Šiurpi medžioklė

„Šiurpi medžioklė“ - tai raitų ant arklių ir lydimų šunų vaiduoklių-medžiotojų kavalkada. Pasakojimai apie šiuos medžiotojus atsirado norvegų ir teutonų mitologijoje. Audringomis naktimis dievas Odinas priekyje kitų raitelių joja dangumi, lydimas lojančių šunų.

Jo svita keliauja žeme, lėbauja ir mėto šiukšles. Tas, kuris savo nelaimei susitiks su medžiotojais, nedelsiant iškeliaus j kitą šalį. O kas išdrįs su jais kalbėti, tas bus pasmerktas mirčiai.

Norvegų šiurpi medžioklė - Aasgaardsrėja - yra kariuomenė, kurią sudaro mirusiųjų vėlės. Šie mirusieji gyvenime neatliko pakankamai gerų darbų, kad užsitarnautų vietą danguje, tačiau nepadarė ir tiek blogybių, kad būtų išsiųsti į pragarą. Šį būrį sudaro girtuokliai, mušeikos, nešvankių dainų mėgėjai, sumanūs apgavikai ir tie, kurie dėl pinigų sulaužė priesaiką. Jiems po mirties skiriama bausmė - klajonės iki pasaulio pabaigos.

Šiai armijai vadovauja Gurė Risė iš Reisa Rovo. Ją iš kitų karių išskiria ilga uodega. Paskui ją seka daugybė abiejų lyčių žmonių vėlių. Jeigu į šias būtybes žiūrėti iš priekio, jos atrodo aukštos ir gražios - tiek raiteliai, tiek ir jų žirgai. Tačiau šios eisenos gale matosi tik ilga Gurės Risės uodega.

Šios kariuomenės žirgai juodi, kaip anglis, o jų akys tamsoje šviečia. Žirgai valdomi įkaitintomis kamanomis ir geležinėmis vadelėmis. Raitelių riksmai kelia tokį šiurpų triukšmą, kad jis girdimas labai toli. Patys raiteliai vandeniu juda taip pat lengvai, kaip ir sausuma.

Žirgų kanopos vos liečia vandens paviršių. Jeigu jie savo balną užmeta ant kokio namo stogo, vienas šio namo gyventojas netrukus mirs. Ten, kur Aasgaardsrėjos kariuomenė įsitaiso ant durų atbrailos, įvyks girtų žmonių muštynės ar net kuris nors bus nužudytas. Kažkurį laiką žmonės elgiasi ramiai, tačiau vos tik pasigirsta žirgo žvengimas ar suskamba kamanos, iš karto prasideda muštynės.

Si armija keliauja dažniausiai po Kalėdų, kai gana dažnos girtų žmonių muštynės. Kai žmogus išgirsta, jog artėja ši armija, jis turi užleisti kelia ir pulti ant žemės veidu žemyn bei apsimesti miegančiu, nes jei taip nepadarys, bus sučiuptas ir nutemptas. Sis žmogus arba niekada daugiau nebepasirodys, arba bus kur nors toli aptiktas visiškai be nuovokos.

Tas žmogus, kuris imsis atsargumo priemonių, atsipirks tuo, kad pro šalį dangumi jojantys medžiotojai jį apspjaudys. Kai prajos visi raiteliai, žmogus turi spjauti į jų pusę. Jeigu to nepadarys, jo laukia kokia nors fizinė trauma.

Šiurpi medžioklė turi daugybę vadovų - tiek vyrų, tiek ir moterų. Šiaurės Vokietijoje paplitusiuose pasakojimuose jiems vadovauja moteris, vardu Holda (Holdė, Hulda, Holė ar Holtė) - namų židinio ir motinystės deivė. Pietų Vokietijoje ji tradiciškai vadinama Berta (Berchta, Perchta), tuo pačiu vardu žinoma ir norvegų deivė Friga. Berta reiškia „žėrinti“. Ji yra susijusi su Mėnuliu ir saugo nekrikštytų žmonių sielas.

Bertos ryšiai su Mėnuliu leidžia ją sutapatinti su romėnų Mėnulio deive Diana, kuri taip pat gali vadovauti medžioklei. Jos nakties sargyba baudžia tinginius ir ydingą gyvenimą gyvenančius žmones. Tačiau galima nakčiai priešais duris palikti maisto, kurį medžiotojai suvalgys. Įdomiausia tai, kad maistas vėl atsiras prieš jiems išvykstant toliau.

Po Reformacijos ir po to, kai protestantai panaikino skaistyklą, šiurpi medžioklė siejama su nekrikštytais mirusiaisiais, ypač vaikais. Nekrikštytieji negalėjo būti laidojami pašventintoje žemėje, jie buvo laidojami prie šiaurinės tvoros, supančios bažnyčią, dalies, kur, kaip buvo manoma, jie pasilikdavo po žeme. Šie mirusieji tampa šiurpios medžioklės šunų taikiniu, kurie mirusiųjų vėles varo į pragarą.

Apie šiurpią medžioklę pasakojama ir anglų padavimuose. Juose procesijai vadovauja Henris Medžiotojas, arba paprasčiausiai velnias. Plintant krikščionybei pagonių dievai buvo nuleisti iki demonų ar velnio lygio.

Viduramžiais, kai vyko raganų medžioklės, ir Atgimimo epochoje buvo manoma, kad į šiurpios medžioklės palydą įeina ne tik mirusiųjų vėlės, bet ir raganos, o joms vadovauja Hekatė - graikų tamsiosios Mėnulio pusės deivė, raganų globėja.

Vadovauti šiurpiai medžioklei gali ir anglų nacionaliniai didvyriai, pavyzdžiui, Frensis Dreikas, kuris, lydimas demonų ir begalvių šunų, keliauja kaimo platybėmis nuo Tevinstoko iki Plimuto. Tik jis keliauja ne raitas, o karietoje arba ant katafalko.

Kornvolyje pasakojama legenda apie šiurpią medžioklę, kurioje Dendžio Velnio šunys bėga žeme ar virš žemės ir medžioja žmonių sielas. XII amžiaus dokumentuose pasakojama, kad medžiotojų būrį sudaro 20-30 būtybių, jojančių ant juodų žirgų ar juodų elnių. Šalia jų bėga juodi šunys šiurpiomis žėrinčiomis akimis. Visoje Anglijoje vienuoliai naktimis girdi medžioklės garsus - šunų lojimą, medžioklės rago gausmą.

Paskutiniai pranešimai apie šiurpią medžioklę buvo XIX amžiaus viduryje. Ji vykdavo kiekvienos bažnytinės šventės išvakarėse. Liudininkams buvo rekomenduojama pulti veidu žemyn ant žemės ir garsiai melstis, kad apsaugotų savo sielas nuo pragaro šunų.