Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Spalio » 16

Žmogus, Kuris Pardavė Eifelio Bokštą

Žmonijos istorija žino nemažai išradingų apgavysčių ir kone genialaus sukčiavimo pavyzdžių. Masinės informacijos priemonės vos ne kasdien pasakoja skaitytojams apie naujus piliečių apgaudinėjimo atvejus. Dažnai net ir neaišku, ko šiuose pranešimuose daugiau: pasipiktinimo, kad pažeidinėjami įstatymai, užuojautos nukentėjusiems, leidusiems apsukti save aplink pirštą, ar susižavėjimo sukčių, kurie nepripažįsta jokių humanizmo ir moralės įstatymų, išradingumu (paranormal.lt).

Perėjūno apsireiškimas

Vienu iš talentingiausių, kada nors gyvenusių sukčių laikomas Viktoras Liustigas. Audringa šio pono prigimtis nedavė jam ramybės, visą gyvenimą jis kūrė naujas ir naujas aferas. Liustigas turėjo kokį pusšimtį slapyvardžių, laisvai kalbėjo penkiomis kalbomis. Vien tik Jungtinėse Amerikos Valstijose Liustigas buvo areštuotas penkiasdešimt kartų, bet jį vis paleisdavo, nes pritrūkdavo įrodymų.
Apie savo šeimą Viktoras Liustigas pasakoti nemėgo. Žinoma, kad jis gimė 1890 metais Bohemijoje. Taip iki 1918 metų vadinosi dabartinė Čekija, buvusi Austrijos-Vengrijos sudėtyje. Greičiausiai jo šeima priklausė viduriniajai klasei. Mat, tėvai galėjo jaunąjį Viktorą išleisti į padorius mokslus. Jis puikiai mokėjo čekiškai, vokiškai, angliškai, prancūziškai ir itališkai. Kalbėdavo taip, kad tie, kuriems šios kalbos buvo gimtosios, laikydavo jį savo žemiečiu. Matydama, kad sūnus yra itin gabus, šeima išsiuntė jį mokytis į Paryžiaus universitetą.

Va čia ir paaiškėjo, kad šeimos medis užaugino nevykusį ūglį. Patekęs į linksmo paryžietiško gyvenimo sūkurį, Viktoras savo gabumus tobulino ne mokslo auditorijose, o lošimo kortomis ir biliardo salonuose. Dar nebuvo susiformavęs įgūdis išvengti nemalonumų, sukčiauti irgi dar nelabai sekėsi, todėl neužilgo Viktoras ir pateko už grotų už sukčiavimą, žaidžiant pokerį.

Įdomu, kad į savo aferas Viktoras beveik niekada neįtraukdavo moterų. Tam pasitarnavo vienas liūdnas atvejis: būdamas devyniolikos metų, Viktoras gavo smūgį į veidą peiliu nuo pono, kuriam nepatiko, kaip jis žiūrėjo į to pono merginą. Ant Viktoro skruosto visam laikui liko randas, o sieloje subrendo tvirtas įsitikimas, kad moterys prie gero neprives.

Eifelio bokštas, apgavikai, Viktoras Liustigas

Amato įgūdžių tobulinimas

Išėjęs iš kalėjimo, Viktoras susimąstė apie ateitį. Kišenėse švilpavo vėjas, o galvoje - nė vienos padorios idėjos. Stovėjo jis kartą ant Senos krantinės ir žiūrėjo į praplaukiančius restoranus, kuriuose prabangiai apsirengusi publika taškėsi pinigais į visas puses ir valgė prabangius skanumynus. Kuo aš blogesnis už tuos tuščiagalvius rentininkus, kurie net nesugeba suskaičiuoti pelno iš vertybinių popierių, į kuriuos sudėtas jų kapitalas? - mąstė Viktoras, su neapykanta įsiklausydamas į damų kikenimus ir garsų ponų juoką, kuris buvo garsesnis net už įkyrų restorano orkestrėlio smuikų čirpinimą. - Aš, galbūt, dar labiau nusipelnau pinigų, negu jie! Bet jiems gi nešaus į galvą pasidalinti su manim. O jei taip, tai aš pats pasiimsiu tuos pinigus!

Ankstesni Liustigo apgavysčių partneriai paskolino jam pinigų, kad jis nusipirktų bilietą transatlantinį lainerį, kursavusį tarp Havro ir Niujorko. “Karpatija”, “Pasifik”, “Gigantik” - tai didžiuliai laivai, pilni žmonių: daugybė keleivių, daug aptarnaujančio personalo, ekipažo narių. Šioje dykinėjančioje minioje lengva pradingti, pasislėpti. Tuo ir netruko pasinaudoti išradingasis Liustigas. Jis gana greitai išsiaiškino turtingus pokerio žaidėjus ir ėmėsi tuštinti jų kišenes su tokiu įkvėpimu, kad net dūmai rūko, kaip sakoma. Viktoras susidraugavo su Nikiu Arnstainu - fantastiškiausiu kada nors sėdėjusiu prie žalia gelumbe aptraukto stalo pokerio žaidėju Šiaurės pusrutulyje. Nikis noriai dalinosi savo triukais su talentingu naujoku. Beje, iš naujoko įvaizdžio mažai kas liko. Dabar Liustigas vadino save grafu, nešiojo monoklį ir atsiliepdavo tik į kreipinį “Jūsų šviesybe”. Visus kitus bandymus susipažinti tiesiog ignoruodavo, kaip koks grynakraujis dvarininkas.

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė Liustigo pastangas pralobti iš sukčiavimų. Teko ieškoti kitų uždarbio šaltinių. Kol Europoje liejosi kraujas, Liustigas vertėsi, kaip išmanė. O kai pasitaikė proga parodyti žaidimo lygį ir laimėti krūvas pinigų, jis tik apsidžiaugė. Liustigas pasiekė tokią meistriškumo viršūnę, kad net apmovė profesionalių sukčių komandą ir pabėgo su visu grobiu.

Austrų grafas

Sukčiai dažniausiai būna gana inteligentiški, bet skriaudos neužmiršta. Jei ką, iškart griebiasi peilio. Liustigui teko pasislėpti Amerikoje. 1920 metais jis atsirado šioje šalyje per patį sausojo įstatymo piką. Fondų birža kone plyšo nuo pinigų pertekliaus. Tai buvo laikas, kai bet kuris amerikietis išgyveno iliuziją, kad turtingas gali būti kiekvienas. Idėja išnaudoti šį amerikietišką naivumą šovė Liustigui į galvą, kai tik jis perėjo muitinės patikrą.

Metęs žvilgsnį į Laisvės statulą, Liustigas nuskubėjo į parduotuvę ir prisipirko visko, ko reikia. Paskui išsinuomavo kambarį Brukline ir neišėjo iš jo visą savaitę. Iš kambario girdėjosi plaktuko bildesys ir pjūklo džeržgimas. Kai viskas buvo baigta, Liustigas pasikvietė pirmuosius klientus.

Viktoras Liustigas buvo pirmasis, numatęs spalvoto spausdintuvo atsiradimą. Dėžė, kurią jis sumeistravo, vadinosi pinigų spausdinimo mašina, o paprasčiau - rumuniška ryla. Apstulbusiems pirkėjams Liustigas pareiškė, kad jo stebuklinga mašina pagamina 100 dolerių kupiūrą per šešias valandas. Buvo atliktas eksperimentas. Laikas praėjo, ir iš aparato išlindo pati tikriausia 100 dolerių kupiūra!

Ir atsirado naivuolis, kuris nupirko tą aparačiuką iš Liustigo už 30000 dolerių. Per 12 valandų aparatėlis išdavė dvi kupiūras. Kodėl tik dvi? O daugiau viduje ir nebuvo! Dvylikos valandų Liustigui pakako, kad su visu grobiu dingtų Amerikos geležinkelių raizgalynėje.

Antroji operacija buvo ne prastesnė. Apsimetęs grafu, Liustigas atėjo į rimtą banką ir pareiškė, kad nori nupirkti bankrutavusią fermą, tapusią banko nuosavybe už laiku nesumokėtą paimtą kreditą. Liustigas raudojo kruvinomis ašaromis ir pasakojo bankininkams, kaip prarado beveik visą turtą dėl karinių veiksmų Austrijoje. Jam, neva, likę vos dvidešimt du tūkstančiai dolerių obligacijomis. Sugraudinti bankininkai atidavė jam fermą, kurios atsikratyti seniai norėjo. Dar geriau - davė dar ir dešimt tūkstančių ūkiui atkurti. Bankininkai net nepastebėjo, kaip Liustigas sukeitė vokus ir dingo su visomis obligacijomis ir grynaisiais. Beje, pagal šią istoriją sukurtas garsus filmas “Afera”.

Genialus sumanumas

Tačiau pati didžiausia Liustigo afera buvo Eifelio bokšto pardavimas. Žodis pardavimas ankstesniame sakinyje sąmoningai parašytas be kabučių. Liustigas iš tikrųjų pardavė tą nelaimingą bokštą.

Pavažinėjęs po Ameriką ir apkvailinęs nemažai vietinių naivuolių, Liustigas pasiilgo Europos. Jam atsibodo apgaudinėti savimi patenkintus bankininkus ir atviraširdžius fermerius. Siela ilgėjosi pasivaikščiojimų po Paryžiaus bulvarus, pietų sraigių restorane “Sebillon”, vakare - varjetės su mergaitėmis, šokančiomis vien su sijonėliais iš bananų žievelių.

1925 metais, jau būdamas Paryžiuje, Liustigas atsitiktinai laikraštyje pamatė mažutę žinutę su nuobodžiu pavadinimu, kad Eifelio bokštui reikia skubaus remonto. Iš pirmo žvilgsnio, žinutės tekste lyg ir nebuvo nieko ypatingai įdomaus dalykiškam žmogui. Laikraštis skelbė, kad Eifelio bokštas labai apšiuręs, metalą paveikė korozija, visai konstrukcijai verkiant reikia kapitalinio remonto. Bet remonto kaina - astronominė, ji tai jau gerokai patuštins nacionalinį biudžetą. Čia pat, tarp kitko, buvo parašyta, kad vyriausybė svarsto pasiūlymą parduoti bokštą į metalo laužą.

Kai Liustigas perskaitė tai, jam tarsi kūju kas per galvą trinktelėjo. Štai tai, ko jis ieškojo!

Bokštas parduotas

Per tą laiką, kol Liustigas darė savo aferas, jis išsiaiškino kelias taisykles, kurios, jų tiksliai laikantis, gali atnešti sėkmę. Bet kokią apgavystę reikėjo pradėti nuo įvaizdžio, kuris įkvėptų pasitikėjimą net pačiam atsargiausiam verslininkui. Todėl Lustigas pirmiausia susikūrė netikrą įgaliojamąjį raštą, kuriame save vadino Prancūzijos pašto ir telegrafo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotoju. Šiame rašte dar buvo rašoma, kad Liustigas turi teisę vesti derybas dėl bokšto pardavimo į antrines žaliavas. Blankas buvo tikras, antspaudas - taip pat. Čia Liustigui padėjo vienas bičiulis. Paskui buvo išsiųsti oficialūs laiškai šešiems pramonininkams, kurie užsiėmė metalų atliekomis. Jie visi buvo pakviesti į “Hotel de Crillon” - labai brangų viešbutį - aptarti galimybę gauti valstybinį užsakymą.

Kai verslininkai atvyko, Liustingas prisistatė, kaip priklauso. Paskui paskelbė jiems vyriausybės nutarimą. Verslininkų veidai net ištįso, kai Liustigas pasakojo, kad valstybė nusprendė nugriauti Eifelio bokštą, nes nebegali jo išlaikyti, kadangi tai per didelė našta biudžetui. Galutinai juos pribaigė Liustigo pareiškimas, kad bokštas - visi 7000 tonų - parduodamas į metalo laužą patikimiems ir sąžiningiems asmenims per uždarą aukcioną. Būtent per uždarą, kad nesukeltų visuomenės pasipiktinimo.

Tie verslininkai karštligiškai paskaičiavo galvoje beprotiškus pelnus. Todėl Liustigui gana lengvai pavyko įkalbėti juos viską laikyti paslaptyje. Dar daugiau - pavežiojo verslininkus išnuomotu limuzinu, porą kartą apvažiavo Eifelio bokštą iš tolo, pavadindamas tą pasivažinėjimą inspekcine kelione. Ši kelionė Liustigui buvo labai reikalinga. Per tą laiką, kol jie važinėjosi po miestą, jis suspėjo išsiaiškinti, kuris iš šešių labiausiai patiklus ir labiausiai susidomėjęs.

Išsiskyrė Andrė Puasonas. Jis nuolat klausinėjo Liustigą apie įvairiausius dalykus. Patyręs sukčius įžiūrėjo aistringą norą aplenkti konkurentus. Pasirodo, Puasoną nelabai įsileisdavo į finansų ryklių namus, todėl jis tikėjosi, kad tas sandoris padės jam patekti į elitą. Paslapčiomis nuo kitų verslininkų, Liustigas pranešė Puasonui, kad jo pasiūlymas - 250000 frankų (milijonas dolerių dabartinėmis kainomis) - nugalėjo aukcione.

Liustigas ketino pasinaudoti žmogiška puikybe ir jam pavyko. Tiesa, Puasono žmona vos visko nesugadino. Moteris buvo per daug įtari. Žmonai reikalaujant, Puasonas slaptai susitiko su Liustigu. Tas puikiai suvaidino korumpuotą valdininką, kuris pripūtė miglos apie sandorį tik tam, kad gautų kuo didesnį kyšį. Puasonas gerai žinojo, kokie gobšūs yra prancūzų valdininkai, todėl Liustigo žodžius jis priėmė už gryną pinigą ir pateko į gudriai paspęstus spąstus.

Puasonas su džiaugsmu davė Liustigui stambų kyšį. O mainais gavo nieko vertą Eifelio bokšto pirkimo aktą. Apkvailintas Puasonas nespėjo susigaudyti, kas ir kaip, o Liustigas jau buvo pakeliui į Vieną su lagaminu pinigų: pinigai už bokštą ir kyšis.

Nė kiek nesislapstydamas, apgavikas apsigyveno pačiame geriausiame paties brangiausio Austrijos sostinės
viešbučio numeryje. Kiekvieną dieną Liustigas pradėdavo nuo Paryžiaus laikraščių skaitymo. Jis tikėjosi pamatyti pranešimus apie savo triumfą, apie skandalą. Bet laikraščiai nieko nerašė apie aferą. Liustigas pamanė, kad Puasonas tiesiog pabijojo kreiptis į policiją. Jis, ko gero, nenorėjo prarasti reputacijos verslo pasaulyje. O tie pinigai jam irgi nebuvo pats didžiausias nuostolis.

Ir tada Liustigo galvoje subrendo beprotiškas planas.

Viktoro Liustigo galas

Puasonas iš tikrųjų nuslėpė tą apgavystę. Po tam tikro laiko Liustigas grįžo į Paryžių ir dar kartą pardavė bokštą pagal tą pačią schemą. Jis susisiekė su kitais šešiais verslininkais ir vėl pasiūlė pirkti bokštą. Nors ir sakoma, kad įžūlumas - tai antra laimė, Liustigui nepasisekė: apgautas verslininkas kreipėsi į policiją. Liustigas, kaip visada, pabėgo į JAV.

Bet šį kartą Amerika nebuvo tokia svetinga. 1935 metų gruodžio mėnesį Liustigas buvo areštuotas ir perduotas teismui. Jį nuteisė 15 metų kalėjimo už dolerių padirbinėjimą taip pat dar penkeriems metams už pabėgimą iš kito kalėjimo, likus mėnesiui iki nuosprendžio paskelbimo.

1947 metų kovo 11 dieną Viktoras Liustigas, didžiausias visų laikų apgavikas, mirė nuo pneumonijos garsiame Alkatraso salos kalėjime netoli San Francisko. Mirties liudijime grafoje “profesija” parašyta - prekybos atstovas.

Informacija

  • Eifelio bokštas
  • Vieta: Paryžius, Prancūzija, Marso laukas
  • Aukštas: 324 m (su antena) Architektas: Gustavas Aleksandras Eifelis
  • Per visą bokšto istoriją jį aplankė 240 mln. žmonių. Tai labiausiai lankoma pasaulio įžymybe.
  • Statybos laikas: 1887-1889 m. Metalinės konstrukcijos svoris: 7300 tonos (visas svoris 10100 tonų). Geležiai nudažyti sunaudota 57 tonos dažų. Tokio kiekio reikia bokštui atnaujinti kas septynerius metus.
Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar