Riebalai Ir Cholesterolis Nėra Kenksmingi. Jie Nekenkia!

Išvengti širdies ligų padeda sveika dieta. „Sveika" kardiologų supratimu, reiškia „liesa", ypač kalbant apie gyvūninius produktus. Bet tai neteisinga profilaktikos kryptis. Riebalai širdžiai nekenkia, o jų nevartojimas neapsaugo nuo miokardo infarkto.

Didelė cholesterolio koncentracija yra potencialiai pavojinga, tai gali sukelti širdies ligas - taip sako gydytojai. Cholesterolio, kaip mums pasakojama, paprastai gauname su riebiu maistu. Jis esą nusėda arterijose, padaro jas standesnes ir siauresnes, todėl su laiku cholesterolio nuosėdos blokuoja kraujo tiekimą širdžiai ir sukelia miokardo infarktą arba insultą.

Cholesterolis - tai vaškinė medžiaga, kurios esama kraujyje, taip pat kiekvienoje kūno ląstelėje. Jis padeda formuoti ląstelių membranas, sintetinti vitaminą D, hormonus ir tulžį, o tai skatina virškinimą. Be cholesterolio, kurio sintetina organizmas, gauname jo ir su maistu (pvz., su mėsa, nes cholesterolis yra gyvybiškai svarbi medžiaga taip pat gyvūnams).

Širdies ligų profilaktika pagrįsta teorija, kad visas širdies ligas sukelia dvi pagrindinės priežastys: arba didelis kraujospūdis (hipertenzija), arba hiperlipidemija -didelė mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolio (dar vadinamo „bloguoju“ cholesteroliu) koncentracija, o taip gali būti dėl rūkymo, prastos mitybos, fizinės veiklos trūkumo, nutukimo, nesaikingo alkoholinių gėrimų vartojimo ar genetinių veiksnių. Deja, ši visuotinai priimta teorija, kuri leido išsivystyti milijardinės vertės statinų grupės medikamentų ir mažai riebalų turinčio maisto gamybos sritims, negali girtis gausiais įrodymais. Iš tikrųjų faktai tvirtina priešingai.

Siekdami sumažinti „blogojo“, arterijas užkemšančio cholesterolio koncentraciją amerikiečiai kasmet statinams išleidžia apie 26 mlrd. USD ir dar bent dvigubai tiek liesiems produktams ir gėrimams (pvz., nuriebintam pienui). Deja, šiuo atžvilgiu esame tapę vieno iš visais laikais didžiausio medicinos suklydimo aukomis. Jau 50 metų kovojame su riebalais, nors ir iš tikrųjų šie gali gelbėti mūsų gyvybes, išsaugoti gerą sveikatą ir apsaugoti nuo širdies ligų, kurias šie tariamai sukelia.

Neįtikėtina, bet teorija, kad riebus maistas, pvz., mėsa ir pieno produktai, gali padidinti cholesterolio koncentraciją ir taip sukelti riebalų nusėdimą arterijose, niekada nebuvo įrodyta. Vis dėlto mūsų laikais ji ir toliau skelbiama, ir būtent tokia pati, kokia pirmą kartą buvo iškelta XX amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje.

Neįtikėtina, bet teorija, kad riebus maistas, pvz., mėsa ir pieno produktai, gali padidinti cholesterolio koncentraciją ir sukelti riebalų nusėdimą arterijose, niekada nebuvo įrodyta.

Tyrimai, kurie jau yra trukę 40 metų, patvirtina, kad riebūs produktai nedidina cholesterolio koncentracijos. Faktiškai mokslininkai konstatavo kai ką, kas užginčija visą cholesterolio teoriją, - cholesterolis iš tikrųjų saugo nuo širdies ligų. Ir „blogasis“ (MTL) cholesterolis, skirtingai nuo „gerojo“ didelio tankio lipoproteinų (DTL) cholesterolio, kuriam nepriskiriamas tariamai piktas charakteris, šioje apsaugoje atlieka ypatingą vaidmenį.

