Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2017 » Gruodžio » 16

Nepaaiškinami reiškiniai

Ko gero, tai yra pati keisčiausia nepaaiškinamų įvykių grandinėlė, kuri kada nors buvo pasaulyje. Šiuose įvykiuose dalyvavo 3 laivai, kurie visi maždaug 100 metų skirtumu tą pačią dieną nuskendo Menajaus sąsiauryje prie Velso. Pirmasis laivas nuskendo 1664 m. gruodžio 5 d. Iš 81 laivu plaukusių keleivių pavyko išsigelbėti tik vienam - Hju Viljamui. Praėjus 121 metams, 1785 m. gruodžio 5 d., sąsiauryje vėl nuskendo laivas vėl žuvo visi keleiviai, išskyrus vieną, kuris buvo Hju Viljamas.

aiškiaregį, ekstrasensai, gydytojas, laivo, Hju Viljamas

Tai, kad du laivai nuskendo to pačio mėnesio tą pačią dieną, nėra labai jau retas reiškinys, tačiau kad abiem atvejais išsigelbėtų tik vienas žmogus, vardu Hju Viljamas, tai atrodo tarsi kažkokia mistika. Tačiau istorija tuo dar nesibaigė.

1860 m. gruodžio 5 d. tame pačiame sąsiauryje nuskendo nedidelė škuna. Ja plaukė 21 žmogus. Ir vėl išsigelbėjo tik vienas - Hju Viljamas.

Mirtis iš bado rūmuose

XV amžiuje Češyro grafystėje (Anglija) valstiečių šeimoje gyveno berniukas Robertas Niksonas. Tai buvo ramus, protiškai atsilikęs paauglys. Aplinkiniai paprastai nekreipdavo dėmesio į tai, ką berniukas kalbėdavo. Tačiau vieną dieną juo susidomėjo karaliaus tarnyba.

Robertas su kitais valstiečiais dirbo lauke ir nei iš šio, nei iš to ėmė rėkauti: „Pirmyn, Dikai! Pirmyn, Hari! Ne, Dikai, taip netinka! Taip, Hari, taip! Nugalėjo Haris!“ Salia dirbę žmonės nieko nesuprato ir neatkreipė dėmesio į šį keistą atvejį. Tačiau kitą dieną iš Londono atvykęs kurjeris pranešė, kad karalius Ričardas III žuvo, kaudamasis su Henriku Tiudoru. Dvikova įvyko prieš dieną, kaip tik tuo metu, kai berniukas lauke ėmė šūkauti kažką nesuprantamo.

Kai Henrikas Tiudoras, tapęs karaliumi Henriku VIII, išgirdo apie šį atvejį, pasiuntė savo patarnautojus pas protiškai atsilikusį aiškiaregį. Berniuką ištiko isterija, kai jam buvo perskaitytas karaliaus įsakymas. Jis labai bijojo Londono ir maldavo, kad jo tenai nevežtų. Robertas sakė, kad ten jis mirs iš bado. Tačiau karaliaus pasiuntiniai nekreipė dėmesio į protestus, paauglys buvo nugabentas į karaliaus rūmus.
Henrikas norėjo patikrinti berniuko sugebėjimus. Jis paslėpė labai brangų deimantą, o berniukui pasakė, kad pametė brangakmenį ir paprašė jį surasti. Vaikinuko sugebėjimai pranoko visus karaliaus lūkesčius. Jis ramiu balsu pasakė seną patarlę - tas, kuris slepia akmenį, sugebės jį surasti. Robertas atsisakė ieškoti deimantą.

Yra pasakojama, kad Henrikui tai padarė didžiulį įspūdį, todėl jis liepė palikti vaikinuką rūmuose, o raštininkams įsakė užrašinėti naujojo aiškiaregio pasakojimus. Niksonas, tarnaudamas karaliui, numatė pilietinius karus Anglijoje, karą su Prancūzija, karalių mirtis ir nuvertimus nuo sosto. Pagal vieną Roberto pranašystę, kuri dar turi išsipildyti, Nantvičą sugriaus didžiulis potvynis.

