Gleno Milerio žūties paslaptis

Glenas Mileris, garsus amerikiečių trombonistas, kompozitorius, visame pasaulyje garsaus kūrinio  „Mėnulio šviesos serenada“ autorius, populiaraus orkestro vadovas, be pėdsakų dingo 1944-ųjų metų pabaigoje skrydžio per Lamanšą metu. Nors praėjo beveik 70 metų nuo šio įvykio, iki šiol keliamos visiškai netikėtos muzikanto žūties versijos.

Lemtingas skrydis

Kai JAV įsijungė į Antrąjį pasaulinį karą, Glenas Mileris buvo savo šlovės zenite. Jis galėjo toliau tęsti savo muzikinę karjerą, tačiau, būdamas patriotu, pasiūlė savo paslaugas karinei žinybai. 1942-ais metais Mileriui buvo suteiktas JAV armijos kapitono laipsnis. Per keletą mėnesių jis subūrė karinį orkestrą, su kuriuo koncertuodavo kariams, siunčiamiems į frontą (istorinės asmenybės - paranormal.lt).

1944-ųjų m. birželio mėnesį Mileris, jau turėdamas majoro laipsnį, gavo leidimą koncertuoti Anglijoje besibazuojantiems armijos padaliniams. Per penkis su puse mėnesio Gleno Milerio orkestras koncertavo 71 kartą.

Mileris nemėgo skraidyti, jis tarsi nujautė, kad jo gyvybė nutruks vieno skrydžio metu. Tačiau 1944-ųjų m. gruodžio 15 d. jam būtinai reikėjo skristi į Paryžių, kur turėjo pasiruošti Kalėdiniam koncertui išvaduotoje Prancūzijos sostinėje.

Nedidelis lėktuvas „Norseman“ pakilo į orą, tačiau Paryžiaus nepasiekė. Dar vyko karas, todėl niekas neskelbė lėktuvo paieškos bei netyrė katastrofos priežasčių. Buvo nuspręsta, kad lėktuvas nukrito į Lamanšo vandenis dėl variklio gedimo ar apledėjimo. Tik gruodžio 24 d. buvo oficialiai paskelbta, kad garsiojo orkestro vadovas dingo be žinios.

Kaip ir kitais tragiškais atvejais su žvaigždėmis, Gleno Milerio žūtis greitai buvo apipinta įvairiausiais gandais. Vieni tvirtino, kad lėktuvą, kuriuo skrido muzikantas, numušė vokiečiai, o paskui sušaudė ir patį Milerį. Kiti pusbalsiu kalbėjo, kad Mileris pasirodė besąs vokiečių šnipas, o jį pašalino sąjungininkų vadovybė, norėdama išvengti skandalo. Šie gandai dažniausiai buvo visiškai absurdiški. Tik praėjus daugeliui metų nuo šio tragiško įvykio atsirado versijų, kurios gali tiksliau paaiškinti orkestro vadovo dingimą.

Pirmoji versija. Mirtis ligoninėje

1983-iais metais visus tiesiog pribloškė Herbo Milerio - jaunesniojo muzikanto brolio - pareiškimas. Herbas žurnalistams pareiškė, kad virš Lamanšo nebuvo jokios lėktuvo avarijos, o Glenas, kuris buvo užkietėjęs rūkorius, mirė ligoninėje nuo plaučių vėžio. Lėktuvas į Paryžių iš tikrųjų nuskrido ir sėkmingai nusileido, tačiau Gleno sveikatos būklė buvo tokia, kad jis iš karto buvo nugabentas į ligoninę, kurioje ir mirė kitą dieną. Kaip įrodymą Herbas žurnalistams parodė brolio laišką, kuriame jis rašė: „Aš visiškai išsekęs, nors valgau pakankamai. Man sunku kvėpuoti. Atrodo, kad labai sergu“.

Glenas Mileris iš tiesų paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais buvo labai sulysęs, irzlus ir pavargęs. Tai patvirtino ir Donas Heinsas, Milerio pagalbininkas ir jo orkestro administratorius. Kaip papasakojo Heinsas, pagal užsakymą Mileriui pasiūta forma „buvo jam per didelė. Ji paprasčiausiai kabojo“.

