Sodoma ir Gomora smūgis iš kosmoso

Ilga laiko tarpą žmonės apie tragišką palestiniečių miestų žūtį žinojo tik iš to, kas parašyta Biblijoje. Senajame Testamente pasakojama, kad Dievas ugnimi nubaudė šių miestų gyventojus už jų nuodėmingą gyvenimą. Tačiau 1894-ais metais, vykdant archeologinius kasinėjimus krikščionybės pradžios šventykloje Madabo mieste (Biblijoje - Medeva), buvo aptiktas VI amžiaus mozaikinis pano, kurį sukūrė Bizantijos meistrai, suteikdami jam geografinio žemėlapio formą.

Archeologų džiaugsmui pano buvo pavaizduotas Sigoro miestas, artimiausias Sodomos kaimynas. Sigoras - vienintelis iš penkių miestų, kurio Dievas pasigailėjo. Pano buvo pavaizduoti ir Sodoma su Gomora. Mokslininkai surado po žemėmis esančius šių miestų griuvėsius ir įsitikino, kad miestai žuvo dėl didžiulio gaisro. Sodomos pakraštyje buvo aptiktos kapinės, kuriose vienu metu buvo palaidota 20 tūkstančių žmonių. Ar mums negresia panaši katastrofa ir kaip jos išvengti? Prieš atsakant į šį klausimą pažvelkime į biblinių miestų istoriją.

Molinis diskas iš Šumero

Buvo keliamos įvairios hipotezės, aiškinančios miestų žūties versiją. Tačiau paaiškinimas buvo aptiktas visiškai netikėtai. Britų muziejuje pusantro amžiaus saugomas molinis diskas, kuriame pavaizduotas žvaigždžių ir planetų išsidėstymas. Tiksliau, muziejuje yra asirų padaryta šumerų disko kopija, taip pat labai sena. Prieš daugelį amžių šumerų astronomas moliniame diske pavaizdavo įdomų dangaus reiškinį. Visa tai buvo atvaizduota gana tiksliame žvaigždėto dangaus žemėlapyje, atliktame pagal to meto galimybes.

2008-ais metais disku susidomėjo astronomas, fizikos mokslų daktaras Markas Hempselas iš Bristolio universiteto (Didžioji Britanija). Jame pavaizduotas žvaigždes ir planetas kirto punktyrinė linija. Mokslininkas padarė prielaidą, kad šumerų astronomas tokiu būdu pavaizdavo ryškų objektą, perskrodusį dangų ir nuskriejusį link Europos. Didelio meteorito skrydis, reikia manyti, buvo labai įspūdingas.

Hempselas sugalvojo išsiaiškinti, kada ir kur skriejo šis meteoritas. Panaudojant atitinkamas kompiuterines programas ir iš šumerų disko žinant žvaigždžių išsidėstymą tais tolimais lai-
kais, galima buvo gana tiksliai nustatyti, kada visa tai įvyko. Po trijų mėnesių įtempto darbo mokslininkas gavo pirmą rezultatą - visa tai įvyko 3123-iais metais prieš mūsų erą vasaros viduryje.

Mirtį nešantis grožis

Pavyko išsiaiškinti ir meteorito kritimo vietą - tai Austrijos Alpės. Pagal mokslininko atkurtą vaizdą, daugiau kaip 1 km skersmens meteoritas sukėlė labai didelio galingumo sprogimą. Po šio sprogimo dulkių stulpas pakilo į maždaug 900 km aukštį (palyginimui galima pasakyti, kad tarptautinė kosminė stotis skrieja maždaug 400 km aukštyje). Į įvairias puses išlakstė ir įkaitusių uolienų gabalai, kurie po to ėmė kristi ant žemės. Šių uolienų temperatūra siekė 500-700°C.

Prieš aušrą, kai dar neprasidėjo karšta diena, daugybė Sodomos ir Gomoros gyventojų danguje pamatė pasakiškai gražų vaizdą: danguje žibėjo ir skraidė tūkstančiai ryškių žvaigždžių. Nustebę žmonės sustojo gatvėse ir žvelgė į anksčiau nematytą vaizdą danguje. Tačiau įkaitusios „žvaigždės“ ėmė kristi ant žmonių, juos užmušdamos ar padegdamos namus. Pavyko išsigelbėti labai nedaugeliui gyventojų. Be Sodomos ir Gomoros buvo sunaikinti dar mažiausiai du miestai, esantys prie Negyvosios jūros.

Ką parodė ledas?

Dar vieną mūsų planetą ištikusio kataklizmo įrodymą aptiko glaciologai. Analizuodami tūkstančių metų senumo ledynus, mokslininkai išsiaiškino, kad maždaug prieš 5200 metų Žemėje prasidėjo netikėtas atšalimas. Viduryje šiltos vasaros iškrito sniegas. Būtent tuo metu žydinčios Sacharos savanos, kuriose ganėsi daugybė porakanopių, greitai pavirto dykuma. Iš turimų duomenų buvo galima padaryti išvadą, kad dėl viso to kaltas taip vadinamas branduolinės žiemos efektas, kai galingo sprogimo sukelti dulkių debesys ilgam laikui užstoja Žemę nuo Saulės. Kaltininku laikomas tas pats meteoritas, kuris sunaikino Sodomą ir Gomorą. Tarpusavyje nesusiję astronomų, archeologų ir glaciologų tyrimai tik patvirtina mokslininkų padarytas išvadas.