Tačiau visą tą laiką, kurį leido karaliaus rūmuose, Niksonas bijojo mirti iš bado. Norėdamas išvaduoti savo aiškiaregį nuo šios baimės, Henrikas prisakė, kad Robertas būtų maitinamas nepriklausomai nuo to, kada ir ką jis užsinorės valgyti. Vargu, ar šis įsakymas labai pradžiugino virėją. Naudodamasis proga, kai karaliaus nebūdavo rūmuose, virėjas globoti Niksoną įsakydavo kareiviui.

Kareivis taip atsakingai vykdė įsakymą, kad uždarydavo aiškiaregį į sieninę spintą, norėdamas jį apsaugoti nuo bet kokios žalos. Kartą, kai karalius buvo eilinį kartą išvykęs iš rūmų, kareivio vadas įsakė jam su kitais kareiviais išvykti į stovyklą, kur kariai keletą savaičių treniravosi. Apie Niksoną buvo paprasčiausiai užmiršta. Kai sugrįžęs kareivis atidarė spintos duris, aptiko negyvą aiškiaregį - jis mirė iš bado.

Regėjimas nosimi

Yra teigiama, kad žmonės, netekę regėjimo ar klausos, šį savo fizinį trūkumą kompensuoja tuo, kad jiems labai paaštrėja kiti pojūčiai. Yra užfiksuoti atvejai, kai prarastas pojūtis atsinaujino kitoje kūno vietoje.

Apie vieną tokį atvejį papasakojo gydytojas Lombrozas, žinomas neurologas ir psichiatras. Po trijų mėnesių sunkios ligos 14-metė mergaitė prarado regėjimą. Tačiau ji tvirtino, kad vis tiek mato. Nieko nesuprantantys tėvai atvedė mergaitę pas Lombrozą, kuris atliko keletą eksperimentų, bandydamas nustatyti, ar mergaitė kalbą tiesą.

Gydytojas mergaitei užrišo akis ir prieš ją ant stalo padėdavo įvairius daiktus. Įdomiausia tai, kad mergaitė pasakydavo netgi daikto spalvą. Ji taip pat sugebėto perskaityti popieriuje užrašytą tekstą. Kai šviesos spindulys palietė mergaitės ausies spenelį, ji susigūžė iš skausmo, o kai gydytojas pirštu palietė jos nosį, mergaitė šūktelėjo: „Jūs ką, norite mane apakinti?!“ Gydytojas padarė išvadą, kad regėjimas atsinaujino ausies spenelyje ir nosies galiuke. Ir tai dar ne viskas -mergaitė smakru užuodė kvapus.

Aiškiaregiai suranda laivus

1977-ais metais Mebiuso draugijos (Los Andželo parapsichologijos mokslinio tyrimo instituto) mokslininkai tyrė aiškiaregių sugebėjimus surasti nuskendusius laivus. Instituto direktorius Stivenas Švarcas penkiems savanoriams, sutikusiems dalyvauti eksperimente ir kurie tvirtino turį ekstrasensorinių sugebėjimų, perdavė po keturis Ramiojo vandenyno navigacinius žemėlapius. Ekstrasensai savo sugebėjimo jėga turėjo per atstumą pamatyti, surasti ir apibūdinti nuskendusius laivus. Tam, kad surastų laivą, jie turėjo tik vietos planą.

Įdomu tai, kad 4 iš 5 eksperimento dalyvių nurodė tą pačią vietą. Jie teigė, kad 16-os kvadratinių kilometrų teritorijoje netoliese Santa Katalinos salos maždaug prieš 82-93 metus sprogo medinis laivas su garo turbina. Be to, ekstrasensai apibūdino įvairius laivo daiktus - šturvalą, akmenų krosnį. Ir šie daiktai vėliau buvo aptikti 84 m gylyje šalia paskendusio laivo.

Tų pačių metų birželio mėnesį Švarcas ir du aiškiaregiai nusprendė patikrinti parodymų tikslumą. Povandeniniu laivu „Taurus-1“ jūros dugne buvo ieškoma nuskendusio laivo. Po 3 valandų nesėkmingų paieškų povandeninio laivo vadas Elas Vitkombas įsakė nuleisti radijo lokatorių. Manipuliatoriaus čiuptuvais iš smėlėto dugno buvo iškelti pirmieji du daiktai.

Kitos trys paieškų dienos buvo nepaprastai sėkmingos. Visi daiktai, apie kuriuos pasakojo ekstrasensai, įskaitant ir šturvalą, ir akmenų krosnį, buvo aptikti jūros dugne. Radinių išsidėstymas dugne ir jų būsena patvirtino ekstrasensų teiginius, kad laivas tikrai buvo medinis ir nuskendo po sprogimo. Laivo nuolaužas dengianti jūrų augmenija rodė, kad laivo nuolaužos dugne guli jau ne vieną dešimtmetį.

aiškiaregį, ekstrasensai, gydytojas, laivo, Hju Viljamas

Nepaaiškinamas kalendorius

Majų kalendorius, nors jam jau daugiau kaip 5 tūkstančiai metų, stulbina savo tikslumu. Jo sudėtingumas stebina ir archeologus, ir mokslininkus. Pavyzdžiui, majai paskaičiavo, kad Saulė, Mėnulis ir Venera į vieną tiesią liniją atsistoja tik kartą per 104 metus. Iš visų senovėje gyvenusių tautų majams pavyko tiksliausiai nustatyti Saulės metų trukmę. Pagal dabartinius skaičiavimus metai trunka 365,2422 dienos, o majai paskaičiavo, kad metai trunka 365,2420 dienos.

Skirtumas tik dvi tūkstantosios!

Ir tai buvo paskaičiuota keletas tūkstančių metų prieš tai, kai kiti astronomai, turėdami savo žinioje žymiai pažangesnius skaičiavimo būdus ir priemones, sugebėjo pasiekti panašų rezultatą.

Kokiu būdu žymiai anksčiau už teleskopo išradimą majai sugebėjo atlikti tokius tikslius astronominius stebėjimus? Jeigu apie šią civilizaciją pasakojamos legendos yra tiesa, tai kalendorius buvo ateivių iš žvaigždžių dovana.

Kas įvyksta kai paliekame kūną

Sąmoningas ar atsitiktinis išėjimas iš savo kūno žmonėms buvo žinomas labai seniai. Ir tai vykdavo įvairiose epochose, su skirtingų rasių, amžiaus, išsilavinimo žmonėmis. Rašytojai ir dailininkai tvirtina, kad išėjimas iš kūno - tai kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Menininkai pateikia smulkiausias detales apie šiuos bandymus. Garsūs žmonės, sugebėdavę palikti savo kūną - tai Oldas Hakslis, Emilis Bontė, Džekas Londonas ir Johanas Volfgangas Getė.

Amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingvėjus Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo sanitaru JAV korpuse Italijos fronte. Vieną 1918-ųjų metų liepos mėnesio vakarą jis sėdėjo apkase netoliese Fosaltos kaimelio, kentėdamas karštį ir erdvės trūkumą. Staiga jis išgirdo skrendančios granatos švilpesį. J kojas sumigo daugybė skeveldrų. Vėliau rašytojas draugams pasakojo, kad skausmas buvo toks siaubingas, jog jis tikrai manė, kad greitai mirs. Ir tuo metu pajuto, kad jo siela palieka kūną. Savo pojūčius Hemingvėjus aprašė 1929-ais metais parašytoje knygoje „Atsisveikinimas su ginklais“: „Aš pabandžiau įkvėpti, tačiau plaučiai manęs neklausė, - pasakoja romano herojus Frederikas Henris. - Aš pajutau, kaip iš kūno išlindau į išorę, į laisvę, aplink kūną jausdamas orą. Ir štai jau aš išorėje, visas mano AŠ, ir aš žinojau, kad miriau ir kad žmonės klysta, manydami, jog po mirties nieko nėra. Pajutau, kad mane kažkur neša. Tuo metu ėmiau grįžti į save. Aš įkvėpiau ir atsigavau“.

Vilkai ekstrasensai

Kai Džekas Lynčas ėmė vadovauti projektui, kurio tikslas buvo apsaugoti JAV gyvenančius kojotus, jis net negalėjo įsivaizduoti, kad jo augintiniai pasirodys turį

nepaprastų ekstrasensorinių sugebėjimų, nors iki tol jam daug metų teko dirbti su kojotais. Projektą finansavo ir draustinį įrengė E. Makliris, kuris labai daug nuveikė savo augintinių labui, o šie savo gelbėtojui atsidėkojo draugyste. Po to, kai Makliris sunkiai susirgo ir nebegalėjo atlikti savo pareigų, jo vietą užėmė Lynčas.

1962 m. gegužės 23 d. naktį Lynčas labai nustebo, kai vienu metu ėmė kaukti visi draustinyje gyvenantys kojotai. „Jeigu juos kažkas neramina, tai paprastai jie kaukia apie 20 sekundžių, o šį kartą kaukimas truko 10 minučių“, - pamanė mokslininkas.

Kitą dieną Lynčas sužinojo, kad naktį mirė Makliris - kaip tik tuo metu, kai kaukė kojotai. „To aš negaliu paaiškinti, - pasakoja Lynčas, - juo labiau, kad Makliris gulėjo ligoninėje, esančioje už 36 mylių nuo draustinio. Aš žinau tik tai, ką mačiau ir girdėjau“.

Žmogus-ugniasvaidis

Iš pradžių tai buvo pakankamai įdomu, tačiau po kiek laiko 24-ių metų amžiaus amerikiečiui A. Andervudui nusibodo jo sugebėjimas savo kvėpavimu uždegti daiktus. Tai buvo tikras talentas, su kuriuo reikėjo elgtis labai atsargiai ir kuris vaikiną galų gale išgarsino. Jokie tyrimai, jokie ekspertai taip ir nesugebėjo paaiškinti šio nepaprasto reiškinio.

Gydytojas L. Vudmanas, kuris pirmasis tyrė Andervudą, pranešė, kad bandymo metu vaikinas prie burnos pakeldavo medvilninę nosinaitę ir sausus lapus, kurie po geros sekundės užsidegdavo. Gydytojas liepė vaikinui skalauti burną įvairiais tirpalais, apsimauti gumines pirštines, tačiau tai nepadėjo įrodyti, kad Andervudas visus apgaudinėja - daiktai vis užsidegdavo. Vudmanas su kolegomis taip ir negalėjo paaiškinti šio fenomeno.

Rodžerio Viljamso obuoliai

Rodžeris Viljamsas buvo vienas iš labiausiai gerbiamų ir mėgstamų pirmųjų persikėlėlių į Naująjį Pasaulį. 1631-ais metais jis iš Kembridžo atvyko į Masačusetsą (Anglija), iš kur vėliau už nepalaužiamą tikėjimą jis buvo išsiųstas į Rod Ailendą. Naujojoje savo tėvynėje Viljamsas įkūrė nedidelę koloniją, pagarsėjusią dėl savo religinės laisvės. Viljamsas mirė 1683-iais metais, ant jo kapo buvo pastatytas kuklus akmuo. Praėjus keliems metams Rod Ailendo valdžia nusprendė pastatyti labiau vertą paminklą. Kai buvo atidengtas karstas, visų nuostabai jame palaikų nebuvo. Iš pradžių komisijos Rodžeriui Viljamsui pagerbti nariai pamanė, kad kažkas iškasė ir pavogė jų dvasinio vadovo kūną. Tačiau viskas buvo žymiai paprasčiau: netoliese augančios obels šaknys prasiskverbė į karsto vidų, apsivijo aplink kūną, ištraukė iš jo visas organines maistines medžiagas ir jį ištirpdė. To įrodymas - persipynusios šakos savo forma labai priminė žmogaus kūną. Komisijos nariai nusprendė nukirsti medį. Dabar obels šaknys saugomos Rod Ailendo istorijos draugijos muziejuje.

Veidas dūmuose

1986 m. sausio 28 d. įvyko viena iš šiurpiausių katastrofų kosmonautikos istorijoje. Tą dieną, kildamas iš kosmodromo, danguje sprogo erdvėlaivis „Challenger“. Visas pasaulis apimtas siaubo matė septynių amerikiečių astronautų žūtį - šešių vyrų ir vienos moters, kuri anksčiau dirbo mokytoja. Tą patį vakarą viena šio įvykio liudininkė žiūrėjo tragedijos vaizdo įrašą. Tai, ką ji pamatė, labai sujaudino Kenedžio kosminių skrydžių centro darbuotojus. Šiame centre dirbanti gydytoja Debė Hol „Challenger“ starto metu stovėjo kartu su žurnalistais ir astronautų šeimų nariais ir ji tapo katastrofos liudininke. Kai ji, sukrėsta dienos įvykių, vakare sėdėjo priešais televizorių ir žiūrėjo įrašą, iš pradžių pagalvojo, kad jai prasidėjo haliucinacijos. Ji vėl ir vėl peržiūrėjo sceną, kol galutinai įsitikino, kad sprogusio erdvėlaivio dūmų tumuluose matė Jėzaus Kristaus veidą.

Kitą dieną Debė Hol vėl įsitaisė priešais televizorių, tik šį kartą su savo vyru, kuris dūmuose taip pat įžvelgė žmogaus su barzda veidą. Kai Hol vaizdo įrašą parodė savo bendradarbiams centre, jie irgi pamatė veidą, net nereikėjo jiems nieko apie tai užsiminti. O pati Debė Hol mano, kad ši katastrofa įvyko dėl dieviškos rankos įsikišimo.

Vardas - tai likimas

Norint geriau suprasti šią istoriją, skaitytojas turi žinoti, kad viena iš angliško žodžio „chance“ reikšmių yra „laimingas atsitikimas“.

Lrederikas Čansas dideliu greičiu važiavo tuščia gatve Stauerbridžo (Anglija) gatve, kai netikėtai pamatė priešais save važiuojančio automobilio šviesas. Automobiliai važiavo taip greitai, kad susidūrimas buvo neišvengiamas. Čansas, patyręs nedidelius nubrozdinimus, išsiropštė iš sumaitoto automobilio ir su palengvėjimui pamatė, kad kitas vairuotojas atsipirko tik išgąsčiu. Frederikas, apsidžiaugęs, kad viskas taip sėkmingai baigėsi, prisistatė kito automobilio vairuotojui, kuris iš nuostabos plačiai išpūtė akis -juk jis irgi buvo Frederikas Čansas.

Žmogus-žaibolaidis

Beveik visi mes bijome, kad perkūnijos metu gali į mus trenkti žaibas, tačiau tikimybė, kad tai gali įvykti, yra labai maža. O kad žaibas trenktų į tą patį žmogų daugiau nei vieną kartą - tai išvis nepaaiškinamas dalykas. Tačiau Betei Džo Hadson iš nedidelio miestelio Misisipės valstijoje yra įsitikinusi, kad ji yra tikriausias žmogus-žaibolaidis.

Misis Hadson savo sugebėjimą pritraukti žaibus pastebėjo dar vaikystėje, kai žaibas jai trenkė į veidą. Praėjus keliems metams nuo žaibo sudegė jos tėvų namas, kuriame ji su šeima buvo pasislėpusi nuo audros. Kai Betė ištekėjo už Ernesto Hadsono ir persikėlė į kitą namą, žaibai jos nepaliko ramybėje. Tris kartus kilo pavojus namo gyventojams, žaibai sudegino kieme augančius medžius ir vandens siurblį, užmušė Hadsonų šunį. Nukentėjo ir kaimynų namai. Paskutinis žinomas atvejis buvo toks: Hadsonai namo verandoje gliaudė žirnius. Netrukus jie nusprendė eiti į namo vidų, nes artėjo audra. Kai jie sėdėjo svetainėje, išgirdo siaubingą traškėjimą - tai žaibas sunaikino jų miegamąjį.

Mes grojame Jums 90s-eurodance RADIO NR. 1 LietuvojeKlausyk internetu visą parą ir bendrauk ...
Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar