Gamtos vitaminai po pirmųjų šalnų

Spalį vaistažolių gerbėjams darbymetis jau artėja į pabaigą. Prasidėjus rudens darganoms, pageltus ir nunykus augalų lapams, gydomųjų gamtos galių galima ieškoti augalų šaknyse. Tik paruošti jas žiemai yra sudėtingiau negu žiedus ir kitas antžemines dalis.

Kasti augalų šaknis reikėtų labai apgalvotai, tik tiek, kiek jų sugebėsite tinkamai apdoroti ir būtinai reikės vaistams, kad nesunaikintumėte augalų augavietės. Ne vienam žolininkui mėgėjui nutinka taip, kad prisikasa šaknų, o tinkamai išdžiovinti jau pritrūksta kantrybės ir įgūdžių, per metus visų nesuvartoja.

Kiek lengvesnė užduotis vaistinių augalų gerbėjams – prisirinkti augalų vaisių, dažnai vadinamų uogomis. Nors uogos visų pirma asocijuojasi su vasara, nemažai jų geriau rinkti po pirmųjų šalnų.

Augalų vaisiai dažniausiai renkami visiškai prinokę. Negalima skinti pernokusių, padžiūvusių, šlapių, ligų ar kenkėjų apniktų vaisių. Labai svarbu juos rinkti švarioje vietovėje: ne miestuose ir miesteliuose, toliau nuo judrių kelių, įmonių ar buvusių fermų. Daugumą rudens vaisių geriausia rinkti po šalnų, nes tuomet jie būna nekartūs, švelnesnio skonio.

Dygliuotųjų šaltalankių vaisiai

Šaltalankių vaisiuose yra 3,5 proc. cukraus ir 3,2 proc. organinių rūgščių, daugiausia obuolių ir vyno, labai daug vitamino C (iki 450 mg), folio rūgšties, vitaminų B1, B2, P, E, saugančio nuo senėjimo vitamino F, medžiagų apykaitą reguliuojančio provitamino A, gliukozės, sacharozės, riebalų, geležies, mangano, boro, rauginių medžiagų. Tai puiki avitaminozės profilaktikos priemonė. Tiesa, šaltalankių vaisių nepatariama vartoti padidėjus skrandžio sulčių rūgštingumui.

Iš šaltalankių vaisių dažniausiai spaudžiamos sultys, verdamos uogienės.

Iš šaltalankių vaisių dažniausiai spaudžiamos sultys, verdamos uogienės. Iš vaisių išspaudų galima pasigaminti aliejaus – juo gydomos odos ligos, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė. Išspaudas reikia išdžiovinti, sumalti ir užpilti saulėgrąžų aliejumi (santykiu 2:3). Laikoma apie 3–4 savaites šiltoje vietoje, retkarčiais pamaišoma. Šaltalankių aliejumi taip pat gydomi nudegimai, žaizdos, išsausėjusi, suskeldėjusi oda, pažeista burnos gleivinė, vidurių užkietėjimas. Jis naudojamas ir ginekologijos srityje – varginant uždegimams, tinka sutrūkinėjusiai išangei tepti, nes pagreitina gijimą ir epitelio susidarymą.

Paprastųjų putinų vaisiai

Nors dažnai vadinami uogomis, tai yra kaulavaisiai – vaisiai su vienu kauliuku. Ne visai prinokę yra truputį nuodingi: suvalgius saują jų gali pradėti pykinti, paleisti vidurius. Kas kita – po šalnų. Tada putinų vaisiai būna nekartūs, saldesni, neturi savito kvapo.

Iš putinų vaisių verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, jų galima susidžiovinti, užšaldyti. Taip pat galima pasigaminti putinų sirupo.

Liaudies medicinos atstovai labai vertina putinų vaisius. Juose yra apie 30 proc. cukraus, rauginių medžiagų, pektinų, eterinio aliejaus, provitamino A, vitaminų P ir K, acto ir askorbo rūgščių bei kitų naudingų medžiagų. Tvirtinama, kad putinų vaisiai padeda sergantiesiems širdies ligomis, ypač padažnėjus širdies ritmui. Sveika jų vartoti varginant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei, užkietėjus viduriams. Tokiais atvejais galima 3 kartus per dieną suvalgyti po šaukštą žalių, šaldytų ar mirkytų džiovintų vaisių prieš valgį.

Jie stiprina širdį, centrinę nervų sistemą, gerina kepenų veiklą, pagelbėja, kai organizmui trūksta vitaminų, padidėjęs kraujospūdis, skauda gerklę ar galvą, užkimus.

Iš putinų vaisių verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, jų galima susidžiovinti, užšaldyti. Taip pat galima pasigaminti putinų sirupo. Prinokusius putinų vaisius sumaišykite su medumi santykiu 1: 1. Arba galite pusę norimo dydžio stiklainio pridėti sausų putinų vaisių ir užpilkti medumi. Uždengtą stiklainį padėkite vėsioje vietoje. Per 7–10 dienų tirpdamas medus ištrauks iš uogų sultis ir virs sirupu. Kai stiklainyje jau nebebus matyti medaus – tik rausvas sirupas, – jį jau galima vartoti. Sirupas padės atsigauti išsekusiam organizmui, papildys vitaminų atsargas, pagelbės skaudant gerklei, kosint. Vartoti derėtų po valgomąjį šaukštą porą kartų per dieną. Kad sirupas nepradėtų rūgti, svarbu jo nesemti iš viso indo – įsipilkite tiek, kiek reikia tam kartui. Galima valgyti ir putinų vaisius, tik be kauliukų.

Paprastųjų šermukšnių vaisiai

Šermukšnių vaisiai – labai maistingi. Juose yra daug vitaminų, ypač A, C ir PP, organinių rūgščių, pektinų, rauginių medžiagų, kalio, magnio, fosforo, geležies bei kitų makro- ir mikroelementų. Literatūroje nurodoma, kad provitamino A sunokusiuose šermukšnių vaisiuose yra daugiau negu morkose, o vitamino C – daugiau negu citrinose.

Šermukšnių vaisius patariama skinti po pirmųjų šalnų, kai sušvelnėja jų skonis, bet stiprių šalčių ar lietingų orų laukti nereikėtų, nes tuomet vaisiai pajuosta.

Nuo seno žinoma, kad šermukšnių vaisiai ar jų sultys stiprina organizmą ir pasižymi daugeliu gydomųjų ypatybių: ramina nervus, stimuliuoja šlapimo skyrimąsi, didina skrandžio sulčių rūgštingumą, stabdo kraujavimą, mažina kraujospūdį ir cholesterolio kiekį kraujyje, gerina apetitą, aktyvina žarnyno veiklą ir naikina jame esančias kenksmingas bakterijas, palankiai veikia kraujagysles bei normalizuoja medžiagų apykaitą.

Šermukšnių vaisius patariama skinti po pirmųjų šalnų, kai sušvelnėja jų skonis, bet stiprių šalčių ar lietingų orų laukti nereikėtų, nes tuomet vaisiai pajuosta. Iš jų verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, juos taip pat galima džiovinti, šaldyti. Mūsų protėviai šermukšnių kekių dažnai prikabindavo palėpėse, kur jie pamažu išdžiūdavo, tad prireikus žiemą šių vaisių atsinešdavo ir plikydavo vitaminingą arbatą.

Šermukšnių sulčių (po valgomąjį šaukštą 3–4 kartus per dieną prieš valgį) naudinga gerti išsekus organizmui po sunkios ligos, sergant hipertenzija, avitaminoze, hemorojumi, akmenlige, tulžies pūslės uždegimu, kraujuojant, norint pagerinti žarnyno veiklą. Kamuojant meteorizmui šermukšnių sulčių reikia vartoti po 50 g tris kartus per dieną maždaug pusvalandį po valgio, užsigeriant kambario temperatūros vandeniu.