Ugnis iš dangaus

Apie tragediją, ištikusią daug gyventojų turinčius klestinčius miestus, rašė Strabonas, Publijus Kornelijus Tacitas, Juozapas Flavijus. Štai ką rašė senovės Romos istorikas Tacitas, praėjus trims tūkstančiams metų po katastrofos, pražudžiusios senuosius miestus: „Plyti lygumos, kurios kažkada buvo derlingais ir žmonių apgyvendintais miestais, vėliau išdegintais ugnimi iš dangaus. Miestų likučiai matomi ir šiandien, tačiau žemė katastrofos metu tarsi apanglėjo ir tapo nederlinga. Bet koks augalas, pasodintas žmogaus ar savaime išdygęs, sudžiūsta, pajuoduoja ir subyra. Aš tikiu, kad kažkada buvusius garsius ir didelius miestus sudegino ugnis iš dangaus“.

Senovės graikų istorikas ir geografas Strabonas irgi rašė apie vykusią katastrofą: „Tai šen, tai ten pasitaiko sugriuvę namai. Tenka patikėti paplitusiu tarp vietinių gyventojų padavimu, kad kažkada šiose vietose buvo 13 miestų, iš kurių pats didžiausias, Sodoma, buvo apie 60 stadijų skersmens (daugiau kaip 10,5 km)“.

Akmenys iš dangaus

Kad ir kokios legendos buvo sukurtos po Sodomos ir Gomoros žūties, yra aišku tai, kad tuo atveju, jeigu smūgis iš kosmoso teks tankiai apgyventam Žemės rajonui, aukų bus labai daug. Netgi toks nedidelis akmuo, kurio skersmuo apie 20 m, praskridęs virš Celiabinsko, padarė nemažai problemų - buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis žmonių, du jų pateko į reanimaciją.
Susidaro įspūdis, kad vyksta prisišaudymas. 1908-ji metais - Tunguskos meteoritas, 1930-ieji metai - meteoritas Brazilijoje, 2002-ji metai - Vitimo bolidas, 2013-ji metai - Čeliabinsko meteoritas. Akmenys labai rimti, ypač trys pirmieji. Ką daryti? Sėdėti ir laukti, kur pataikys kitas akmuo? Juo labiau, kad kitas akmuo artėja. 2029-ais metais netoli Žemės praskries nemažo svorio asteroidas, kurios skersmuo apie 330 m. Asteroidui suteiktas grėsmingas Apofio vardas. Apofis - tai senovės egiptiečių dievas-griovėjas, didžiulė gyvatė, gyvenanti niūriame požeminiame pasaulyje ir medžiojanti saulės dievą Rą.

Apofis šalia Žemės praskries ne šiaip arti, o labai arti. Atstumas bus 10 kartų mažesnis už atstumą tarp Žemės ir Mėnulio. Dėl Žemės traukos jėgos Apofio trajektorija pasikeis ir 2036-ais metais, kai vėl priartės prie Žemės, šis atstumas bus dar mažesnis. Mokslininkai mus ramina, teigdami, kad susidūrimo su Žeme tikimybė yra labai maža. Nors ir labai maža, tačiau ji yra! Paskaičiuota, kad Apofis, atsitrenkdamas į Žemę, sukeltų sprogimą, kurio galia viršytų Tunguskos meteorito sprogimo galią 50 kartų. O juk Tunguskos meteoritas sukėlė sprogimą, kurio galia 1000 kartų viršija ant Hirosimos numestos atominės bombos sprogimo galią.

Reikia ruoštis susitikimui

Pirmasis susitikimas su kosminiu kūnu įvyko 2005 m. liepos 4 d. NASA kosminis aparatas „Deep Impact“ į 9P/Tempelio 1 kometą iššovė specialų užtaisą, sveriantį 370 kg. Kai šaudmuo pataikė į kometos paviršių, į kosmosą buvo išmesta apie 10 tūkstančių tonų uolienų. Susidarė 100 m skersmens ir 30 m gylio krateris. Susidūrimo jėga prilygo 5 t trotilo sprogimui. Tiesa, kometa buvo pernelyg sunki, kad pakeistų savo trajektoriją. Kometos dydis yra 7,5 x 5 km. Nuo tokio smūgio asteroidas būtų nuskriejęs į šoną.

Mūsų planetos saugumo klausimai sprendžiami ir Europoje. Europos kosminė agentūra planuoja 2022-ais metais išbandyti šaudymą į meteoritą, vykdant AIDA projektą. O NASA rengiasi 2021-ais metais atlikti asteroido buksyravimo su nauju dideliu kosminiu laivu „Orion“ eksperimentą.