand. Vanduo teka nuo viršūnės ir vėliau nuteka į Urmia ežerą. Šalia yra Osku miestas ir Kandovan kaimas.

Kažkur tarp kairėje esančio Urmia ežero ir Sahand kalno dešinėje yra dar nesurasta Edeno širdis - Aratta miestas. Sakoma, kad jo sienos buvo išdažytos raudona ochra. Ir šalia Tabrizo miesto yra kalnas iš raudono ochros molio. O ir Adomas buvo nulipdytas iš "molio" (Adomas ir reiškia "[raudono] molio žmogus").