Pašalinti apendicitą ir tonzilės - tas pats, kaip nupjauti imuninės sistemos gabalą

Mokslo vystymasis XIX-XX amžiuje buvo toks spartus, kad mokslininkai pasikėlė į puikybę. Viską, ko žmogaus kūne negalėdavo paaiškinti, jie tuojau pat paskelbdavo rudimentais, „nereikalingais“ organais: tonziles, užkrūčio liaukas, kankorėžines liaukas, apendicitą. XX amžiaus pradžioje, po to kai I. Mečnikovas atrado puvėsių fermentaciją žarnyne, mokslininkai nusišnekėjo iki to, kad nebereikalinga žmogui ir storoji žarna, ir chirurgai išpjovė ją daugiau kaip tūkstančiui pažangiojo mokslo kulto išpažintojų.

Tačiau palaipsniui mokslas reabilitavo „rudimentus“, vieną po kito.

Šiuo metu onkologai jau suprato: žmonės, kuriems pašalintos tonzilės, suserga vėžiu tris kartus dažniau. Tas pats vyksta su tais, kuriems pašalintas apendicitas. Amerikiečiai, beje, savo laiku itin aršiai kovojo su „nereikalingais“ organais. Tonziles ir apendicitą jie išpjaudavo visiems naujagimiams iš eilės. O kai šeštame dešimtmetyje užgriuvo poliomielito epidemija, šitie vaikai sirgdavo itin sunkiai ir mirdavo pirmieji.

Ir štai kas dar įdomu: pašaukti į armiją, šie jau suaugę žmonės pasirodė esantys mažesnio ūgio už bendraamžius beveik 20-čia centimetrų, liesesni, liguistesni ir protiškai labiau atsilikę. Tada ir suprato mokslo vyrai, kad tonzilės ir apendicitas vaidina svarbų vaidmenį imunitete. Dabar Amerikos specialistai pripažįsta: iš milijono JAV gyventojų, kuriems buvo pašalintos tonzilės, 999 000-iams to daryti visiškai nereikėjo. Pašalinti tonziles ir apendicitą – tas pats, kas išpjauti gabalą imuniteto.

Tyrimai parodė, kad tonzilių užduotis – ginti organizmą nuo infekcijų. Būtent čia nusėda daugiau kaip 70% kenksmingų mikrobų, patekusių į organizmą kartu su oru. Be to, tonzilės gamina biologines medžiagas, skatinančias ląstelių sintezę ir dalyvaujančias kraujo gamyboje.

Tiems, kurie atsisveikino su tonzilėmis, vystosi antrinis imunodeficitas (AIDS) – jie dažniau serga uždegiminėmis ir alerginėmis viršutinių kvėpavimo takų ligomis (faringitais, runitais, sinusitais, bronchitais), gripu ir t.t. O neseniai mokslininkai pareiškė, kad tonzilės priešinasi vėžiui: ištyrę kelis šimtus ligų istorijų, specialistai išsiaiškino, kad pacientai su pašalintomis tonzilėmis serga viršutinių kvėpavimo takų, virškinimo sistemos ir plaučių vėžiu 3-8 kartus dažniau. Tonzilėse esantys įgilinimai (kriptos) pasirodė esantys savotiška laboratorija, kur atpažįstama antigeninė sudėtis to, kas patenka iš išorės (per maistą, orą, mikroorganizmus), o tada suformuojami gynybiniai baltymai.

Mokslininkai išskyrė iš tonzilių keletą baltyminių junginių su aktyviomis imunitetą moduliuojančiomis savybėmis. Ištyrę jų poveikį žmogaus gerklės ir kraujo vėžio ląstelėms, išsiaiškino, kad tie junginiai sugeba sunaikinti vidutiniškai kas penktą tokią ląstelę. Kai šiuos junginius suleisdavo gyvūnams, jų mirtingumas, jų mirtingumas nuo auglių pastebimai sumažėdavo.

Labai svarbu neoperuoti mažų vaikų dar ir dėl to, kad tonzilės užkerta kelią maistinei alergijai. Statistika liudija: 70% vaikų su disbakterioze ir maistine alergija neturi tonzilių.

Mokslininkai padarė išvadą, kad tonzilės priklauso centriniams organams, kurie valdo vietinį gleivinių imunitetą. Be to, imuniteto prasme jos lygiavertės tokiems korifėjams kaip užkrūčio liauka ir kaulų smegenys. Dabar gydytojai įsitikinę, kad iki 8-erių metų amžiaus tonzilių šalinti kategoriškai negalima, o ir vyresniame amžiuje labai nepageidautina. Gleivinės tonzilių raukšlėse atveria savotiškus spąstus klastingiems antigenams ir tuo pat metu čia pat vystosi ypatinga B-limfocitų rūšis, atsakinga už kvėpavimo takų ir viršutinės virškinimo trakto dalies saugumą. Vystytis jie pradeda jau pas 18 savaičių vaisių, ypač intensyvus šis vystymasis nuo 3 iki 8 metų amžiuje, vėliau B-limfocitų gamybos intensyvumas mažėja, tačiau niekada nenutrūksta. Be to, tonzilių uždegimas – tai savotiški natūralūs skiepai, leidžiantys organizmui ilgiems metams užsitikrinti atsparumą uždegimą sukeliančiam antigenui, pavyzdžiui, streptokokui ar konkrečiam gripo viruso štamui. Vadinasi, kuo anksčiau pašalinamos tonzilės, tuo mažiau atsparus darosi mūsų organizmas gleivinių, gerklės ir virškinimo trakto infekcijų atžvilgiu.