Mokslininkai tai žinojo

Hipotezės pirma dalis - mityba, kurioje gausu riebių patiekalų, sukelia širdies ligas - neseniai buvo demaskuota per vieną 10 metų trukusį tyrimą. Jame dalyvavo 3 630 vidutinio amžiaus vyrų ir moterų iš Kosta Rikos. Šiuos asmenis paskirstė į dvi grupes - 1 815 iš jų buvo patyrę širdies priepuolį, ir tiek pat buvo sveikų kontrolinės grupės dalyvių. Mokslininkai iš Brauno universiteto Providense (Brown University in Providence), Rod Ailande, išsiaiškino, kad abi grupės vartodavo panašiai daug pieno produktų, pvz., pieno, sūrio, jogurto ir sviesto, kuriuose gausu tariamai kenksmingų sočiųjų riebalų.

Dalis iš sveikos grupės dalyvių buvo ypač nesaikingi riebių pieno produktų vartotojai - jie suvalgydavo net daugiau nei pusę kilogramo (593 g) riebaus pieno produktų per dieną, bet nė vienas iš jų nebuvo patyręs širdies priepuolio. Mokslininkai padarė išvadą, kad nėra įrodymų, kurie palaikytų teoriją, kad daug riebalų mityboje sukelia širdies ligas.1

Per kitą tyrimą, kurį 5 metais anksčiau atliko JAV Teksaso A&M universiteto (Texas A&M University) mokslininkai, buvo padarytos dar radikalesnės išvados. Tyrėjai pripažino, kad vadinamasis „blogasis“ MTL cholesterolis iš tikrųjų mums yra palankus.

Tyrime dalyvavo 52 asmenys, kurių amžius buvo 60-69 metai. Jie buvo geros sveikatos, bet fiziškai neaktyvūs. Paaiškėjo, kad tiems, kurie turėjo didelę MTL cholesterolio koncentraciją, po energingų treniruočių susiformavo liesiausia raumenų masė.

Tyrimo vadovas Steveas Riechmanas nurodė: „Iš tiesų visas cholesterolis yra geras. Negalite paprastai imti ir pašalinti visą „blogą“ cholesterolį iš organizmo nesukeldami sunkių problemų. Žmonės neretai sako: „Noriu atsikratyti viso savo „blogojo“ cholesterolio“, bet faktiškai, jei taip padaroma, žmogus miršta.“2

Tokie atradimai medicinos žurnaluose publikuojami jau nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio, tačiau jie nuolat atmetami kaip nepriimtini ar tiesiog klaidingi, nes nepritampa prie valdančios dogmos, kad cholesterolis kenksmingas.

Mokslininkų ir gydytojų maža dalis, tarp jų ir tie, kurie prisijungė prie tokių grupuočių kaip Tarptautinis cholesterolio skeptikų tinklas ( The International Network of Cholesterol Skeptics - THIN-CS), kuriam vadovauja danų medikas ir nepriklausomas tyrėjas Uffė Ravnskovas, daug metų teigia, kad cholesterolis yra iš esmės svarbus širdžiai, kūnui ir dvasinei sveikatai. Jei tai tiesa, nereikia stebėtis, kad dėl statinų grupės medikamentų, kurie mažina cholesterolio koncentraciją, gauta atsiliepimų, kad šie kelia raumenų pažeidimus, demenciją, bendrą pažintinių gebėjimų pablogėjimą ir net gyvybei pavojingas ligas, pvz., vėžį.

Amerikos širdies asociacija 1956 metais TV laidoje paskelbė visoje šalyje vadinamąją atsargumo dietą, kurioje sviestas, lašiniai, jautiena ir kiaušiniai buvo pakeisti kukurūzų aliejumi, margarinu, vištiena ir pusryčių dribsniais.

O jeigu jau „riebių produktų - cholesterolio - aterosklerozės“ teorija neteisinga, kaip ji apskritai išvydo dienos šviesą?

