Požeminės ateivių bazės

Daugelis tyrinėtojų, tiriantys galimą ateivių veiklą, yra įsitikinę, kad egzistuoja požeminės bazės, kurias, įvairiose pasaulio vietose įrengė ir naudoja ateiviai. Juk atvirose vietovėse tokius objektus būtų sunku paslėpti, o tai reiškia, kad nežemiškųjų civilizacijų atstovams nebūtų sukurtos reikiamos slaptumo sąlygos. Ar yra teisybės apie požemines ateivių bazes?

Liudininkų pasakojimai

Praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoje JAV spaudoje pasirodė pasakojimai apie jaunuolį Deną Hendriksoną, kuris kartu su draugais išvyko į žygį į kalnus. Denas atsiliko nuo būrio, prie jo netikėtai priartėjo dvi keistos figūros. Jos nuviliojo vaikiną prie kažkokio paslaptingo aparato, šalia kurio jis neteko sąmonės.

Kai jaunuolis atgavo sąmonę, jis pamatė, kad randasi apskritame tamsiame kambaryje, virš jo palinkusios nežinomos būtybės didelėmis akimis ir kurių rankos turėjo po keturis pirštus. Denas netrukus vėl prarado sąmonę, o kai ją atgavo, tai gulėjo šalia įėjimo į urvą. Reikia pasakyti, kad urvai šioje vietoje sudaro tikrą labirintą. Labai greitai vaikiną surado policininkai. Pasirodo, kad nuo vaikino dingimo buvo praėjusios trys paros, draugai buvo iškvietę pagalbą. Jaunuolio kūne buvo matyti nedidelių pjūvių žymės.

Nukentėjusysis tvirtino, kad visą laiką buvo kažkur po žeme. Tai reiškia, jei Deną buvo pagrobę ateiviai (būtent prie šios versijos linksta ufologai), tai jų bazė įkurta urvų labirinte.

Po kelių metų panašus įvykis nutiko netoliese Bišopo miesto Kalifornijos valstijoje. Speleologai mėgėjai Airisė ir Nikas Maršalai tyrė vietinį urvą ir aptiko požeminę salę su lygiomis sienomis, ant kurių buvo išraižyti keisti ženklai. Pro sienose padarytas angas į salę prasiskverbė neryški šviesa.

Nikas ir Airisė pabandė pažvelgti į šias angas, tačiau tuo metu pasigirdo vis garsėjantis sirenos kaukimas, o požeminės salės skliautai sudrebėjo. Sutuoktiniai prarado sąmonę, tačiau prieš tai dar spėjo pamatyti, kad salės gilumoje atsidaro didžiulės durys. Airisė ir Nikas sąmonę atgavo prie įėjimo į urvą, visa jų įranga buvo dingusi.

Anglų ufologas Timotis Gudas atliko tyrimus Puerto Rike ir jų rezultatus publikavo savo knygose „Ateivių bazė“ ir „Įsiveržimo grėsmė“. Jis apklausinėjo vietinius gyventojus ir sužinojo, jog šie gana neretai matė ateivius, išeinančius iš po žemės ir vėl tenai dingstančius.

Vieną gyventoją, Karlą Merkadą, 1988-ais metais ateiviai nugabeno į savo požeminę bazę. Kaip vėliau pasakojo Karlas, ten buvo kažkas panašaus į gamyklą, kurioje darbininkai surinkinėjo nežinomą įrangą. Ateiviai kalbėjo su Karlu ir jam papasakojo, kad ši bazė reikalingą jų skraidančių aparatų aptarnavimui, o pagrindinis ateivių tikslas - išstudijuoti žmonių gyvenimą.

NSO saugantys naikintuvai

Tibeto gyventojai dažnai mato neatpažintus skraidančius objektus, kuria pakyla iš po žemių. 2013-ais metais laikraštyje „India Daily“ buvo išspausdintas straipsnis apie keistus reiškinius Ladakho srities teritorijoje netoliese Kongka La kalnų perėjos. Šią perėją kontroliuoja Indija, o šalia esantis Aksaičino

rajonas įeina į Kinijos Liaudies Respublikos sudėtį. Žurnalistas Sidrichas Čada tvirtina, kad šiame rajone yra įkurta požeminė ateivių bazė. Jis įrodymams pateikia įdomius faktus.

1962-ais metais Ladakho ir Aksaičino rajonuose įvyko pasienio konfliktas, tačiau netrukus Indijos ir Kinijos vyriausybės pasirašė susitarimą nepretenduoti į šias teritorijas. Žurnalisto manymu, tai galėjo būti suokalbio su ateiviais, kurie buvo palikti ramybėje, dalimi.

Keista yra tai, kad nei Indija, nei Kinija visiškai nerodo kokio nors susidomėjimo tirti šiuos Tibeto rajonus. Šiose teritorijose draudžiama lankytis, jose yra tik kariškiai ir nedaug vietinių gyventojų.

2012 m. gruodžio 27 d. su šalia šių rajonų esančiose Tibeto teritorijose įvyko stiprus žemės drebėjimas. Tarp gyventojų iš karto ėmė sklisti gandai, kad žemės drebėjimas nebuvo atsitiktinis dalykas, jis yra susijęs su ateivių požeminės bazės veikla, nes likus nedaug laiko iki katastrofos buvo pastebėtas žymus NSO aktyvumo padidėjimas.

Kinijos ir Indijos karo lakūnai visada aplenkia šią zoną. Jie pasakoja, kad ore virš šios zonos iš pradžių išsijungia navigacijos prietaisai, o vėliau, jeigu lėktuvas nepasuka atgal, iš rikiuotės išeina varikliai.

Indijos televizija žinių laidoje parodė siužetą apie tai, kaip Ladakho teritorijoje į dangų pakilo keletas trikampio formos NSO. Jie pakilo į erdvę, kurioje gali skraidyti vietiniai lėktuvai ir malūnsparniai, o juos lydėjo indų naikintuvai, pasirengę numušti bet kurį objektą, keliantį grėsmę humanoidams.

Laikrašti „India Daily“ Indiją ir Kiniją apkaltino tuo, kad šios valstybės sudarė slaptą susitarimą su ateiviais. Žurnalistai daro prielaidą, kad abiejų valstybių vyriausybės tikisi aš ateivių gauti naujas technologijas, todėl visais įmanomais būdais saugo jų požeminę bazę.

Pagrobtas reaktorius

Naujosios Meksikos valstijoje, pasienyje su Kolorado valstija, yra įkurta Dulcės karinė bazė. Tyrinėtojai mano, kad jos teritorijoje yra įkurta dar viena požeminė ateivių bazė, kurioje jie vykdo biologinius bandymus su žmonėmis ir gyvūnais.

Dulcės karinės bazės eskizas pasak Džeisono Bišopo

Maždaug nuo 1970-ųjų metų karinės bazės apylinkėse labai dažnai dingsta galvijai. Ištyrus atrastus galvijus labai dažnai aptinkami labai dideli nukrypimai nuo įprastinės organizmo būsenos, pavyzdžiui, kalio kiekis audinyje net 70 kartų viršija normą.

1990-ais metais tyrinėtojas Džeisonas Bišopas publikavo savo užrašus apie apsilankymą šioje teritorijoje mokslinės grupės sudėtyje. Jis tvirtina, kad čia gyvena ateiviai, savo išvaizda primenantys skandinavus. Ekspedicijos dalyviai matė daug NSO, sugebėjo prieiti prie kanjono sienos, iš kurios jie išskrisdavo.

Džonas Liras, dar vienas tyrinėtojas, apsilankęs šioje vietoje, tvirtina, kad žemės paviršiuje stovi nedideli namukai su čerpių stogais (tai tik maskuotė), o pati ateivių bazė įkurta po žeme ir turi septynis lygius.

Džonas Liras papasakojo, jog jam pavyko pabendrauti su ateiviais iš išgirsti jų istoriją. 1979-ais metais amerikiečių kariai pagrobė jų vandenilio reaktorių, kuris buvo krepšinio kamuolio dydžio, todėl ateiviai negalėjo išskristi. Ateiviai paėmė įkaitais 44 žmonės ir pareikalavo sugražinti įrangą. Amerikiečiai iškvietė specialiųjų pajėgų būrį. Žuvo visi įkaitai, 22 specialiojo būrio kariai, dar šeši žmonės dingo be pėdsakų. Visų žuvusiųjų kūnai buvo sunaikinti savaiminio užsidegimo.

Po šių įvykių amerikiečiai Dulcės bazę atidavė ateivių poreikiams ir ją saugo nuo galimo įsiveržimo, laikydamiesi padidinto saugumo režimo.

Siaubingi eksperimentai

1987-ais metais buvęs saugumo tarnybos darbuotojas Tomas Kastelo spaudai perdavė daugiau kaip 30 nuotraukų ir dokumentų, susijusių su Dulcės baze, kopijų. Šie dokumentai patvirtina, kad požeminėje bazėje yra septyni lygiai, o taip pat daugiau kaip 100 slaptų išėjimų iš išsišakojusio urvų labirinto.

Bazės darbuotojai yra ateiviai ir žmonės, kurie dirba kartu. Pagrindiniu vykdomų eksperimentų tikslu, kaip mano Tomas Kastelo, yra metodų, leidžiančių kontroliuoti žmonių protą, sukūrimas bei žmogaus ir ateivio hibrido sukūrimas. Pačiame žemiausiame, septintame lygyje, yra šaldytuvas, kuriame laikomi
tūkstančiai užšaldytų žmonių ir jų vidaus organų. Ten pat saugomi ir embrionai, gauti sukryžminus ateivius iš kosmoso su žmonėmis.

Kastelo pateikta medžiaga ir daugybė jo pasisakymų interviu metu buvo išleisti atskira knyga „Karai Dulcėje“.

Kai kurias detales apie bazės veiklą spaudai papasakojo buvęs jos darbuotojas Frederikas Atvoteris. Jo teigimu, žmonės eksperimentams yra grobiami Žemėje, o pati ateivių kolonija po žeme užima didžiules erdves, tarpusavyje sujungtas liftais ir tuneliais.

Visi liudininkai vieningai pritaria nuomonei, kad bazė veikia, leidus JAV vyriausybei, o už jos apsaugą gauna naujas žinias ir technologijas.

AIDS yra nežemiškos kilmės?

Dar vienas įvykių Dulcės bazėje dalyvis, inžinierius Filas Šnaideris, buvo vienas tų, kurie dalyvavo 1979-ais metais vykusiame mūšyje ir liko gyvas. 1995-ais metais jis surengė paskaitų ciklą, kuriose pasakojo apie ateivių požemines bazes.

Nužudytas Filas Šnaideris

Praėjus septyniems mėnesiams Šnaideris buvo aptiktas negyvas savo namuose. Inžinierius buvo uždusintas rojalio styga, o prieš mirtį žiauriai kankintas.

Likus nedaug laiko iki susidorojimo su juo Šnaideris pranešė, kad požeminius statinius ateiviams kūrė JAV armijos padaliniai nuo XX amžiaus 5-o dešimtmečio. Kiek vėliau amerikiečiai užmezgė kontaktą su ateiviais, o 1954-ais metais prezidento Eizenhauerio administracija pasirašė bendradarbiavimo su jais sutartį.

Už suteiktas bazes ir leidimą eksperimentams naudoti pagrobtus žmones ir gyvulius amerikiečiai gavo technologijas, kuriomis galima sukelti žemės drebėjimus. Šios technologijos buvo išbandytos 1989-ais metais San Franciske ir 1995-ais metais Kobėje (Japonija).

Abi stichinės nelaimės pasižymėjo labai dideliu sugriuvusių pastatų skaičiumi, pernelyg dideliu, palyginus su analogiško stiprumo žemės drebėjimais. Tyrinėtojai mano, kad 2012-ais metais Pietryčių Azijoje įvykęs žemės drebėjimas taip pat nėra atsitiktinis.

Kaip tvirtino Filas Šnaideris, būtent pagal ateivių technologiją 1972-ais metais laboratorijoje Čikagoje buvo sukurtas AIDS virusas, kurio sukūrimui buvo panaudota ateivių biologinė medžiaga.

Kas iš tiesų vyksta požeminėse bazėse? Yra žinoma, jog vien tik JAV jų yra daugiau kaip 130, jos išsidėsčiusios visoje šalies teritorijoje, daugelis jų tarpusavyje yra sujungtos. Jeigu versija apie bendradarbiavimą su ateiviais yra teisinga, tai nežemiškosios civilizacijos atstovai turi puikų placdarmą užgrobti valdžią mūsų planetoje.