Negalima pamiršti ir apendicito. Pogleiviniame jo sluoksnyje aptiktas didelis kiekis limfinių folikulų, saugančių žarnyną tiek nuo infekcinių, tiek nuo onkologinių susirgimų. Dėl limfinių audinių gausos apendicitas kartais dar vadinamas žarnyno tonzilėmis. Ir toks palyginimas teisingas: jeigu tonzilės gerklėje – tai barjeras infekcijoms, kurios braunasi per kvėpavimo takus, tai apendicitas kovoja su mikrobais, kurie mėgina daugintis žarnyno turinyje.

Mokslininkai iš Diuko universiteto medicinos centro įsitikino: apendicitas turi svarbią funkciją – veikia kaip naudingų bakterijų, gyvenančių žarnyne, depas, taip padėdamas formuoti imunitetą.

Naudingos bakterijos, gyvenančios žarnyne, ne tik padeda virškinti, bet ir palaiko imunitetą. Jos sintezuoja antikūnius – imunoglobuliną ir muciną, kurie slopina kenksmingų mikrobų dauginimąsi. Tačiau kartais naudingos bakterijos nepajėgia susidoroti su infekcija – prasideda viduriavimas. Tai apsauginė reakcija į infekciją, kurios metu ligas sukeliančios bakterijos pašalinamos iš žarnyno. Tačiau kartu su jomis pašalinamos ir naudingos bakterijos. Dėl to dalį jų išsaugo apendicitas. Įėjimas į jį labai siauras, patekti ten kenksmingiems mikrobams gana sudėtinga. O kai viduriavimas baigiasi, naudingi mikrobai vėl apsigyvena visame žarnyne.

Kaip žinia, limfiniai audiniai itin aktyviai dalyvauja visose be išimties gynybinėse organizmo reakcijose. Jų salelės-padaliniai išsibarstę po visą organizmą ir kontroliuoja konkrečias jo vietas. Jei per žaizdą ar nubrozdinimą patenka virusas, patogeninis mikroorganizmas, žodžiu, svetimas antigenas, tai pirmieji į gynybinę reakciją įsijungia arčiausiai nuo „diversanto“ prasiskverbimo vietos esantis limfmazgis. Kai antigenų diversija yra masyvi ir negali būti lengvai nuslopinta vietinėmis pajėgomis, skelbiama visuotinė mobilizacija ir į gynybą įsijungia visa imuniteto sistema.

Yra organizme toks kanalas, per kurį svetimos medžiagos keliauja reguliariai – tai virškinimo traktas. Tiesa, antigenai, esantys maisto sudėtyje, prieš patekdami į kraują, suyra iki universalių baltymų, neturinčių svetimos genetinės informacijos pėdsakų. Ir visgi kartu su neantigeninėmis molekulėmis gali prasmukti ir antigeninės. Štai tokiam atvejui žarnyne ir „dislokuoti“ limfiniai „garnizonai“. Tačiau neteisinga būtų manyti, kad apendicitas dalyvauja tik vietinės reikšmės gynybinėse reakcijose. Dėka galingo limfoidinio aparato, apendicitas tapo pastoviu ir aktyviu dalyviu visuose procesuose organizme, kuriuos lydi kokios nors imuninės reakcijos. Pavyzdžiui, klinikiniai stebėjimai parodė, kad pas žmones su pašalintu apendicitu geriau prigyja persodinti organai.

Taigi, šiandien įrodytos jau dvi pagrindinės apendicito funkcijos: pirmoji – šis organas yra svarbus imuninės sistemos elementas, o antra – jis yra ta vieta, kur dauginasi žarnyno lazdelės. Ši lazdelė – svarbiausias organizmo mikrofloros komponentas. Be jos neįmanomas normalus kai kurių riebalų rūgščių, angliavandenių, aminorūgščių, nukleino rūgščių įsisavinimas, be jos nebus sintezuojamas vitaminas K ir B grupės vitaminai, ji dalyvauja vandens-druskų apykaitos reguliavime, išskiria peptidoglikaną, stimuliuojantį mūsų imuninę sistemą ir atlieka dar kai kurias funkcijas.

Jeigu tonzilės pašalintos arba praleido infekciją, vadinasi, greičiausiai šiek tiek paskaudės pilvas ar išsivystys tas susirgimas, kurio sukėlėjas prasibrovė į organizmą. O jeigu nebėra apendicito? Tada sukėlėjas brausis toliau, į pilvo mazgus. Greičiausiai prasidės jų uždegimas, vadinasi, po to gali sekti šlapimo sistemos organų darbo sutrikimai. Geriausiu atveju – šlapimo pūslės ir šlapimtakių uždegimas, blogiausiu – nevaisingumas.

Dėl to taip svarbu išsaugoti šį imuninės sistemos organą, o geriausia apendicito uždegimo profilaktika – tai teisingas, sveikas maitinimasis, o taip pat sveikas gyvenimo būdas, sintetinių vaistų vengimas ir t.t.

Svarbu žinoti, kad gamta sukūrė žmogų tobulą ir tik neišmanymas gali paskatinti mokslininkus laikyti kažkokius organus „atliekamais“.

Išvertė: versijos.lt