Netikėtas Šumero žlugimas: branduolinė katastrofa gilioje senovėje?

Paslaptingai prieš 6 tūkst. m. iškilusi Šumero civilizacija išnyko taip pat paslaptingai. Istorinėse knygose tvirtinama, kad jai atsirado stiprus varžovas, tokia pat paslaptinga Akadų imperija, o maždaug 2000 m. pr.m.e. abi šios civilizacijos išnyko – ir nesimato jokių aiškių priežasčių. O tada staiga, tarsi iš nieko, ten pat susikuria dvi naujos civilizacijos – Babilonas ir Asirija.

Zacharija Sitčinas 1985 m. iškėlė versiją, kad vakarinėje Šumero dalyje tuo metu buvo panaudotas branduolinis ginklas ir šumerai išnyko dėl radioaktyvaus vietovės užkrėtimo. Užuominos apie tai randamos daugelyje „lamentacijų“ (raudų) tekstų. Pvz., 

[Šumero] kraštą užgriuvo nelaimė,
kokios dar nežinojo žmogus,
kokios iki šiol neregėjo,
prieš kurią neatsilaikysi.

Baisus sūkurys iš dangaus...
Uraganas, sunaikinęs žemę...
Baisus vėjas tarsi putojantis srautas...
Visa naikinanti audra, su deginančiu karščiu...
Dieną nebuvo ryškios saulės,
vakare danguje nespindėjo žvaigždės...

Išsigandę žmonės vos pajėgė kvėpuoti,
baisus vėjas gniaužė juos,
neleido sulaukti kitos dienos...
Lūpos kraujavo,
galvos sruvo kraujais...
Veidai išblyško nuo baisaus vėjo.

Nuo to miestai ištuštėjo,
namai ištuštėjo,
ganyklose neliko gyvulių,
avidės ištuštėjo...
Šumero upėse pasruvo
kartusis vanduo,
laukai apaugo piktžolėmis, ganyklose vyto žolė.

Katastrofos apimtys buvo tokios, kad net dievai neįstengė jos suvaldyti. „Uruko raudoje“ rašoma:

Taigi, visi dievai paliko Uruką,
jie laikėsi toliau nuo jo;
jie slėpėsi kalnuose,
jie bėgo į tolimas lygumas.

„Eridu raudoje“ aprašoma, kaip spruko Enki su žmona Ninki:

Ninki, didi ponia, skriedama tarsi paukštis, paliko miestą...
Tėvas Enki liko prie miesto...
Karčias ašaras jis liejo dėl sugriauto miesto.

Surasta ir išversta nemažai Šumero raudų ir iš tų molio lentelių matyti, kad daugelį miestų vienu metu ištiko panašus likimas. Tačiau jose neminimas karas – katastrofa aprašoma ne kaip sugriovimas, o kaip ištuštėjimas. Torkildas Jakobsonas spėjo, kad tai nebuvo dėl priešo įsiveržimo, o paslaptinga katastrofa. Neįtikina paaiškinimas, kad tai buvo epidemija, - vanduo tapo kartus, žmonės vėmė kraujais, sirgo ir gyvuliai... Be to, minimas ir nelaimę lydintis „sūkurys“...

Čia verta prisimirti ir Biblijos pasakojimą apie Sodomą ir Gomorą. Jame minima ir Loto žmona, kuri pavirto „druskos stulpu“.. Kai kur teigiama, kad žodis „druska“ į vertimus pateko atsitiktinai, nes šumerų šaltinyje „nimur“ gali reikšti tiek druską, tie garus. Taigi, ji galėjo virsti „garų stulpu“.

Rasta senesnių už Bibliją pasakojimų, kuriuose randame papildomų detalių. Štai vienas jų:

Valdovas, nešantis svilinantį karštį,
kuriuo sudegino priešą;
jis, sunaikinęs nepaklusnią žemę,
nutraukęs Neteisingo žodžio pasekėjų gyvybę,
į priešus paleidęs akmenis ir ugnį.

Šį incidentą aiškino Z. Sitčinas. Pradžioje įvyko smarkus ginčas dėl Marduko teisės grįžti į gimtąjį Babiloną ir tapti pagrindiniu tarp dievų (žr. Enuma Eliš). Marduko tėvas Enki gynė savo pirmagimio teisę, o kiti dievai tam priešinosi. Vienas jų, Erra, kvietė panaudoti jėgą prieš Marduką. „Eros epe“ pasakojama, kas įvyko, kai įpykęs Era paliko dievų susirinkimą, taškydamasis prakeiksmais:

Aš sunaikinsiu šalis,
paversiu jas pelenų krūva;
aš sugriausiu miestus
ir jie ištuštės amžiams;
su žeme sulyginsiu kalnus 
ir daugiau ten nesiveis žvėrys;
aš pašiaušiu jūras,
ir visa, kas jose gyva, - sunaikinsiu;
aš sunaikinsiu visus žmones;
jų sielas paversiu garais,
niekas nesulauks pasigailėjimo...

Nesusitarę dievai kreipėsi patarimo į Anu, kuris sutiko, kad prieš Marguką būtų panaudotos 7-ios galingos ginklų rūšys, tačiau Marduko brolis Gibilas perspėjo jį apie Eros užmačias:

Tie septyni, jie laukia kalnuose,
jie glūdi duobėje žemėje.
Iš ten jie išsiverš su ugnimi
ir, siaubo apgaubti, nuskries į dangų.

Tada buvo pasirinktas vienas dievų, Išumas („Svilinantis ugnimi“), kurie prie Eros turėjo prisijungti Žemutiniame pasaulyje (Afrikoje), parengti ginklus ir juos nutaikyti. Z. Sitčinas tvirtina, kad tas pats dievas kaip ir Ninurta, Enlilio ir Ninchursagės sūnus, buvęs betarpišku Marduko priešu. O Era, be abejonių, buvo dievas Nergalas, senuosiuose tekstuose vadintas „įniršusiu“, „triukšmingu“, „deginančiu“, karo, medžioklės ir maro dievu.

Būtent Era/ Nergalas, žiaurus ir pavydus Marduko brolis, prisiekė ne tik nužudyti patį Marduką, bet ir jo sūnų Nabu. Jis sumanė panaudoti ginklą prieš Sodomą ir Gomorą, kuriuose slėpėsi Mardukas su Nabu. Jis grasino netgi sunaikinti Sinajaus kosminį centrą:

Iš miesto į miestą siųsiu (ginklo) pasiuntinį;
sūnus, jo sėkla, nepasislėps nuo manęs;
jo motina pamirš, kaip reikia juoktis...
Jis negalės ateiti į dievų vietą;
tą vietą, iš kur kyla Didieji,
aš sugriausiu.

Ninurta bando nuraminti Erą ir jį kreipiasi beveik tokiais pačiais žodžiais. Kokiais Abraomas kreipėsi į Viešpatį:

Garbingasis Era,
Negi sunaikinsi doruosius su blogaisiais?
Negi sunaikinsi nusidėjusius tau
Kartu su tais, kurie nenusidėjo?

Tada, suderinę planus, triuškinančiai atakavo – Išuma kosminį centrą, o Era Sodomą ir Gomorą:

Išumas patraukė prie pačio Aukštojo kalno;
bauginanti septyniukė, neturinti lygių,
skriejo paskui jį.
Prie pačio Aukštojo kalno atvyko didvyris;
pakėlė ranką –
ir kalnas sunyko.

Tada lygumą prie Aukštojo kalno
jis sunaikino;
aplinkiniuose miškuose neliko jokio medžio.

Tada, pamėgdžiodamas Išumą,
Era keliavo Karalių keliu.
Jis sugriovė miestus,
visiškai juos ištuštino.
Kalnuose kilo badas,
nuo kurio žuvo visi žvėrys. 

„Kedorlaomero tekstai“ patvirtina „Eros epą“ ir pateikia bendrą sugriovimų vaizdą:

Svilinantis ugnimi
ir pučiantis baisiu vėju
kartu atliko blogą darbą.
Jie privertė dievus sprukti,
Bėgti juos nuo ugnies.

Viskas, kas kilo aukštyn – prie Anu –
buvo išdžiovinta:
lapija nuvyto,
žemė tapo nederlinga.

Buvo ne tik sunaikinta Sodoma ir Gomora, bet ir atsirado Negyvoji jūra:

Jis pašiaušė jūrą,
pažeidė jos gyvumą.
Visa, kas joje buvo,
netgi krokodilus,
jis nužudė;
kai ugnimi svilino gyvūnus,
jų audiniai išdžiūvo ir virto dulkėmis.

Ar tikrai Negyvojoje jūroje galėjo gyventi krokodilai? Matyt ne veltui, kai prieš 900 m. Gilgamešo valtis priplaukė prie vakarinės Negyvųjų vandenų pakrantės, jį perspėjo nuodėminguosius miestus talpina pietinėje pakrantėje, kuri iki šiol tebevadinama Loto jūra (šiai daliai būdingi tokie požymiai, kaip druska, asfaltas ir smala.

Geologinė Negyvosios jūros sandara gana neįprasta. Jūra nemažo pusiasalio, vadinamo Lizanu (Liežuviu) dalijama į dvi dalis. Liežuvis tik pora mylių nesiekia vakarinės pakrantės. Šiaurinėje dalyje jūros gylis siekia 437 m, o pietinė dalis labai sekli – čia gylis tesiekia 1-5 m. Prie pietinių krantų registruojamas aukštesnis radiacijos lygis. Be to jūra senka ir nuo vandens atsilaisvinusiuose plotuose matosi keisti plyšiai ir įtrūkimai. Be tp druska jūros dugne padengta tokia tvirta pluta, kad sunku paimti jos mėginius.

Be to, rytinėje Sinajaus pusiasalio dalyje randama daugybė pajuodavusių akmenų, tarytum ne gamtinės kilmės. !950-ųjų Nelsono Gliuko vadovaujama ekspedicija rado pajuodusių uolų luitų, kurie vėliau patraukė Emanuelio Anati dėmesį, čia tyrinėjusį uolų piešinius. !955 m. jis padarė keletą tyrinėjimų Char Karkomp (Džebel-Ideido), šventojo kalno senovėje, rajone. Jo knygoje „Šventasis kalnas“ yra daug nuotraukų, kuriose matosi, kad tie akmenys pajuodavę tik paviršiuje. Ten yra aprašyta ir Char Karpomo plokščiakalnis, kurio didelės sritys padengtos pajuodavusių akmenų nuolaužomis (chamadomis). Dar senaisiais laikais kai kur jos buvo nuvalytos paruošiant „namų ratus“ – ir aiškiai matosi, kad pajuodavę akmenys tesudaro ploną sluoksnį. Ir jie negali būti vulkaninės veiklos rezultatas, nes čia nėra ugnikalnių.

Šumerų raudų tekstai „piktą vėją“ sieja su Sinajaus pusiasaliu. Kalbama apie „baisią audrą, atėjusią iš Anu“, „audrą, kilusią po žaibo žybsnio“, kad ji „prasidėjo vakaruose“ (Negyvoji jūra ir Sinajaus pusiasalis yra į vakarus nuo Šumero). Kitur Sinajus paminimas ir konkrečiau: „iš kalnų vidurio ji nusileido į mūsų šalį“, „ji atėjo iš Negailestingosios lygumos“.)