Herbas Mileris teigė, kad versiją apie nukritusį lėktuvą sugalvojo jis pats. Tai padarė dėl to, kad jo brolis norėjo mirti kaip didvyris, o ne „prišnerkštoje ligoninės palatoje“.

Antra versija. „Nereikalingos“ bombos auka

Dar po metų, 1984-ais metais atsirado dar vienas liudijimas, kuris gana tikroviškai paaiškino lėktuvo, kuriuo skrido Mileris, dingimą.

1955-ais metais buvo pastatytas filmas „Gleno Milerio istorija“. Jį pamatė ir buvęs Karališkųjų KOP šturmanas Fredas Šou. Lakūno atmintyje iškilo vienas paveikslas, kurį jis matė virš Lamanšo, kai grįžo po vienos karinės užduoties vykdymo. Ir Šou suprato!.. Jis paskelbė savo versiją apie Milerio žūtį, kurią paskelbė vieno žurnalo puslapiuose. Vėliau šį straipsnį perspausdino Londono Gleno Milerio draugija.

Pasirodo, kad tą dieną, kai lėktuvas su Mileriu išskrido į Prancūziją, iš Metvoldo (Norfolko grafystė, Anglija) aerodromo pakilo bombonešių „Lancaster“ eskadrilė. Viename bombonešyje skrido ir Fredas Šou. Jie turėjo subombarduoti vokiečių geležinkelio mazgą Zigene į rytus nuo Kelno.

Eskadrilė pasuko link Vokietijos, tačiau lakūnai negalėjo įvykdyti karinės užduoties - dėl nepalankių oro sąlygų nepakilo priedangos naikintuvai, todėl bombonešiams buvo įsakyta grįžti į bazę. Prieš nusileidimą bombonešiai paprastai atsikratydavo neišmestų bombų.

Taip buvo ir šį kartą - bombonešiai išmėtė bombas specialiame Lamanšo rajone, kuris buvo skirtas šiems veiksmams atlikti. Kai ėmė sproginėti pirmosios bombos, tarp ugnies ir dūmų netikėtai pasirodė nedidelis lėktuvėlis. Šou prisimena: „Taikytojas sušuko: „Žiūrėkite, lėktuvėlis!“ Aš jį irgi pamačiau. Tai buvo nedidelis „Norseman“ monoplanas. Jis skrido pietų kryptimi link Prancūzijos maždaug 500 m aukštyje. Atrodė, kad jam pavyks sėkmingai prasmukti, tik staiga lėktuvėlį sprogimas pamėtėjo aukštyn ir pervertė ore. Atitrūko kairysis sparnas ir lėktuvas rėžėsi į vandenį. Šaulys sušuko: „Matės, lėktuvas panėrė?“. Aš atsakiau: „Mačiau““.

Šou teigimu, vadovybei nebuvo pranešta apie šį atsitikimą. Kitą dieną vokiečiai pabandė pereiti į kontrpuolimą Vakarų fronte, eskadrilė beveik kiekvieną dieną skrido į mūšį, todėl nebuvo kada prisiminti sąsiauryje nutikusio incidento.

Šou pasakojimas daug ką sudomino. Istorikas Alanas Rosas, buvęs karo lakūnas, nusprendė atlikti tyrimą. Pirmiausiai jis surinko duomenis apie patį Fredą Šou. Informacija, kad karo metais jis buvo bombonešio šturmanas, pasitvirtino, todėl jo pasakojimas iš karto pasidarė labai svarus.

Kariniuose archyvuose Rosas aptiko informaciją, kad lemtingąją dieną anglų naikintuvų skrydis iš tiesų buvo atšauktas dėl blogo oro. Po to istorikas susirado vieną iš Šou karo laikų bendražygių giminaitį. Morisas Felousas taip pat atsiminė, kad jo brolis, pamatęs filmą apie Gleną Milerį, irgi kalbėjo apie lėktuvą, nukritusį į Lamanšą.

Pavyko surasti bombonešio vadą Viktorą Gregorį. Jis papasakojo, kad savo akimis nematė lėktuvo kritimo, tačiau šturmanas ir šaulys jam apie tai pasakojo.

