Sąmokslo teorija: vėžio politika (2 dalis)

Daktaras E. Grifinas kalba apie sveikatos problemą, apie vėžį ir alternatyvių jo gydymą, kuris yra žinomas kaip Laetrile.

Ko trūkumas sukelia vėžinį susirgimą? Kol kas nustatyti du pagrindiniai faktoriai: vidinis, kylantis iš kūno, ką kūnas turi pats pagaminti; ir išorinis, kuris ateina iš išorinio pasaulio. Abu jie yra būtini. Yra dar ir kitų.

Vidiniai, gaminami kūno, vadinami proteolotiniais enzimais. Jie yra gaminami kasoje. Jų paskirtis yra virškinti proteinus.

Kokia yra tikroji vėžio priežastis?
Vidiniai ir išoriniai faktoriai

Kaip tai susiję su vėžiu? O gi tuo, kad vėžio ląstelę gaubia proteinų sluoksnis, kuris turi negatyvų elektrostatinį krūvį. Visi imuninėje sistemoje esantys faktoriai taip pat turi negatyvų krūvį. Jie visi reikalingi kovoje su antikūniais. Kyla klausimas: kodėl imuninė sistema nesunaikina vėžio ląstelių? Argi jos nėra antikūniai? Ne, jos nėra. Kaip buvo minėta anksčiau, jos yra gijimo proceso dalis.

Kita vertus, kai ląstelės yra nebekontroliuojamos, kai jos nebėra gydomosios ir tampa „vėžinės“, tada jos užsideda proteinų sluoksnį ir įgauna negatyvų krūvį. Vienodi krūviai atstumia vienas kitą. Negatyvi vėžinė ląstelė atstumia negatyvius krūvius turinčius baltuosius kraujo kūnelius. Taigi jos puikiai apsigina nuo imuninės sistemos.

Kaip atsikratyti to nereikalingo proteinų sluoksnio? Jį reikia suvirškinti su proteolotiniais enzimais. Kūnas privalo pagaminti pakankamai šių enzimų. Daugiausia tų enzimų yra išnaudojama žarnyne, virškinant proteinus. Ypač gyvulinės kilmės proteinus, pvz. . esančius raudonoje mėsoje. Tai ne keistas sutapimas, kad mėsą valgantys žmonės turi didesnę tikimybę susirgti vėžiu, nei jos nevalgantys. Taip pat, kaip ir diabetikai, turintys silpną kasą, arba tie, kurie paveldėję silpną kasą, negu kiti. Žmonės sako, kad vėžys paveldimas, bet iš tiesų - tai yra susiję su silpna kasa ir proteolitinių enzimų gamyba.

Vidinis kovos prieš vėžį faktorius

Pirmas dalykas, ką, vadovaudamasis šia teorija, gydytojas padaro, yra mėsos pašalinimas iš paciento mitybos ir pieno produktų. Atsiranda vegetarai, veganai. Tai nėra tik susižavėjimas šia dieta, tam yra priežastis. Kai kurie pacientai nesugeba atsisakyti šių produktų, ir tai labai trukdo terapijoje. Bet jei žmogus kovoja už savo gyvybę, jam tai tėra smulkmena. Ir jūs nustebtumėte, išgirdę apie to atsisakymo rezultatus. Tai ir yra tas vidinis faktorius.

Išorinis kovos faktorius

Kas dėl išorinio faktoriaus? Dabar bus kalbama apie Laetrile. Jis ateina iš išorės, iš maisto. Tai vadinama maisto faktoriumi. Kai jis randamas gamtoje, jis vadinamas amigdalinu. Jis plačiai aprašomas ir labai gerai žinomas. Bet vėžio gydyme jis buvo pradėtas naudoti gana nesenai. Amigdalinas, išgrynintas ir koncentruotoje formoj, kuris yra naudojamas vėžio klinikiniame gydyme, yra vadinamas laetrilis. Tai iš esmės yra ta pati substancija. Taigi kas tai? Tai molekulė, sudaryta iš keturių komponentų. Du iš jų yra gliukozė, arba cukrus. Trečias yra cianidas. Ir ketvirtas yra benzaldehidas. Ši sudėtis dažnai gąsdina žmones: „jūs rekomenduojate, kad vartočiau cianidą? Juk tai mane nužudys.“ Taip, cianidas yra mirtinai nuodingas dujų pavidale; jis yra naudojamas egzekucijose. Bet toks nuodingas jis yra tik grynu pavidalu. Bet kai cianidas yra „užrakintas „ molekulėje su kitais elementais, jis nebėra cianidas, o „ciano - ...“ ir nebūtinai būna toksinis toje formoje.

Pavyzdžiui vitaminas B 12 turi savyje cianido, kuris vadinamas cianokobalaminu. Mes be jo neišgyventume. Galima sakyti, kad cianidas yra esminė gyvybę palaikanti medžiaga tam tikroje formoje, bet ne kaip dujos.

Taigi, kai cianidas yra molekulėje su kitais elementais, jis tampa amigdalinu. Taigi, kaip jis iš tikrųjų veikia, ar bent jau teoriškai, vėžio gydyme? Argi nebūtų puiku paleisti cianidą tik ant vėžio ląstelės ir niekur kitur. Jei jūs valgote maistą, kuriame yra gausu amigdalino, ir kraujas jį išnešioja po visas ląsteles ir kai jis priartėja iki vėžio ląstelės, koks nors mechanizmas priverčia amigdaliną išmesti cianido ant vėžio ląstelės. Taip ir vyksta. Vienintelis žinomas dalykas, kuris „atrakina“ ląstelę ir iš jos išleidžia cianidą ir benzaldehidą (kuris beje taip pat yra nuodingas), yra enzimas vadinamas beta-gliukosidas (savo knygoje dr. Grifinas jį vadina „atrakinamuoju enzimu“).

Įdomu yra tai, kad tas pats enzimas yra randamas vėžio ląstelėse. Ir tik JOSE. Tai yra nuostabus gamtos mechanizmas, kuris negali būti netyčinis. Tai natūralus kūno gydymosi proceso mechanizmas. Ir tai veiks, kol bus valgomas maistas, kuriame yra reikalingų medžiagų.
Vienintelė likusi problema yra ta, kad šiandieninis žmogus beveik atsikratė visu maistu, kuris turi šią medžiagą dėl to, kad ji – kartaus skonio.

Ar kada ragavote obuolių ar abrikosų sėklų? Jos - karčios. Turbūt jums ne kartą kas vaikystėje yra sakęs jų nevalgyti? Tai ką jūs ten ragaujate, tą skonį suteikia cianidas ir benzaldehidas. Kadangi tai kartu, žmonės pasirenka kitą maistą – saldų, perdirbtą. Kuo civilizacija sparčiau vystosi, kuo daugiau skanių patiekalų atsiranda, tuo didesnis vėžinių susirgimų procentas. Viskas labai paprasta.
Anksčiau tokio dalyko, kaip saldūs migdolai, iš viso nebuvo. Saldžiuose amigdalino nėra nė užuominos. O kartieji migdolai yra puikus amigdalino (vitamino B 17 arba laetrile) šaltinis.

Žmonės patys atsisakė šio maisto. Visi saldžiųjų migdolų medžiai yra skiepyti.
Anksčiau žaliose pupose buvo truputį amigdalino. Jos dabar nėra labai skanios, o prieš aštuoniasdešimt metų iš viso buvo labai karčios. Žmonės pasirūpino atsikratyti ir šiuo amigdalino šaltiniu, jas perdirbdami. Ir dabar susiduriama su problema, kai kūnas nebestabdo anksčiau minėto savęs gydymo proceso.

Tiesa yra ta, kad vėžio mokslas nėra toks sudėtingas kaip vėžio politika, nes politikoje viskas tampa bjauru. Istorija prasideda nuo nacistinės Vokietijos.

Priešnacinė Vokietija buvo viena iš didžiausių cheminės ir farmacinės industrijos kartelių pradininkė. Atvykę į JAV jie sudarė daug sutarčių su pagrindinėmis farmacinėmis ir kitomis kompanijomis. Šie karteliai tapo labai galingi ir įtakingi medicinos srities ekonomikoje.

Dažniausiai, kai žmonės išgirsta apie vėžio mokslą, jie klausia, kodėl jų gydytojas to nežino ir nenaudoja šio metodo. Arba dar blogiau: kodėl gydytojai pataria vengti tokio gydymosi, manydami, kad tokiu būdu apsaugos pacientus? Kodėl taip vyksta?

Savo knygoje „Pasaulis be vėžio“ daktaras Griffinas dokumentaliai aprašo tiesioginį ir labai glaudų ryšį tarp Rokfelerio finansinės institucijos ir Vokietijos I.G. Farben kartelio. Rokfeleriai tapo labai įtakingi farmacijos industrijoje, bet nusprendė likti užkulisiuose. Jiems užteko, kad jų vardas buvo labai minimas naftos industrijoje. Jiems būtų buvę nenaudinga, jei juos sietų su visomis pramonės šakomis. Norėdami nuslėpti savo identitetą, nurodydavo svetimas pavardes ir Švedijos banko sąskaitas.
Kaip jie užvaldo įtakingus Amerikos medikų sluoksnius? Jie naudoja neįkainojamą mechanizmą – atleidimą nuo mokesčių sistemą, kurią patys sukūrė, kad pasiekti pelno. Tai Rokfeleriai, Karnegiai. Yra dvi priežastys, kodėl jie pasinaudojo atleidimo nuo mokesčių sistema. Pirmas buvo - pagerinti viešą įvaizdį. Visuomenė neigiamai vertino tuos, kurie turėjo per daug pinigų, nes pavydėjo. Jie pasikvietė savo atstovus ryšiams su visuomene ir surengė labdaringą akciją, aukojo pinigus ligoninėms, bibliotekoms ir pan., ir pasistengdavo, kad visuomenė apie tai sužinotų per žiniasklaidą. Jie išvystė tam tikrą stilių, kurį išvystė Fredas Geicas, dirbantis Karnegiui. Prieš tai jis dirbo Pilsboriui ir jis išvystė taip vadinamą Pilsburio formulę. Pilsburis turėjo blogą reputaciją visuomenėje ir Geicas jam pasiūlė ją pagerinti, paskelbiant, kad už kiekvieną gyventojų paaukotą dolerį labdaringoje akcijoje, tarkim ligoninės statyboje, jis paaukos irgi vieną – „viens prie vieno“. Tokiu būdu įtraukiama daug žmonių, kurie visi mano, kad veikia tavo komandoje. Jie patys surenka pinigus ir visur reklamuoja tavo vardą. Jie jaučia tau simpatiją, manydami, kad dirba su tavimi. Visi tie žmonės dirba tau už dyką, to nė nesuprasdami. Ir tu įneši tik pusė iš tų pinigų, nei būtų reikėję. Bet tavo vardas vis tiek yra pirmas, kabantis ant ligoninės durų. Tokia yra Pilsburio formulė. Rokfeleriai įvertino F. Geico strateginius sugebėjimus ir pasamdė jį.

