Pagal ufologijoje priimtą klasifikaciją, trečiojo lygio kontaktas būna tada, kai nedideliu atstumu nuo stebėtojo stebimas neatpažintas skraidantis objektas ir jo ekipažas. Būtent apie tokį atsitikimą pasakojama 1977-ais metais žymaus amerikiečių režisieriaus Stiveno Spilbergo sukurtame filme "Artimi trečiojo lygio kontaktai". Šis filmas buvo rodomas daugelio šalių kino teatruose.
Vienas toks retas vietinio gyventojo kontaktas su NSO nariais įvyko Prancūzijos rytuose Juros departamente.
Į mišką laukinių bičių
Sezaras Lokatelis jaunystėje dirbo medkirčiu, vėliau nusipirko nedidelį sunkvežimį ir užsidirbo pragyvenimui, teikdamas krovinių transportavimo paslaugas. Jis taip pat turėjo didelį patyrimą bitininkystės srityje ir būtent šio hobio dėka jis 1986-ųjų metų birželio pabaigoje atsidūrė netikėtų įvykių sūkuryje.
56-ių metų amžiaus Lokatelis atsikėlė apie 4-ą valandą ryte ir iškeliavo į pakrantės mišką, kur išvakarėse pastebėjo laukinių bičių spiečių, kurį nusprendė perkelti į savo avilį. Susemti tokį avilį ir pergabenti į kitą vietą galima tik iki dienos pradžios, kai bitės dar miega. Sezaras sėdo už savo sunkvežimio vairo ir leidosi keliu D-39, kuris jungia Ilėjaus ir Mentro miestelius. Toje vietoje, kur kelias daro staigų posūkį, tarp vietinių gyventojų žinomą kaip „Damos posūkis“, jis nuvažiavo į šalikelę ir pasuko sunkvežimį link miško. Puikiai šioje vietovėje besiorientuojantis Sezaras tarp retai augančių medžių įvažiavo apie 300 m gilyn į mišką ir sustabdė automobilį netoli medžio, kuriame buvo įsikūręs bičių spiečius. Po to vyras nusprendė privažiuoti dar arčiau medžio ir pajudėjo į priekį, darydamas lanką aplink nedidelį tankų krūmyną. Tai, ką pamatė už krūmų, privertė nedelsiant sustoti.
Keistos būtybės permatomame vilkelyje
Tolimesnį kelią užstojo tiesiai prieš sunkvežimio priekį maždaug 2 m atstumu esantis permatomas objektas, kuris iš vidaus buvo apšviestas ryškia mėlyna ir žalia spalva. Objektas buvo panašus į didžiulį vaikišką žaisliuką - vilkelį. Sis objektas buvo 8-9 m skersmens, sudarytas iš atskirų sekcijų, kurias vieną su kita jungė nepermatomos siūlės, kurių linijos priminė lygiagrečių ir meridianų tinklą Žemės planetą vaizduojančiuose žemėlapiuose.
Paslaptingas objektas buvo pasviręs į dešinę, nes kairioji pusė buvo atsirėmusi į didelį akmenį, o dešinioji buvo ant žemės. Objekto viduje Sezaras suskaičiavo šešias maždaug 1,5 m aukščio
būtybes. Jos buvo apsirengusios ilgais ir plačiais rūbais - ar tai apsiaustais, ar tai chalatais, o galvos ir veidai slėpėsi po gobtuvais. Keistieji žmogeliukai stovėjo aplinkui kažkokį daiktą, panašų į stalą, palinkę į priekį. Sunkvežimio su apstulbusiu Sezaru pasirodymas jiems nepadarė jokio įspūdžio, niekas net nepasuko galvos į jo pusę, nors vyras kažkodėl buvo įsitikinęs, kad būtybės žinojo apie jo egzistavimą.