Atgal į šeštąjį dešimtmetį

Apie 1950 metus širdies ligos Vakaruose buvo pasidariusios pagrindine mirties priežastimi. JAV jos buvo kaltos dėl trečdalio visų mirties atvejų, ir daugiausia žmonių mirė nuo miokardo infarkto.

Kasmet dėl šios priežasties mirė daugiau nei 500 000 amerikiečių (palyginti su vos 3 tūkstančiais 1930 metais). Kas gi sukėlė šią staigią epidemiją?

Po Antrojo pasaulinio karo skurdo visuomenei maistas buvo itin svarbus, ir mokslininkai greitai priėmė idėją, kad už širdies ligas vienokiu ar kitokiu būdu turi būti atsakingas maistas. Dalis mokslininkų teigė, kad šios epidemijos priežastis galėjo būti sukietintųjų augalinių aliejų vartojimo padidėjimas (šių buvo galima rasti „naujausiuose“ produktuose, pvz., margarine ir sausainiuose) ir kad širdies ligų sumažėtų, jei žmonės grįžtų prie ne taip stipriai perdirbtų produktų, pvz., sviesto, kurio valgydavo mūsų seneliai.

Tačiau prie horizonto jau pasirodė kita maisto teorija. Davidas Kritchevs-kis, mokslininkas iš Vistaro instituto (The Wistar Institute) Filadelfijoje, JAV Pensilvanijos valstijoje, demonstravo, kad triušiams sušertas cholesterolis sukėlė aterosklerozę. Po to jis pranešė Amerikos aliejaus chemikų draugijai (The American Oil Chemists Society), kad polinesotieji riebalai, kurių esama augaliniame ir kukurūzų aliejuose, sojų pupelėse, dažinių dygminų ir saulėgrąžų sėklose, gali sumažinti cholesterolio koncentraciją.

Per 2 metus „lipidų hipotezė“ pateko į visų dėmesio centrą. Amerikos širdies asociacija (The American Heart Association -AHA) 1956 metais TV laidoje paskelbė visoje šalyje vadinamąją atsargumo dietą, kurioje sviestas, lašiniai, jautiena ir kiaušiniai buvo pakeisti kukurūzų aliejumi, margarinu, vištiena ir pusryčių dribsniais. Vienas iš specialistų, dalyvavusių šioje laidoje, buvo Ancelis Keysas, Minesotos universiteto (The University of Minnesota) mokslininkas, kurio vardas pasidarė cholesterolio hipotezės sinonimu.

1958 metais A. Keysas pradėjo įtakingą „Septynių šalių studiją“, kuri leido gimti idėjai apie Viduržemio jūros regiono dietą bei padarė lipidų teoriją dar įtikinamesnę. Per tyrimą, kuris vyko nuo 1958 iki 1970 metų, A. Keysas analizavo riebalų vartojimą septyniose valstybėse, tarp jų JAV, Japonijoje, Suomijoje ir buvusioje Jugoslavijoje, ir pavaizdavo lyg ir aiškų ryšį tarp mirštamumo nuo širdies ligų ir kalorijų skaičiaus, kurios gaunamos su riebalais.

Iš šių itin apribotų duomenų gimė medicinos pradinė hipotezė, kad vartojant daug riebalų (valgant riebaus maisto) kraujyje padidėja cholesterolio koncentracija, šis nusėda arterijose ir sužadina įvykių grandinę, kuri galų gale pasiekia kulminaciją infarktu ar insultu. Remiantis šiuo pagrindimu, širdies priepuolio ir insulto galima būtų išvengti sumažinus cholesterolio koncentraciją vaistais ar ribojant riebių produktų vartojimą.

