Nepaaiškinami dalykai kapinėse

Kai žmogus susiruošia į kapines, norėdamas aplankyti artimo žmogaus ar giminaičio kapą, jis tikrai nesitiki, kad kapo senojoje vietoje gali nerasti. Tačiau istorija rodo, kad tokie dalykai kartais pasitaiko. Buvo užfiksuoti atvejai, kai kapai išnykdavo iš savo vietų ir atsirasdavo iš savo vietų ir atsirasdavo visiškai kitame kapinių gale.

Toks įvykis XV amžiuje įvyko Austrijoje, Linco mieste su Štetenbergo kapu. Kapas netikėtai dingo, o vėliau buvo aptiktas kitame kapinių gale. Miesto gyventojai aiškino, kad Štetenbergas, kai dar buvo gyvas, buvo įtariamas burtais, todėl dabar jo palaikai niekaip negali nurimti. Kapas buvo iškastas, o palaikai, stebint žmonių miniai, sudeginti lauže.

Į tuščią duobę buvo primesta akmenų, virš kurių buvo pastatytas kryžius iš drebulės medžio. Tais tolimais laikais taip buvo elgiamasi su žmonių, kurie buvo įtariami užsiiminėjantys juodąja magija, kapais.

1928 metų rudenį įvyko dar vienas panašus įvykis. Seras Artūras Heizlemas keliavo pro Škotijoje esantį Glenisvilo miestelį ir nusprendė aplankyti savo senelio kapą. Tačiau kapinėse, toje vietoje, kur XIX amžiaus viduryje buvo palaidotas seras Rodžeris Heizlemas, kapo nebuvo. Seras Heizlemas puikiai žinojo, kurioje vietoje amžinojo poilsio atgulė jo senelis, nes prieš porą metų buvo aplankęs jo kapą. Jis greitai susirado reikiamą vietą senose kapinėse, pastebėjo, kad šalia buvęs antkapis su kruopščiai iškaltu angelu stovi ankstesnėje vietoje. O štai senelio kapo nebuvo. Vietoje jo buvo lygus žole užžėlęs žemės plotelis.

Vyras kreipėsi į kapinių sargą pagalbos. Jie rado reikiamą kapą už 200 metrų nuo ankstesnės vietos, kaip buvo nurodyta sargo turimoje kapinių schemoje. Heizlemas atpažino antkapį su Maltos kryžiumi. Jis pagalvojo, kad kažkas dėl kažkokios nežinomos priežasties paprasčiausiai pernešė antkapį, o karstas liko nepaliestas. Tačiau kai buvo iškasta ta vieta, kur anksčiau buvo kapas, nieko nebuvo aptikta. Tuomet buvo patikrinta žemė po antkapiu su Maltos kryžiumi. Buvo aptikti seno ąžuolinio karsto likučiai ir žmogaus kaulai. Čia tikrai buvo palaidotas Rodžeris Heizlemas - apie tai liudijo žiedas su monograma ant velionio piršto.

Norint perkelti kapą į kitą vietą, nepadarant žalos palaikams, reiktų iškasti didelį žemės gabalą, nes kaulai buvo gerai suaugę su žeme. Buvo visiškai nesuprantama, kas galėjo padaryti šį darbą ir kokiu tikslu.

Dar vienas panašus atvejis nutiko beveik prieš tris dešimtmečius Kanzase, JAV. 1989 metais Džo Bernis, fermeris iš Foli Kriko, vieną dieną netoli savo namo aptiko supiltą kapą su senoviniu
akmeniniu antkapiu, nors dar prieš keletą dienų toje vietoje nieko nebuvo. Išsigandęs ir nustebęs vyras apie šį įvykį iš karto informavo policiją. Policija, apžiūrėjusi kapavietę, Berniui pranešė, kad negali nustatyti, kam priklauso šis kapas, nes antkapyje visi užrašai yra nusitrynę. Žemėje buvo supuvęs karstas ir į žemę įaugę žmogaus kaulai. Nežinomo žmogaus palaikai buvo perlaidoti stepėje.

Tačiau taip ir nebuvo atsakyta į klausimą, kas ir kokiu būdu į fermerio žemę perkėlė kapą. Jeigu tai kažkokių mėgstančių „pajuokauti“ asmenų darbas, tai visiškai nesuprantama, kaip jiems pavyko niekieno nepastebėtiems patekti į saugomą kiemą, kuriame nuolat būna žmonių. O juk atlikti tokį darbą reikia nemažai laiko ir fizinių jėgų.

Yra mistinių bandymų paaiškinti tokių palaidojimo vietų persikėlimą. Yra manoma, kad tokiuose kapuose yra palaidoti magai ar burtininkai. Kai kurie aiškinimai šiuos dalykus priskiria nežinomoms tamsiosioms jėgoms.

Kai kurių salų tautose yra tradicija mirusių žmonių kapus apipilti specialaus medžio syvais ir apdėti kriauklėmis, kad jis negalėtų persikelti į kitą vietą. Tongos salos gyventojai mirusiuosius visada laidoja poromis. Žmonės tiki, kad dviem dvasioms kartu bus linksmiau, todėl jos niekur „nepabėgs“.