Smarkiai išsigandęs Lokatelis nusprendė greičiau pasišalinti iš šios vietos, tačiau tuo metu užgeso sunkvežimio variklis. Po kelių sekundžių spengiančioje tyloje pasigirdo garsas, primenantis aukštos įtampos elektros perdavimo linijos laidų gaudesį. Sezaras vėl pasuko uždegimo raktelį, ir variklis užsivedė. Vyras, apsisukdamas, pažvelgė į tą vietą, kur stovėjo truputį pasviręs permatomas objektas. Tuo metu viena būtybė pasitraukė į šalį, ir pasilenkė virš kažko, kas buvo ant grindų. Iš po gobtuvo pasirodė ilgi banguoti balti plaukai. Sezaras nepradėjo apžiūrinėti keistojo blondino (ar blondinės), o padidino greitį ir pasistengė kiek galima greičiau pasišalinti iš tos vietos.
Mįslės tęsiasi
Tačiau smalsumas nugalėjo, todėl dar tos pačios dienos ryte apie 9-ą valandą bitininkas-mėgėjas grįžo prie permatomo objekto, tačiau jo toje vietoje nebebuvo. Tik šalia akmens prispausta žolė liudijo, kad „vilkelis“ neseniai dar buvo šioje vietoje.
Kelerius metus Sezaras Lokatelis dažnai apsilankydavo prie to paties akmens ir ilgai jį apžiūrinėdavo. Kartą jis pastebėjo tai, į ką anksčiau nebuvo atkreipęs dėmesio. Akmuo ryškiai išsiskyrė iš kitų didelių riedulių, esančių šiame miške, savo šviesiu atspalviu. Jis buvo praktiškai baltas. Netoliese buvo dar keletas panašaus dydžio riedulių, kurie buvo apaugę samanomis, tačiau keistasis akmuo buvo visiškai švarus, samanos neaugo net šiaurinėje pusėje.
Sezaras prie akmens buvo ir 1990-ųjų metų rudenį, rugsėjo ar spalio mėnesį. Kai vėl po mėnesio nuvyko į tą pačią vietą, akmuo buvo dingęs. Toje vietoje, kur jis paprastai stovėdavo, nebuvo likę jokių žymių, netgi žolė nebuvo prispausta. Sezaro galvoje negimė jokia mintis, kuri galėtų paaiškinti, kaip galėjo išnykti maždaug 2,5 sveriantis akmuo.
Paskutinį kartą Sezaras apsilankė toje vietoje, kur kažkada stovėjo baltasis akmuo, 1992-ųjų metų sausio 10 d. Vyras staiga pajuto, kad dūsta...
Pasakojimai žurnalistams
Šio nepaprasto įvykio aplinkybėmis ir pasekmėmis susidomėjo prancūzų žurnalistai Mišelis Morelis-Seito ir Žoelis Mesnaras. Sezaras Lokatelis pokalbių su žurnalistais metu ne tik papasakojo visas susitikimo su „permatomu vilkeliu“ smulkmenas, bet ir apie kitą paslaptingą atvejį, apie kurį pasakojimą girdėjo, kai dar buvo mažas vaikas.
Tuo metu šioje vietovėje dirbo medkirtys Felipė, gimęs Kombė de Morbje miestelyje ateivių iš Italijos šeimoje. Jis labai nemėgo sniego, todėl kiekvieną žiemą iškeliaudavo į Italijoje maždaug 30 km nuo Bergamo esantį Berbeno miestelį. Ten Felipė su draugais leisdavo vakarus prie ugnies erdvioje ir švarioje arklidėje, kur pasakojo įvairius įvykius iš savo gyvenimo.
Vieną vakarą Felipė prisiminė ir papasakojo apie vieną įvykį iš savo jaunystės laikų, kuris nutiko apie 1926-uosius metus. Kartą jis danguje pamatė permatomą žalios spalvos rutulį, kurio viduje buvo į žmones panašios būtybės. Rutulys skrido virš eglių viršūnių netoliese Morbje miestelio.
Tą patį atsitikimą Felipė papasakojo ir dar visai jaunam Sezarui, kai pavasarį vėl grįžo dirbti į mišką.
