Paslaptingasis genijus Blezas Paskalis

Blezas Paskalis - didis prancūzų matematikas ir fizikas, puikus literatas ir polemistas - žmogų laikė Visatos šlove ir gėda, pabaisa ir genijumi. Jis ir pats buvo prieštaringos žmogaus prigimties pavyzdys.

Genijaus gimimas

Blezas Paskalis gimė prieš 396 metus, 1623 metų birželio 19 dieną. Visi jo artimieji buvo nepaprastai talentingi. Blezo tėvas Etjenas Paskalis buvo žinomas matematikas. Jaunesnė sesuo Žaklina turėjo aktorinių gabumų, o vyresnė sesuo Žilberta pasižymėjo matematiniu ir literatūriniu talentu (istorinės asmenybės - paranormal.lt).

Blezas niekada nelankė mokyklos. Vienintelis jo mokytojas buvo tėvas. Paskalio vaikystė prabėgo Paryžiuje. Jo nedomino žaidimai su bendraamžiais. Jis labiau mėgo būti vienas. Skaityti ir rašyti Blezas mokėjo jau ketverių ir labai anksti išmoko daryti sudėtingus skaičiavimus. Atsisėdęs žaidimų kambaryje ir pamiršęs viską pasaulyje, jis piešdavo ant grindų geometrines figūras, o paskui galėjo savarankiškai įrodyti visas Euklido geometrijos teoremas! 15 metų jaunuolis, kaip lygus su lygiais, su garsiais Paryžiaus mokslininkais aptarinėjo sudėtingiausius matematikos uždavinius. Blezui buvo vos 16, kai atliko puikų tyrimą, susijusį su taip vadinamais kūgių pjūviais. Tapo aišku, kad pasaulyje atsirado naujas genialus matematikas.

Keista liga

Norėdamas palengvinti tėvo, kuris buvo karališkas valdininkas, darbą, Blezas Paskalis nusprendė sukurti mašiną, kuri automatiškai atliktų visus aritmetinius veiksmus. Tris metus vyko atkaklus aritmo-metro kūrimas. Šis išradimas dar labiau išgarsino Paskalį, ir ne tik Prancūzijoje. Nedidelė žalvarinė dėžė su sudėtingu mechanizmu buvo parodytas Liuksemburgo rūmuose. Minios smalsuolių skubėjo savomis akimis pamatyti tą naują pasaulio stebuklą. O Blezas Paskalis jau susidomėjo bandymais su atmosferos slėgiu. Jis įsitikino, kad pagal gyvsidabrio stulpelio aukštį stikliniame vamzdelyje galima spręsti apie būsimą orą. Po šių bandymų liko vos vienas žingsnis iki skysčių slėgio dėsnių, kuriuos taip pat atrado Paskalis.

1646 metais Blezo tėvas susilaužė koją. Buvo pakviesti geriausi gydytojai, bet net ir jie mažai tikėjo, kad vyras sėkmingai pagis. Etjenas Paskalis gulėjo mirties patale. Laimei, kojos kaulai ėmė gyti. Tėvas pasveiko, tačiau jautrus Blezas Paskalis taip stipriai, taip giliai pergyveno dėl tėvo, kad susirgo kažkokia keista nervų liga. Paskalio dukterėčia Margarita prisiminė jo būklę tomis baisiomis dienomis: Blezo smegenys buvo baisiai nuvargusios, tai sukėlė savotišką paralyžių. Jis apėmė apatinę dėdės kūno pusę, vienu metu jis galėjo vaikščioti tik su ramentais. Jo rankos ir kojos pasidarė šaltos it marmuras. Jam tekdavo apsimauti degtine sudrėkintas kojines, kad nors kiek sušildytų kojas.

Azarto geometrija

Blezą vargino stiprūs galvos skausmai. Traukuliai taip sutraukdavo gerklę, kad valgyti paprasto maisto jis negalėjo, tik rijo skystą maistą, ir tai vos ne po lašelį. Gydytojai kategoriškai uždraudė bet kokį protinį darbą, prirašė poilsį, ramybę ir pramogas. Paskalis paklausė ir pradėjo gyventi aukštuomenės gyvenimą, kuris anksčiau jo visai nedomino. Atsirado naujų pažįstamų ir draugų. Net ir šalia jų, turtingų dykinėtojų su pudruotais perukais ir brangiais brokato drabužiais su nėriniais, Paskalis atrodė kaip balta varna.

Tuščias laiko leidimas ir nuolatinės šventės greitai atsibodo Paskaliui. Paslapčiomis nuo gydytojų ir artimųjų, jis vėl grįžo prie mylimos matematikos. Parašė kelis darbus iš aritmetikos, algebros ir skaičių teorijos. Tačiau svarbiausią mokslinį atradimą jis padarė, prisiminęs kortų žaidimą. Ne veltui savo darbą pavadino “Azarto geometrija”. Siame darbe buvo sudėti tikimybių teorijos pagrindai.

Mirus tėvui (1651 metais), jaunesnioji sesuo Žaklina išėjo į vienuolyną Por-Rojal netoli Versalio. Ji kvietė brolį pasekti ja, atsižadėti pasaulio pagundų. Sunku pasakyti, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne vienas nenumatytas įvykis.

Vieną 1654 metų lapkričio naktį Paskalis išvažiavo keturiais arkliais kinkytu vežimu. Prieš aukštą tiltą per Seną arkliai kažko išsigando ir netikėtai pasileido lėkti. Pačiame tilto, kuris neturėjo turėklų, viduryje, arkliai metėsi žemyn. Atrodė, katastrofa neišvengiama. Tačiau įvyko stebuklas. Paskutinę akimirką vadžios nutrūko, ir vežimas liko ant tilto, ant paties krašto.

Vienuolyno celėje

Iš siaubo Paskalis prarado sąmonę. Jį atgaivino, bet tai buvo jau kitas Paskalis. Iš taip arti pamatęs mirtį, jis vėl susirgo. Vargino ne tik skausmai, bet ir paniška atviros erdvės baimė, prasidėjo haliucinacijos. Paskalis įsitikino, kad išsigelbėjimas ant tilto nebuvo atsitiktinis, kad tai - nurodymas iš viršaus, likimo pirštas. Jis nusprendė visiškai pašvęsti save Dievui ir netrukus persikėlė į vienuolyną Por-Rojal.

Tais metais vyko kova tarp jėzuitų ir jansenistų - dviejų katalikybės krypčių. Blezas Paskalis prisijungė prie jansenistų ir net įsitraukė į jų kovą. Jis rašė laiškų formos straipsnius. Jie buvo leidžiami anonimiškai. Jėzuitus erzino kiekvienas naujas laiškas. Ėjo 1658-ieji metai.

Kartą naktį, būdamas vienuolyno celėje, Paskalis pajuto baisų danties skausmą. Norėdamas bent kiek prasiblaškyti, jis ėmė galvoti, kaip išspręsti uždavinį apie cikloidą (matematinę kreivę). Iki tol to niekas nebuvo padaręs. Staiga jį apėmė toks įkvėpimas, kokio jis nejautė prie prieš tai, nei po to! Dantų skausmo tarsi ir nebeliko. Paskalis įrodinėjo vieną teoremą po kitos, stebėdamasis savimi ir tarsi bijodamas taip netikėtai užplūdusio kūrybinio polėkio. Jis jau buvo prie aukštosios matematikos pagrindų sukūrimo slenksčio ir tik gryno atsitiktinumo dėka to nepadarė.

Išganinga bausmė

Paskutiniai Blezo Paskalio metai buvo jam ypač skausmingi. Sveikata vis blogėjo ir blogėjo. Nebegalėdamas skaityti ir rašyti, jis diktavo naujus darbus pagalbininkams, pergyvendamas, kad mintys slysta nuo jo. Paskalis ir anksčiau gyveno kaip asketas, o dabar jis beveik visiškai atsiribojo nuo pasaulio. Praėjusį savo gyvenimą jis keikė kaip nuodėmingą ir gėdingą. Net užsiėmimą mokslu laikė sunkia nuodėme ir atsisakė savo mokslinių darbų. Ligas laikydamas išganingomis bausmėmis, kurias atsiuntė Viešpats, jis ėmė nešioti ypatingą, vinių prikaišiotą diržą, tos vinys badė jo kūną. Kai imdavo atrodyti, kad išklysta iš tikrojo kelio, jis suduodavo ranka per diržą ir taip vėl tarsi sujudindavo save.

1660 metų gruodžio mėnesį Paskalį aplankęs olandų mokslininkas Christianas Hiugensas pamatė išvargintą žmogų, kurio išblyškusiame veide smarkiai išsiskyrė degančios akys ir didelė ereliška nosis. Būdamas vos 37 metų, Blezas buvo panašus į senelį. Gydytojai negalėjo suprasti jo keistų ir paslaptingų ligų. Jų išvada buvo sunkiai suprantama: migrena, sujungta su stipriais vandens garais. Kaip vaistą rekomendavo išrūgas. Gydytojus Paskalis išklausė abejingai. Jo būklė jau buvo panaši į agoniją. Nepakeliamą galvos skausmą lydėjo baisūs vidurių diegliai, pasišlykštėjimas maistu ir padažnėję alpuliai...

1662 metų rugpjūčio 19 dienos vidurdienį genialus mokslininkas mirė. Jam buvo 39 metai. Paskalį palaidojo Paryžiuje, Švento Etjeno bažnyčioje. Daug Paskalio amžininkų taip ir nesuprato, kokio didžio žmogaus jie neteko.