Trečia versija. Glenas Mileris buvo nužudytas

Ši sensacinga versija atsirado gana neseniai. Ją išslaptintų dokumentų pagrindu iškėlė britų rašytojas Martynas Boumanas. Jis mano, kad muzikantą nužudė amerikiečių slaptųjų tarnybų darbuotojai.

Boumanas teigia, kad Mileris buvo biseksualas, todėl jam tapo žinoma apie tai, kad amerikiečių žvalgybos Didžiojoje Britanijoje vadovybė, kuri beveik visa buvo homoseksualai, priversdavo santykiauti pavaldinius, pasinaudodami tarnybine padėtimi. Mileris nusprendė pagarsinti šį gėdingą faktą. Tai galėjo sukelti didžiulį skandalą, todėl ir buvo nuspręsta sunaikinti muzikantą.

Lėktuvas „Norseman“ iš tiesų nukrito į Lamanšą, tačiau jame nebuvo nei Gleno Milerio, nei piloto Džeimso Norvudo. Katastrofa buvo inscenizuota, siekiant paslėpti visus pėdsakus. Boumanas teigia, kad jam netgi pavyko susitikti su Noumanu, kuris karo pabaigoje buvo išgabentas į JAV, kur jam buvo suteiktas naujas vardas ir įsakyta iki gyvenimo pabaigos tylėti.

Su Mileriu buvo susidorota vieno Paryžiaus viešnamio bare naktį į gruodžio 16 d. Boumanas apie tai sužinojo iš įstaigos šeimininkės, kuriai, savo ruožtu, apie nužudymą papasakojo karinės policijos kapitonas.

Ketvirta versija. Žūties priežastis - kontrabanda

Gleno Milerio žūties priežastis - kontrabanda. Bent taip teigė Markas Montoja iš Kalifornijos. Jam buvo 81-ir metai amžiaus, kai paskelbė savo prielaidą. Montoja nusprendė, kad jo amžiuje jau nebeverta laikyti paslaptyje tai, kas jaudina daug žmonių.

Karo metu Montoja tarnavo karo policijoje kaip tik toje bazėje, iš kurios prieš savo dingimą į orą pakilo lėktuvas „Norseman“. Pasirodo, jis skrido ne į Paryžių, o į Normandiją, ir nenukrito į Lamanšą, o rėžėsi į žemę grįždamas atgal į Angliją. Lėktuvo nuolaužos buvo užkastos paplūdimyje netoli Diunkero, o žuvusiųjų piloto Norvudo, pulkininko Beselo ir Gleno Milerio kūnai buvo slapta išgabenti į JAV. Milerio našlė slapta palaidojo vyrą šeimos kape.

Lėktuvo niekas nenumušė, paprasčiausiai grįžtant atgal jo sparnai apledėjo, todėl perkrautas lėktuvas, artėdamas prie Lamanšo, jai nebegalėjo išsilaikyti ore. Prieš kritimą pilotas išsiuntė keletą pagalbos prašymų.

Lėktuvas buvo prigrūstas kontrabanda iš Prancūzijos (kvepalai, šampanas, prabangos prekės), kuri amerikiečių kariams leido uždirbti gerus pinigus.

Milerio draugas pulkininkas Beselas porą kartų per savaitę skrisdavo į bazę Šiaurės Prancūzijoje, kur pakraudavo lėktuvą prekėmis, kurias po to laivais pergabendavo į JAV. Nėra jokių abejonių, kad šiame kontrabandos biznyje dalyvavo labai aukšti armijos pareigūnai. Amerikiečiai bijojo didelio skandalo, kuris ne tik galėjo daugeliui baigtis karinių laipsnių netektimi, bet ir pakenkti JAV prestižui. Dėl to bet kokiais būdais reikėjo nuslėpti Milerio žūtį.

Ar pats Mileris buvo susijęs su kontrabanda? Greičiausiai, ne. Gali būti, kad į lemtingąjį skrydį su savo draugu Beselu išskrido paprasčiausiai dėl kompanijos.

Ir tai dar ne visos karo pabaigoje įvykusio tragiško nutikimo versijos. Gali būti, kad bus surasta dar gyvų Gleno Milerio žūties liudininkų ar archyvuose aptikti nauji dokumentai, kurie paaiškins jo paslaptingą dingimą. Gal kada nors sužinosime, kuri iš pateiktųjų versijų yra tikroji.