F.Geicas, baptistų dvasininkas, J. D. Rokfelerio biznio direktorius ir filantropinis patarėjas, buvo šios sistemos ekspertas. Ir ji vadinasi „naudingumas filantropijoje“. Kaip aukoti pinigus, kad tai neštų naudą? Ir kaip atgauti dvigubai daugiau, nei davei? Už kiekvieną dolerį yra atgaunama du doleriai ir dar gaunamas pelnas. Tai vadinama „naudingumu filantropijoje“. Kaip tai susiję su vėžio industrija?
Medicinos industrijos užkariavimas buvo pasiektas užkariaujant medicinos mokyklas. 1910 m. medicinos praktika Amerikoje buvo labai įvairi, daug puikių gydytojų, puikių gydymo įstaigų: homeopatai, alopatai...gydytojai su skirtingais požiūriais ir gydymo metodais. Buvo ir šarlatanų, kurie už porą dolerių nusipirkdavo diplomą. Visi matė, kad tą problemą ir Rokfeleriai pasiskelbė, kad ją išspręs. Jie nusamdė Abraomą Fleksnerį, kuris paskelbė, kad į med. aukštąsias medicinos mokyklas reikia įvesti griežtesnius reikalavimus ir joms skirti daugiau pinigų. Jis siūlė remti mokyklas, kurios sutinka su jų sąlygom, kurios nėra labai ypatingos (visa tai vyksta ir dabar Lietuvos mokyklose, kur ES įneša savo dalį pinigų toms mokykloms, kurios pasirašo vykdyt jų politiką: pvz. Olweus programa, spec. poreikių vaikų integracija į bendrojo lavinimo mokyklas ir kt.) Trys žmonės – broliai Fleksneriai ir F.Geicas nuvykdavo į aukšt. medicinos mokyklas ir siūlydami jų direktoriams pinigus ir iškeldami sąlygą, kad jie atsiųs žmogų, kuris prižiūrėtų, kad tie pinigai būtų išmintingai išleidžiami. Kai pora milijonų dolerių yra pasiūloma vargstančiai mokyklai ir viskas ko paprašo yra vieną jų žmogų įtraukti į direktorių tarybą, mokyklos vadovas iš karto sutinka. Beveik per naktį viskas pasikeitė. Ir dabar geriausios medicinos mokyklos Amerikoje priėmė nuo vieno iki trijų žmonių, kurie lengvai perėmė valdymą. Su tais paaukotais pinigais jie supirko geriausią mokymosi įrangą, pasamdė geriausius dėstytojus ir pasiekė aukščiausią mokymo lygį. Bet jie visą mokymosi sistemą nukreipė į vaistų pramonę. Tai ir yra „naudingumas filantropijoje“, kadangi visi gydytojai yra išmokyti paskirinėti ligoniams vaistus. Tos mokyklos, kurios nepriėmė pinigų, priešinosi, prarado gerą vardą, ir dabar apie jas nieko negirdėti. Visos pagrindinės med. mokyklos yra valdomos medicinos industrijos ir yra stebėtina, kiek mažai pinigų prireikė to pasiekti. Taigi vidutinis daktaras turi būti protingas, kad patektų į tokią mokyklą, bet jį moko tik apie vaistus; net jo žmona žino daugiau už jį apie sveiką mitybą. Jei nueisite pas gydytoją, nesvarbu, kas jums būtų, dažniausiai išeisite iš jo su vaistų receptu rankoje. Kodėl? Nes to jis yra išmokytas. Dabar yra vis daugiau jaunų daktarų, kurie mato, kad vaistai daugiau kenkia, nei padeda jų pacientams. Ir jie pradeda abejoti visa ta medicinine industrija ir maištauti.