Vėlesni tyrimai, kuriuos atliko U. Ravnskovas ir kiti mokslininkai, parodė, kad A. Keysas buvo itin selektyviai atrinkęs duomenis įtraukdamas į paskelbtą studiją tik tuos, kurie palaikė hipotezę, kad riebalai sukelia širdies ligas. Iš tikrųjų A. Keysas buvo apibendrinęs duomenis iš 22 šalių, bet 15 iš jų rezultatus ignoravo. Jei A. Keysas savo studijoje būtų paskelbęs visus surinktus duomenis, ryšio tarp

mitybos ir cholesterolio neliktų, - taip savo knygoje „Cholesterolio mitai“ (The Cholesterol Myths, leidykla New Trends Publishing, Vašingtonas, DC, 2000) rašė U. Ravnskovas.

Medikų bendruomenė to nepriėmė ir taip stipriai pasmerkė šį U. Ravnskovo veikalą, kad Suomijoje vienoje TV laidoje net sudegino vieną knygos egzempliorių tiesioginiame eteryje.

A. Keysas turėjo įtakos AHA patarėjų komitete, ir jo riebalų teorija buvo palaikoma. Apie 1984-uosius ji jau buvo patvirtinta kaip faktas, ir gimė nauja „sveika“ dieta.

Tuo pat metu - ir nauji maisto produktai, kuriuose itin mažai riebalų.

Viename tyrime, kuriame dalyvavo 724 žmonės (vidutinis dalyvių amžius -89 metai), buvo konstatuota, kad kiekvienas prisidedantis bendrojo cholesterolio koncentracijos rodiklio mmol/l sumažino mirštamumą 15 proc. Kitaip tariant, tie asmenys, kurių bendrojo cholesterolio koncentracija buvo didesnė, gyveno ilgiau.

Nei riebalai, nei cholesterolis neturi ryšio su širdies ligomis

Ne tik U. Ravnskovui buvo sunku įžvelgti ryšį tarp riebaus maisto ir širdies ligų. JAV generalinio chirurgo biuras (US Surge-on Generals Office) susidūrė su ta pačia problema. Vienuolika metų - nuo 1988 iki 1999 - keturi projekto pareigūnai rengė galutinį pranešimą apie riebalus ir širdies ligas. Jie buvo įsitikinę, kad tai turi mokslinį pagrindą. Galiausiai paskutinis iš pareigūnų išleido potvarkį, kuriame nurodė, kad pranešimas niekada nebus paskelbtas.

Williamas Harlanas, JAV nacionalinių sveikatos institutų (The US National Institutes of Health - NIH) Ligų prevencijos biuro (Office of Disease Prevention - ODP) asocijuotasis direktorius, padėjęs prižiūrėti projektą, pripažino, kad pranešimą buvo pradėta rengti turint iš anksto numatytą galutinę išvadą, tačiau jai stigo mokslinio pagrindo.5

Cholesterolis tampa potencialiai pavojingas tik tada, jei jo koncentracija viršija 17,8 mmol/l, tai yra beveik trečdaliu daugiau už slenkstį, dėl kokių rodiklių dabar gydytojai JAV išrašo statinų.

Apie įrodymų trūkumą liudija keli tyrimai. Rengdami apžvalgą apie 7 klinikinius tyrimus ir 16 stebėjimo tyrimų, kuriuose dalyvavo šimtai tūkstančių asmenų, mokslininkai neįžvelgė prasmingo ryšio tarp cholesterolio ir širdies ligų. Dar daugiau - tyrėjai iš Kembridžo universiteto Anglijoje (Cambridge University in the UK) analizavo 76 tyrimus apie širdies sveikatą ir dietą, kuriuose dalyvavo beveik 650 tūkst. asmenų, ir nerado nė vieno įrodymo, kuris paremtų idėją, kad suvartojamų sočiųjų riebalų kiekis kokiu nors būdu veiktų širdies sveikatą.6

Nebuvo įmanoma surinkti įrodymų taip pat dėl hipotezės antros dalies: kad cholesterolis sukelia širdies ligas ir infarktą. U. Ravnskovas aptiko 15 tyrimų, kurie akivaizdžiai rodė, kad cholesterolis neturi jokios reikšmės formuojantis širdies ligoms.7 Net per prestižinį Freiminghamo širdies tyrimą (The Framingham Heart Study), kuriame mokslininkai nuo 1948 metų sekdavo šio mažo JAV Masačusetso valstijos miestelio gyventojų širdies sveikatą, tyrėjai priėjo prie išvados, kad didelė cholesterolio koncentracija nereiškia, jog ištiks mirtinas širdies priepuolis. Mokslininkai aptiko visiškai priešingą dalyką: daug didesnė rizika mirti nuo širdies ligų buvo žmonėms, turintiems mažą cholesterolio koncentraciją.8

Cholesterolis palaiko gyvybę

Visose mūsų ląstelėse, išskyrus neuronus (nervų ląsteles), yra cholesterolio, kuris sintetinamas kepenyse. Cholesterolis reikalingas tam, kad būtų įmanomi:

• sinapsių, jungiančių nervų ląsteles, formavimas smegenyse;
• vitamino D sintezė iš saulės šviesos, o tai padeda palaikyti kaulų sveikatą ir apsaugo nuo kai kurių vėžio rūšių;
• kūno ląstelių gyvybės palaikymas;
• lytinių hormonų sintezė;
• tulžies susidarymas, o ši padeda virškinti maistą.

Taip pat minėto ryšio nebuvo konstatuota ir per tyrimą, kuriame dalyvavo 997 asmenys, vyresni nei 70 metų. Mokslininkai nustatė, kad didelė cholesterolio koncentracija išvis nesusijusi su padidėjusia mirties rizika, nesvarbu, dėl širdies ligų ar infarkto.9

Mažiau nereiškia geriau

Mokslininkai iš Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) aptiko didžiulį paradoksą: šalyse, kur žmonėms cholesterolio koncentracija kraujyje didžiausia, buvo žemiausi mirštamumo nuo širdies ligų rodikliai, savo ruožtu valstybėse, kurių gyventojų cholesterolio koncentracija kraujyje mažiausia, mirties nuo širdies ligų nustatyta daugiausia.

Didžiausią nuostabą sukėlė Australijos aborigenai ir Šveicarijos gyventojai. Aborigenų cholesterolio koncentracijos kraujyje rodiklis buvo vienas mažiausių pasaulyje - vidutiniškai 4,9 mmol/l, bet tuo pat metu šių žmonių mirštamumo nuo širdies ligų rodmuo vienas aukščiausių (apie 1100 mirties atvejų iš 100 000 per metus). Aborigenai „sumaišė“ ir kitus standartinius rodiklius, kurie siejami su širdies ligų rizika.

Jų kraujospūdis labai sveikas -127/77 mm Hg, - o vidutinis kūno masės indeksas (KMI) - 23,2 kg/m2 - liudijo juos esant liesus. Apskritai šie rodikliai buvo daug sveikesni nei, pvz., Didžiosios Britanijos gyventojų, vis dėlto aborigenų mirštamumas nuo širdies ligų buvo beveik 4 kartus didesnis nei žmonių Anglijoje.

Kitame spektro gale buvo Šveicarija. Šveicarų vidutinė cholesterolio koncentracija kraujyje buvo viena didžiausių pasaulyje - apie 6,4 mmol/l. Dėl tokios koncentracijos ne vien būtų skiriama statinų, bet ir griežta kardiologo priežiūra. Tačiau, nepaisant to, šveicarai didžiavosi vienu iš mažiausių su širdies ligomis susijusio mirštamumo rodiklių - 150 mirties atvejų iš 100 000 žmonių per metus.

Dar kitas paradoksas. Procentiškai Didžiojoje Britanijoje vyrų skaičius, kurių cholesterolio koncentracija laikoma pavojingai didele (5 mmol/l ir daugiau), nuo 1994 iki 2008 metų sumažėjo 17 proc. (nuo 75 proc. iki 58 proc.). Ryškiausias mažėjimas buvo amžiaus grupėje, kurie vyresni nei 75-erių, - joje pavojingai aukštą cholesterolio koncentraciją 2008-aisiais teturėjo vos 39 proc. vyrų (palyginti su 79 proc. 1994-aisiais). Nepaisant tokio esminio sumažėjimo, sergamumas širdies ligomis per šiuos daugiau nei 10 metų liko nepakitęs. Iš tikrųjų širdies ligų grėsmė tarp asmenų, kurių cholesterolio koncentracija buvo labiausiai sumažėjusi, šioje amžiaus grupėje buvo net šiek tiek padidėjusi - nuo 24 proc. 1988 metais iki maždaug 30 proc. 2008-aisiais.

Vienoje apžvalgoje, kurioje apibendrinti duomenys iš 19 tyrimų, atliktų JAV, Europoje, Izraelyje ir Japonijoje dėl 68 406 mirties atvejų (daugelio iš jų priežastis nebuvo širdies ir kraujagyslių ligos), visų aukų būta labai mažos bendrojo cholesterolio koncentracijos.10 Per kitą tyrimą dėl pacientų, sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu, perspektyva likti gyviems daug didesnė buvo tiems asmenims, kurių cholesterolio koncentracija buvo didelė, o ne labai maža.11

Cholesterolio reikšmė gerai sveikatai išsaugoti darosi dar svarbesnė senstant. Viename tyrime, kuriame dalyvavo 724 žmonės (vidutinis dalyvių amžius -89 metai), buvo konstatuota, kad kiekvienas prisidedantis bendrojo cholesterolio koncentracijos rodiklio mmol/l sumažino mirštamumą 15 proc. Kitaip tariant, tie asmenys, kurių bendrojo cholesterolio koncentracija buvo didesnė, gyveno ilgiau. Be to, paaiškėjo, kad cholesterolis netgi saugo nuo vėžio ir infekcijų.12

Koncentracija svyruoja

Vienas savo sritį geriausiai išmanančių ir didžiausią paklausą turinčių Amerikos kardiologų, daugiau nei 35 metų integracinės medicinos patirties turintis specialistas prof. dr. Stephenas Sinatra pripažįsta, kad cholesterolio koncentraciją veikia įvairūs vyksmai ir kad paros metu ji gali ir sumažėti, ir padidėti. Ji keičiasi taip pat šiais atvejais:

• Žiemą cholesterolio koncentracija būna didesnė nei vasarą.
• Ji padidėja po operacijų, turint kokią nors infekciją, patiriant stresą, širdies priepuolio metu ir po jo.

„Cholesterolis veikia kaip gydomoji medžiaga. Organizmas sintetina daugiau cholesterolio, jei jo reikia kam nors gydyti“, - nurodo prof. dr. S. Sinatra.13 Tai paaiškina, kodėl žmonių, kurie yra patyrę miokardo infarktą ar turi širdies sveikatos problemų, būna padidėjusi cholesterolio koncentracija. Ir, kadangi ji neretai nustatoma kaip tik tokiais momentais, cholesterolis klaidingai laikomas kaltininku.

S. Sinatros nuomone, arterijų ir širdies būklei cholesterolis tampa potencialiai pavojingas tik tada, jei jo koncentracija viršija 17,8 mmol/l, tai yra beveik trečdaliu daugiau už slenkstį, dėl kokių rodiklių dabar gydytojai JAV išrašo statinų.

Cholesterolio koncentraciją veikia įvairūs vyksmai ir paros metu ji gali ir sumažėti, ir padidėti.

Prof. S. Sinatros požiūrį pagrindžia ir Danijoje atliktos Kopenhagos širdies studijos (Copenhagen City Heart Study) rezultatai. Per šį tyrimą buvo analizuojami 19 698 žmonių, gyvenusių šiame mieste nuo 1976 iki 1988 metų, sveikatos rodikliai. Iš visų tyrimo dalyvių per 5 metus 693 žmonės patyrė vieną infarktą. Tyrėjai konstatavo, kad cholesterolis su tuo buvo susijęs tik tada, jei šio koncentracija siekė pačius aukščiausius rodiklius, o tokie buvo 5 proc. tyrimo dalyvių. 14 Vadinasi, jei cholesterolis ir turi kokios nors reikšmės, ji gali būti daug mažesnė, nei tai atrodo šiuolaikinei medicinai.

Buvęs JAV Vanderbilto universiteto Našvilyje (Vanderbilt University in Nashville) profesorius gydytojas Georgeas Mannas (1917-2013) kadaise tyrė Rytų Afrikos masajų genties sveikatą ir mitybą ir priėjo prie išvados, kad jų maistą sudarė beveik vien pačių augintų galvijų mėsa ir pienas, tačiau masajai praktiškai nesirgo širdies ligomis. G. Mannas apibūdino cholesterolio ir širdies ligų teoriją kaip „didžiausią sukčiavimą medicinos istorijoje“.15 Tuo jis norėjo pasakyti, kad maisto industrija (o vėliau ir vaistų industrija) tiesiog susikrovė turtų nuo šios teorijos. Ir tai vis dar tęsiasi.

Tikrasis kaltininkas - perkrova dėl uždegimo

Jei riebus maistas nėra arterijų užsikimšimo priežastis, tada - kur jos ieškoti? Medicinoje pradedama pripažinti, kad širdies ligų priežastis galėtų būti uždegimas. Net Amerikos širdies asociacija, itin konservatyviai nusiteikusi organizacija, pritaria, kad uždegimas turi reikšmės širdies ligų raidoje, o per tyrimus įrodytas aiškus ryšys.

Pavyzdžiui, per tyrimą, kuriame buvo lyginami 506 širdies priepuolį patyrę vyrai su 1 025 sveikais dalyviais kontrolinėje grupėje, buvo pastebėta, kad uždegimas buvo reikšmingas širdies ligų rodiklis. Tiems vyrams, kurių kraujyje būta daugiausia C reaktyvaus baltymo (CRB), o tai yra visuotinai pripažintas uždegimo žymuo, grėsmė susirgti širdies ligomis buvo daugiau nei du kartus didesnė.16

Vis dėlto uždegimas taip pat nėra priežastis, tai tiesiog organizmo imuninės sistemos atsakomoji reakcija į stresą ir infekciją. Medicinoje stresu vadinama bet kokia žala organizmui: netinkama mityba, susidedanti iš pramoniniu būdu perdirbtų produktų, aplinkos tarša, emocinis stresas dėl įtampos, depresijos ir izoliuotumo ar bejėgiškumo pojūčių.

Tarptautinis žurnalas „Ko gydytojai tau nepasako“. Medžiaga parengta pagal straipsnį „Riebalai ir cholesterolis. Jie nekenkia!“ Ko gydytojai tau nepasako.

Parengta pagal:

1. Nutr Metab Cardiovasc Dis, 2012; 22:1039-45
2. J Cerontol A Biol Sci Med Sci, 2007; 62:1164-71
3. Am J Physiol, 1954; 178:30-2
4. Keys A. Seven Countries: A Multivariate Analysis of Death and Coronary Heart Disease. Kembridžas, MA/Londonas, leidykla Harvard University Press, 1980
5. Science, 2001; 291:2536-45
6. Ann Intern Med, 2014; 160:398-406
7. Quart J Med, 2003; 96:927-34
8. JAMA, 1987; 257:2176-80
9. JAMA, 1994; 272:1335-40
10. Circulation, 1992; 86:1046-60
11. Ann Hematol, 2008; 87:223-8
12. Lancet, 1997; 350:1119-23
13. www.heartmdinstitute.com/126-hmd-root/hmd-  articles/399-worried-about-cholesterol
14. BMJ, 1994; 309:11-5
15. N Engl J Med, 1977; 297:644-50
16. BMJ, 2000; 321:199-204